Užėję į Lietuvos vaikų ir jaunimo centrą, sutiksime visada pasiruošusias padėti darbuotojas. Jos pagelbės kilus problemoms dėl sutarčių ar norint pasiklausti įvairių dalykų. O ir pačiame centre tylos beveik niekada nebūna. Kaipgi jaučiasi darbuotojos, turinčios maloniai ir su šypsena aptarnauti lankytojus, kurie kartais būna pavargę ir irzlūs?

Rima, Lietuvos vaikų ir jaunimo centre dirbanti jau 22 metus, sako, jog šį darbą pasirinko savo valia ir darbu tikrai nenusivylė. O ir irzlūs klientai jos nevargina. "Visada randame kompromisą", - teigia Rima. Apie vaikystės svajonių darbą ji kalba nedaug. "Oi, net neatsimenu", - juokiasi. "Tačiau baigiau konservatoriją ir tris metus dirbau pagal savo specialybę", - pasakoja Rima.

"Labai erzina pikti lankytojai. Su jais stengiuosi bendrauti kuo mažiau", - atvirauja kita darbuotoja. Jolanta Lietuvos vaikų ir jaunimo centre dirba dar tik pusmetį, ir jai čia labai patinka.. Vaikystėje mergina norėjo būti dainininke, tačiau svajonės ir teliko svajonėmis. Paklausta apie niekada nenutilstantį šurmulį, mergina atsakė:" Man triukšmas patinka ir nevargina, todėl tai ne problema. "

Rengiausi pakalbinti ir apsaugos darbuotoją, tačiau jis atsisakė kalbėti. Grįžus šią istoriją papasakojau vadovei. Vadovė ėjo „aiškintis reikalų“ ir sulaukė atsiprašymo. O tuo metu priėjo mergaitė ir drebančiu balsu paklausė: „Ar čia yra pamestų kepurių?“ Taigi apsaugos darbuotojų darbas įvairesnis, nei mums atrodo.

Dešimtokas Rapolas mano, kad Lietuvos vaikų ir jaunimo centre dirbti ir aptarnauti lankytojus nelengva. „Manau, tai priklauso nuo lankytojų. Jei jie pikti ir irzlūs, tai ir darbas turėtų būti nelengvas.“ Pats Rapolas niekada nepasisveikina su darbuotojomis. „Kartais matau, kad jos į mane žiūri, tačiau praeinu ir nieko nesakau,“ - teigia jis. Vaikinas mano, kad visi žmonės galėtų dirbti šį darbą, jei išmoktų bendrauti. „Aš manau, kad galėčiau dirbti tokį darbą, bet nenorėčiau“,- užbaigia pokalbį Rapolas.

Sunkiausias „darbas“ tenka tėvams, kurie turi visą būrelio laiką laukti savo vaikų. Visi jie užsiėmę ir skirtingai bando prastumti laiką. Vieni kalba telefonu, kiti skaito knygą, treti snaudžia ant sofučių. Taigi buvo sunku surasti tokį, kuris nieko neveiktų. O ir darbuotojams dirbti dar sunkiau, kai tėvai juos „stebi“ lyg komisija ir mato kiekvieną šypseną ar linktelėjimą.

Turbūt kaip sekami jaučiasi visi darbuotojai, dirbantys paslaugų srityje.

/Tekstas sukurtas Jaunųjų žurnalistų klube, vad. Erika Straigytė/

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-04-10 18:23

Atgal