Archyvas :: Mano pirmasis interviu – apie išgelbėtą žvirbliuką
Nežinomo autoriaus nuotrauka
Artėjant šv.Pranciškaus dienai nusprendžiau pakalbinti žmogų, kuris kada nors gyvenime yra padėjęs mūsų mažiesiems broliams. Tai mano, dešimtmetės moksleivės, pirmasis interviu.
Laba diena, ponia Asta. Ar Jūs esate padėjusi kokiam nors gyvūnui arba jį išgelbėjusi?
Laba diena. Taip, esu ne kartą gelbėjusi gyvybę gyvūnams.
Papasakokite keletą atvejų.
Kartą vaikystėje išgelbėjau šuniuką, mėginantį perbėgti per gatvę, kai tuo metu važiavo mašina. Čiupau jį už uodegos, o jis, nesupratęs mano ketinimų, įkando man į nosį.
Ar Jūsų šis įvykis neišgąsdino? Ar nepagavojote, kad Jūsų pagalbos jiems nereikia?
Ne, neišgąsdino. Tai tik buvo mažas, nesusipratęs šunelis. Mūsų pagalba gyvūnėliams reikalinga, tik reikia žinoti, kada ir kaip ją suteikti. Pavyzdžiui, prieš du mėnesius radau iš lizdo iškritusį žvirbliuką, kuriam padėjau.
Kodėl Jūs nusprendėte, kad jam reikalinga pagalba?
Žvirblis dar nemokėjo skraidyti. Kelias minutes stebėjau jį pro automobilio langą. Pro šalį ėjo daug praeivių, matė jį, tačiau niekas neišdrįso jo paimti.
Kodėl Jūs nusprendėte jį paimti ir ką su juo darėte?
Negalėjau jį palikti likimo valiai. Katinai būtų greit radę be paliovos čirškiantį mažylį. Be to, buvau girdėjusi, kad yra gyvūnų gelbėjimo centras. Tą dieną jau buvo vėlu, tad mudvi su dukra žvirbliuką parsivežėm namo. Pakeliui nupirkome paukščių lesalo, tačiau mažylis buvo per daug išsigandęs ir nelesė. Kitą rytą mano dukra mažą žvirbliuką nuvežė į gelbėjimo centrą.
Ar žinote tolimesnį žvirblio likimą?
Deja, ne.
Na, tikėkimės, kad jam viskas gerai ir kad jis linksmina kokiame nors miesto parke praeivius savo čirškesiu. Ačiū už malonų pokalbį. Linkime, kad niekada neprarastumėte ūpo gelbėdama gyvūnus.