Užsienio naujienos

„Šiandien išrašė iš ligoninės Kijeve ir atvykau Maidane uždegti žvakutę prieš kelias dienas Novo Michailivkoje žuvusiam draugui Maksimui; jam, kaip ir man, buvo 21 metai; žuvo eidamas į užduotį per artilerijos apšaudymą; Kijeve jaučiuosi blogai - negaliu žiūrėti, kaip žmonės džiūgauja, o vaikinai man tuo metu rašo apie kovas ir naujus kritusius; karo pradžioje, kai paskelbėme internete rinkliavą mašinai tai greit suaukojo, o dabar per dvi savaites vos 8000 hrivinų (200 eur), nors linksmybėms pinigų turi; volontiorų atvykimai džiugina, bet būna pikta, kai sužinai, jog kažkas rinko pinigus armijai ir su jais paspruko; nemėgstu ir tokių, kurie atvyksta labiau dėl pasireklamavimo; panašiai mano kaime pasielgė ir garsi parlamentarė Julia Timošenko - atvyko neva su humanitarine pagalba, bet pasifilmavusi išlėkė į kitą kaimą nepalikusi nieko susirinkusiems žmonėms;

2014 metai atėmė iš manęs gimtus namus ir daugumą draugų (jie liko Donecke ir neberandam bendros kalbos), o aš su tėvais išsikrausčiau už 100km pas senelę netoli Pokrovsko; dabar nebesusišneku ir su tais bičiuliais, kurie nekariauja; jų kalbos man tapo neįdomios, tuščios, tad mintimis grįžtu pas fronto brolius; nemėgstu, kai civiliai klausia kaip ten kare, nes to nepaaiškinsi, reikia patirti - kartais apšaudymas būna toks, jog net nosies negali iškišti, o kartais per pertraukas tarp bombardavimų sugebam ne tik parūkyti, bet ir kavos išsivirti; be to, pasakojimas apie karą yra tarsi krapštymas po gyvą žaizdą ir nakties košmarų gaivinimas; nežinau kaip po visko reiks grįžti į civilinį gyvenimą - stuburas pažeistas, šlubuoju, suprastėjo atmintis; pikta, kai Kijevo gatvėse matau tiek sportiškų vaikinų, kurie ne fronte, nors galėtų nuveikti daugiau nei aš; vieną stipruolį ištryniau iš draugų (gyrėsi, jog karui kilus eis mušti priešo, o tikrumoje paspruko į užsienį ir dabar nuotraukose išsišiepęs); gimdytojams neprasitariau, kad prašausi į armiją; tai sužinojęs tėvas pasakė, kad esu durnas, o mama pavyzdžiu rodė tuos, kurie slapstosi; jų priekaištai nenustebino, o liūdna pasidarė tada, kai tėvas tarstelėjo - „tavo klausa ir atmintis tapo blogesnė nei mano, pensininko"; vyksiu reabilitacijai pas seserį į Vinicą, ji dirba slaugytoja ir ne vien pergyvena dėl manęs, bet ir didžiuojasi, supranta, kad tokių „psichų" kaip aš dėka šalis atsilaiko" - kalbėjo Denisas.