Aktualijos

Kotryna Maselytė 

Penkiolikmetė vilnietė Greta po pamokų nedejuoja, kad nespėja padaryti namų darbų. Tiesiog neturi laiko – mergina skuba pas žirgus. Apie moksleivės pomėgį, siekius ir svajones – pirmasis Jaunųjų žurnalistų klubo narės, moksleivės Kotrynos Maselytės interviu.

Greta, prieš kiek laiko žirgynas pakeitė tavo gyvenimą?

Tikslios datos neįsidėmėjau, bet ten lankausi jau maždaug du metus.

O kas pastūmėjo tave užsiimti šiuo sportu?

Visą gyvenimą žavėjausi žirgais, tačiau niekad nebuvau susimąsčiusi, kad galiu jodinėti pati, o ne tik žiūrėti per televizorių, kaip jodinėja kiti. Mano gera draugė gyveno netoli vieno iš žirgynų, ji, galima sakyti, mane į žirgyną nutempė. O dabar jau nebeištempia.

Kuriuose žirgynuose esi jojusi, kuriam teiki didžiausią simpatiją, kodėl?

Jodinėjau Bendorių, Riešės, Belmonto, Kairėnų ir dar daugelyje privačių žirgynų, bet labiausiai man patiko žirgynas, kuriame jojau vasarą, atostogaudama pas tetą, Airijoje. Tiesiog Airijoje, kiek pastebėjau, labiau rūpinamasi raitelių saugumu.

Lietuvoje nėra taip gerai paruošti žirgai jodinėjimui, dažnai jodama meldžiuosi, kad neperbėgtų koks nors šuo, nes arklys gali pasibaidyti, o tuomet pasekmės būtų liūdnos. Tuomet šį interviu duočiau jau sedėdama invalido vėžimėlyje…

Ar esi patyrųsi kokių nors traumų?

Ne. Rimtų traumų nebuvo. Tokių dalykų, kaip mėlynės ar įbrėžimai, jau nebesuskaičiuoju, kelis randus turiu.. Bet, kaip sakiau, rimtų traumų, kad neduok Dieve, tektų kreipti pagalbos į medikus, nesu turėjusi. Ir neplanuoju.

O ar nebijai? Tik viena nelemta treniruotė, vienas žirgo pasibaidymas ir… jau gali pirkti talonėlius už nuolaidą, kaip invalidė?

Nebijau nė kiek. Ne dėl to, kad laikau save geriausia, ne dėl to, kad galvoju „aš per daug vertinga, kad likimas man būtų nepalankus“. Aš gimiau tam, kad gyvenčiau, kaip noriu. Jau DABAR reikia būti tuo, kuo nori būti, kokia prasmė laukti rytojaus? Beje, lygiai taip pat sėkmingai aš galiu eidama į mokyklą nukristi nuo laiptų. Kambaryje ant galvos man gali užkristi šviestuvas. Aš nesiruošiu savo gyvenimo praleisti po lova.

Kokios tavo mėgstamiausios žirgų veislės?

Mėgstu visus žirgus, bet mylimiausi būtų honoveriai, holšteinai, oldenburgai ir pintai.

Jei turėtum galimybių, kokį žirgų įsigytum?

Priklausytų nuo to, kam pirkčiau. Jei sportui, nedvejodama pirkčiau honoverį, o jei pajodinėti savo malonumui – peintą, nes esu “išprotėjusi” dėl keršų arkliukų.

Ar esi laimėjusi kokių nors apdovanojimų, dalyvavusi solidžiose varžybose?

Ne, nes aš ne toks žmogus, kuris dalyvauja vardan dalyvavimo. Jei dar nemoku, tai ko man ten lysti? Bet vasarą, jau kai būsi patobulėjusi, manau, dalyvausiu. Nesitikiu laimėti, bet bent jau manau, kad dėl savo jojimo neteks raudonuoti.

Tiesa, kokią jodinėjimo rūšį tu pasirinkai?

Lenktynės manęs niekada netraukė, ilgai galvojau tarp konkūro ir išjodinėjimo. Bet visgi pasirinkau išjodinėjimą, nes jis mane ir patraukė, be to, konkūras – gan pavojingas.

Tavo jodinėjimo patirtis ne tokia jau ir menka, netikiu, kad tau nebuvo nutikę kokių nors kuriozų.

Buvo, ir daugybė. Vienas iš įsimintiniausių, kai su drauge turėjom nuprausti ponį. Mes žinojom, kad šis arklys bijo vandens, bet net neįtarėm, kad jis jo bijo taip smarkiai... Žodžiu, vos mums pradėjus jį prausti, jis pasibaidė ir pabėgo. Kaip tyčia, buvo atidaryti vartai.

Jei situacija nebūtų buvusi tokia pavojinga, būčiau atsistojusi ir nusijuokusi: gatve ramiai sau bėga arklys, iš paskos pypsi ir lėtai važiuoja gal dešimt mašinų, o už tų mašinų mes – dvi bėgančios ir šaukiančios idiotės. Tarsi to būtų negana, vieną iš mašinų vairavo žirgyno direktorė. Viskas baigėsi tuo, kad netekęs kantrybės, iš mašinos išlipo vienas vyras ir kadangi jis buvo arčiau arklio, sugriebė jį už pavadžio. Ech.. viskas gerai, kas gerai baigiasi.

Kaip į šį tavo pomėgį reaguoja artimieji? Ar jie nesako, kad tai kenkia mokslams?

Tėvai galvoja, kad visa tai nėra rimta. Kad žirgynas man tėra laisvalaikis, kad aš nieko nesiekiu. Jeigu aš tėvams pasakyčiau, kad „viskas, aš metu žirgyną“, jie tiesiog atsakytų: „Na, mes tau juk sakėm…“ O dėl mokslų… Nekenkia visiškai, tiesiog nereikia dejuoti. Gal prie televizoriaus praleisti viso vakaro ir neišeina, nusirašyti kartais tenka, pačiu blogiausiu atveju – paskaityti vadovėlį autobuse važiuojant į žirgyną ar atgal, tačiau pažymiai nenukenčia.

Ką pasakytum žmonėms, kurie sako, kad jodinėjimas žirgais – tai nėra joks sportas, reikia tiesiog atsisėsti ant žirgo ir stipriai laikytis?

Pasakyčiau, kad žmogus, kuris taip sakė, TIKRAI nėra bandęs jodinėti, nebent vieną kartą, ir tai – buvo vedžiojamas už kordo. Mano manymu, sunkiausias ir įdomiausias pasiekimas jodinėjime – kai raitelis ir žirgas tampa vienu kūnu. Norėčiau kada nors taip tobulai jodinėti. Kai leki su arkliu per pievas laisvai ir galvoje nesisuka jokios mintys, tokios kaip „kaip čia suvaldžius arklį, gal jis juda kiek per greitai, gal per lėtai“… Žinau, kad tai tikrai nėra gerai, bet man būnant ant žirgo niekaip nesiseka suvaldyti jaudulio ir baimės. O arkliai yra protingi padarai, jie jaučia žmogaus baimę, nenorą jodinėti.

O ištikrųjų, tai tokie žmonės, kurie neturi jokių pomėgių, tik mėgsta “varyti” ant kitų, yra tiesiog neverti dėmesio. Nes su kuo susidėsi, tokiu ir patapsi, o aš dar per jauna būti burbančia senmerge.