Renginiai

Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriuje dabar veikia paroda „Anykščių poilsio namų „Šilelis" istorijos vingiai". Parodoje eksponuojama poilsio namų „Šilelis" gyvavimo istorija, užfiksuota nuotraukose bei buvusių darbuotojų prisiminimuose.

IŠ ANYKŠČIŲ POILSIO NAMŲ „ŠILELIS" PRAEITIES

Prieš 65-erius metus Antano Baranausko apdainuotame Anykščių šilelyje duris atvėrė poilsio namai „Šilelis". Jie kvietė žmones pasisemti sveikatos ir ramybės, pamiršti kasdienius rūpesčius bei nuovargį. Iki tol čia veikusi Anykščių turistinė bazė, įkurta Lietuvos respublikinės profsąjungų kurortų valdymo tarybos (LRPST) nutarimu, 1960 m. buvo pertvarkyta į poilsio namus „Šilelis".

Šiandien šioje vietoje veikia šiuolaikiškas sveikatingumo ir poilsio centras „SPA Vilnius Anykščiai". Įdomu, kaip viskas atrodė prieš kelis dešimtmečius? Atsakymų ieškome vartydami anuometinius periodinius leidinius, buvusių darbuotojų prisiminimus, nuotraukas, rankraščius ir archyvinius dokumentus.

Anykščių viešosios bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriuje saugomi du vertingi albumai. Viename iš jų - poilsio namų „Šilelis" metraštis, kuriame suguldyta poilsio namų istorija nuo 1961 m., kitame - 1986 m. tradicinių renginių akimirkos, kurias užfiksavo fotografas Alfredas Motiejūnas, o albumą parengė Dijana Petrokaitė. Iš viso albumuose - beveik 200 nuotraukų. Metraštį rengė Elvyra Šileikienė (1926-2016). Apie darbą poilsio namuose ji papasakojo ir savo knygoje „Aš būsiu mokytoja"(2005).

Viešojoje bibliotekoje saugomi ir 2015 m. užrašyti pirmosios direktorės Virginijos Danilevičiūtės-Pulkauninkienės (g.1933 m.) prisiminimai, padedantys gyvai pajusti to meto atmosferą.

Įdomios užuominos apie poilsio namų ištakas slypi ir Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus fonduose. Čia išsaugotas ir neseniai bibliotekininkėms perduotas suskaitmenintas rašytojo A. Vienuolio rankraštis, kuriame jis kalba apie rūpestį įkurti sanatoriją Anykščiuose. Mašinraštyje - A. Vienuolio, kaip deputato kalba 1954 m. gegužės 27 d. AT sesijoje, kurioje jis kėlė klausimą dėl „Anykščių sanatorijos" įkūrimo, o rankraštyje yra ir tos kalbos juodraštis.

Archyviniai duomenys papildo šį pasakojimą. Vilniaus regioninio valstybės archyvo Utenos filiale, Leidimų statybai vykdyti Anykščių mieste registracijos knygoje (1959-03-26-1967-11-01), rastas įrašas apie leidimą Anykščių turizmo bazėje statyti valgyklą. Leidimas galiojo nuo 1959 m. kovo 26 d. iki tų pačių metų gruodžio 31 d.

PIRMOSIOS ANYKŠČIŲ POILSIO NAMŲ DIREKTORĖS PRISIMINIMAI

Vienas dokumentų, pasakojančių apie poilsio namų kūrimąsi Anykščiuose, yra pirmosios direktorės V. Danilevičiūtė-Pulkauninkienės prisiminimai. Prieš dešimtmetį ji rašė: „Noriu papasakoti, kokia buvo darbo pradžia nuo 1958 m. rugsėjo 18 d. buvusioje vadinamoje Anykščių viščiukų perykloje, kuri turėjo užėmusi tris buvusių savininkų namus. Vienas namas likęs buvusio savininko Kazimiero Šlenio (Nr. 1.), antras (Nr.2.), kuriame stovėjo inkubatorius viščiukų perėjimui - savininko Prano Ručio, kuris miestelyje turėjo ir parduotuvę. Nr. 3. namas - gražiausiai atrodantis, tvarkingas - tai Anykščių vyno fabriko savininko Balio Karazijos namas. Visi minėtieji namų savininkai buvo išvykę iš Lietuvos. K. Šlenys ir B. Karazija išvyko į JAV, o P. Ručys buvo ištremtas į Sibirą. <...>

Pradėti dirbti buvo sunku, nes neturėjau darbo patirties <...> Prasidėjo darbai, remontas. O vėliau vežėme inventorių: metalines lovas, stalus, kėdes. Pirmiausia buvo ruošiama valgykla name, kuriame buvo viščiukų perėjimo įranga. Jokio savo transporto neturėjome. Iš Karelijos, Suomijos buvo siunčiama statybai miško mediena. Siuntė plačiuoju geležinkeliu iki Švenčionėlių geležinkelio stoties, o iš ten perkrovus į siauruką ir buvo gabenama į Anykščius".

Pasak buvusios direktorės, tarp pirmųjų poilsio namų darbuotojų buvo: vyr. buhalteris Aleksas Navickas (1928-2011), buhalterė Aldona Songailienė (1933-1993), vairuotojas Povilas Simonavičius (g.1929 m.-) ir sargas Mykolas Žekas.

Pirmojo poilsiautojų sezono metu, nuo 1961 m. birželio 1 d. iki spalio 18 d., priimta jau dvylika darbuotojų, o poilsio namų valgyklai maistą tiekė Anykščių restoranas „Puntukas".

Nuo 1962 m. poilsio namai pradėjo savarankiškai maitinti poilsiautojus: čia jau veikė ir sava virtuvė, pirmoji vyriausioji virėja buvo Ona Gobužienė (1931-2023). Per sezoną daugiau kaip 500 poilsiautojų aptarnavo 19 darbuotojų. 1963 m., pastačius trečią ir ketvirtą gyvenamuosius korpusus, vietų skaičius „Šilelyje" išaugo iki 140. Per sezoną poilsio namai jau sulaukdavo daugiau kaip 1000 poilsiautojų, o 1963 m. vasarą atvyko net 1463 poilsiautojai.

1965 m. poilsio namuose pastatyta nauja raudonų plytų originalaus projekto 350 vietų valgykla. 1969 m. pastačius dar du gyvenamuosius korpusus, poilsio namuose „Šilelis" jau buvo 410 vietų poilsiautojams, o jų kasmet čia apsilankydavo ir ilsėdavosi iki 4600. Tuo metu sutvarkyta ir apželdinta komplekso aplinka, ja rūpinosi gėlininkai Jonas Juodelis (1928-2017) su žmona Ona Statulevičiūte-Juodeliene(1926-2018) ir kiti Anykščių gėlininkų draugijos nariai.

Poilsio namų darbuotojai kviesdavo atvykti poilsiautojus su šeimomis. Mažamečiams vaikams įrengtas vaikų žaidimo kambarys, veikė karuselė, žaidimų aikštelė. Nuolat buvo organizuojamos pasakų valandėlės, susitikimai su „pasakų seneliu". Vaikų poilsiu ir buitimi rūpinosi keturios pedagogės-auklėtojos. Darbuotojai rūpinosi poilsiautojų laisvalaikiu, organizavo ekskursijas po legendines ir istorines Anykščių krašto vietas.

POILSIO NAMŲ „ŠILELIS" KULTŪRINĖ VEIKLA

1967 m., pastačius ir įrengus poilsio namų kultūros klubą, čia vyko įvairūs teminiai bei šokių vakarai, koncertai, sporto varžybos, viktorinos. Atsakinga už kultūrinę veiklą Elvyra Šileikienė sugalvojo priemonių planą-stendą ir pavadino jį „Mūsų klubas". Organizavo teminius vakarus „Užmiršti suolai", susipažinimo ir atsisveikinimo vakarus-koncertus, kuriuos rengiant dalyvavo patys poilsiautojai. Literatūrinius vakarus bei paskaitas organizavo poilsio namų bibliotekos vedėja Emilija Petrokienė (1927-1995), kurią bendradarbiai vadino „sidabrinio balso" soliste. E. Petrokienė dirbo Anykščių poilsio namuose 1964-1982 m. Iš pradžių ji daug metų buvo ir kultūrinio-masinio darbo vadovė, auklėtoja pedagogė, paskui bibliotekos vedėja ir šias pareigas perdavė baigusiai mokslus dukrai Dijanai Petrokaitei (g. 1962 m.). Ji skiepijo pomėgį muzikai ir meno saviveiklai visiems poilsiautojams.

Poilsio namų salėje vyko „Subatvakariai": susirinkusieji dainuodavo lietuvių liaudies dainas, žaidė žaidimus, dažnai koncertuodavo Anykščių miesto senjorų etnografinis kolektyvas, vadovaujamas tautosakininkės Onos Tuskenytės (1904-1998). Tokiuose vakaruose poilsiautojai dalyvaudavo labai aktyviai.

Kaip atrodė poilsio namų aplinka, kurioje vyko kultūros renginiai, V. Pulkauninkienė rašė: „Tarp medinių namų 3 ir 4 korpusų įterptas trijų aukštų plytinis klubas, kuriame buvo 300 vietų salė kinui, pramogoms, šokiams. Tame pastate pirmajame aukšte buvo biliardinė, teniso salė, didelis vestibiulis. Visur buvo parketas. Antrame aukšte buvo biblioteka, apie 2000 knygų. Salėje pagal numatytą darbo planą šokiai vyko tris arba keturis kartus per savaitę, kitomis dienomis vyko kino filmai. Šokiams dažnai grodavo akordeonu B. Matulevičius, A. Biržietis ir kt. <...> Fizkultūriniam darbui vadovavo mokytojas A. Kulikauskas. <...> kultūriniam masiniam darbui vadovavo S. Burneikaitė-Musteikienė, vėliau E. Šileikienė".

Pasakodama apie poilsiautojus, V. Pulkauninkienė prisiminė, kaip Anykščių poilsio namuose kompozitorius Algimantas Raudonikis (1934-2023) atostogaudamas sukūrė dainai „Prie Šventosios" muziką, kurią poilsiautojai išgirdo pirmieji.

PIRMIEJI POILSIO NAMŲ „ŠILELIS" DARBUOTOJAI

Pirmoji poilsio namų vadovė V. Danilavičiūtė-Pulkauninkienė, prisimindama savo darbą, negailėjo padėkos žodžių kolektyvui. Ji išskyrė pavaduotojus V. Gribulį, J. Sargūną, vyriausiąją buhalterę Juliją Šilinienę (1930-2022), buhalterę Aldoną Songailienę, vyr. virėją Oną Gobužienę, kavinės padavėjas M. Juodelienę-Gribauskienę, O. Tursaitę-Meškauskienę, Bronę Šabanskaitę-Lisauskienę, virėjas V. Skapienę, Birutę Skapaitę-Pajarskienę, bibliotekininkę, kultūrinio darbo organizatorę Elvyrą Šileikienę, fizinio lavinimo vadovą Petrą Kulikauską, kasininkę Emiliją Arlauskienę, sekretorę A. Matonienę, registratorę S. Kepalinskienę ir kitus.

Vadovė prisiminė apie registratūroje saugomą atsiliepimų knygą, kurioje poilsiautojai rašydavo savo įspūdžius - tiek pagyrimus, tiek pastabas ar pasiūlymus. Pasitaikydavo net įrašų eilėraščių forma. Gerų žodžių sulaukdavo ne tik maloniai aptarnaujantys darbuotojai, bet ir gražiai sutvarkyta aplinka. Pirmųjų darbuotojų rūpesčiu prie poilsio namų pasodinta daug medelių, gyvatvorių, rožių.

Anykštėnė B. Šabanskaitė-Lisauskienė, nuo aštuoniolikos metų beveik dvidešimt sezonų dirbusi padavėja, prisiminė: „ Dirbti į poilsio namus mane pakvietė vyr. buhalterė Julija Šilinienė. Su manimi kartu dirbo Bronė Luščiauskienė, Aldona Dilienė ir kitos padavėjos. Darbas nebuvo lengvas, bet dirbti buvo įdomu - geras, draugiškas kolektyvas". Pasak buvusios darbuotojos, poilsiautojus maitino visada šviežiu ir įvairiu maistu. Anykščių pieninė tiekė pieno produktus - jie buvo gardesni ir kokybiškesni nei pirkti parduotuvėje. Poilsiautojai mielai bendraudavo su padavėjomis, norėjo kartu fotografuotis, todėl B. Lisauskienės albume gausu nuotraukų. Ji šiltais žodžiais prisiminė ir pirmąją poilsio namų direktorę.

V. Pulkauninkienei išėjus iš darbo, ją pakeitė Antanas Kurauskas. 1977 m. žurnale „Tarybinė moteris" (Nr. 6, p. 5) J. Šinkūnaitė straipsnyje „Poilsis „Šilelyje" rašė:

„Pavasarinė vyturio giesmė atlydėjo iki pat „Šilelio" poilsio namų vartų. Pušyno pakrašty svetingai kvietė užeiti talentingo meistro išdrožtas, liaudies motyvais išdabintas koplytstulpis. <...>. Pernai net daugiau kaip pusė - 2640 poilsiautojų turėjo šeimyninius kelialapius. 942 poilsiautojai buvo vaikai. Vartydama jų auklėtojos ataskaitą, atkreipiau dėmesį į tai, kad be išvykų prie Šventosios, į Dainuvą, be užsiėmimų vaikų poilsio kambaryje, be sportinių varžybų ir kitų malonumų mažieji poilsiautojai buvo mokomi klausytis...miško garsų. <...> Poilsio namų direktoriaus Antano Kurausko žodžiais tariant, tie, kurių širdis trokšta triukšmo, jį susikuria patys...".

1978 m. poilsio namų direktoriumi pradėjo dirbti Henrikas Stankevičius (1944-2014). H. Stankevičius rekonstravo ir išplėtė poilsio namų kompleksą bei paslaugų asortimentą, atidarė sanatorinio ir reabilitacinio gydymo skyrių, pirmą kartą pradėjo eksploatuoti Anykščių mineralinio vandens išteklius. Pirmasis mineralinis vanduo Anykščiuose ištryško 1990 m. vasario 9 d.

1986 m. poilsio namuose dirbo net 120 darbuotojų, iš jų valgykloje - 32. Tų pačių metų žurnale „Darbas ir poilsis" (Nr. 4, p. 4) direktorius H. Stankevičius rašė: „Siekdami geriau aptarnauti poilsiautojus, geriname ir mūsų personalo darbo sąlygas, rūpinamės jų poilsiu. Rekonstravome virtuvę, pastatėme naujus technologinius įrenginius. Įrengėme relaksacijos kambarį, dušus, persirengimo kambarius. Pagerėjo sąlygos ir vairuotojams: žiemą garažai šildomi".

Išvykdami poilsiautojai atsiliepimų knygoje daug gražių žodžių skyrė valgyklos seseriai-šeimininkei Michalinai Boguševičiūtei, vyr. vyrėjai Onai Gobužienei, buhalterei Julijai Šilinienei, darbininkui Arvydui Gailiūnui, želdinių prižiūrėtojoms Onai Juodelienei, Emilijai Pilkauskienei, bibliotekos vedėjai Jūratei Rutkauskaitei, kultūrinio masinio darbo organizatorei Emilijai Petrokienei ir eilei kitų darbuotojų.

Poilsio namų darbuotojais džiaugėsi ne tik poilsiautojai, bet ir direktorius H. Stankevičius dėkodamas virėjoms M. Staškevičienei, G. Zlatkienei už poilsiautojams patiekiamą kokybišką ir skanų maistą, už paslaugų, visada su šypsena klientų aptarnavimą padavėjai V. Šerelienei, už patalpų švarą ir tvarką kambarinėms B. Šapolienei, T. Silevičienei, J. Kiaušaitei. Kolektyvo ir poilsiautojų pagarbą pelnė vairuotojai S. Pukenis ir vairuotojas-ekspeditorius V. Navašinskas.H. Stankevičius poilsio namams vadovavo iki 2008 metų.

POILSIO NAMŲ LANKYTOJAI IR DĖMESYS ŠEIMYNINIAM POILSIUI

Ne viena spaudos žinutė ir buvusių darbuotojų pasakojimai liudija, jog į Anykščius ilsėtis traukdavo žmonės iš visos tuometinės Tarybų Sąjungos. <...> „Šilelis" buvo patrauklus ir lietuviams - patogu, pigu, o kelialapius dažniausiai išpirkdavo profsąjungos. Neturėjo didelių rūpesčių ir „Šilelio" administracija: poilsio namais rūpinosi valstybė, kurortinės žinybos.

Apie ypatingą dėmesį poilsiautojams, o dar labiau - jų vaikams, pasakoja žurnalas „Darbas ir poilsis" (1986 m., Nr. 4, p. 4). Jame publikuotame straipsnyje „Kur tas Šilelis?" poilsio namų direktorius H. Stankevičius rašė: „Šilelio" poilsio namai vieni pirmųjų respublikoje pasiūlė motinos ir vaiko poilsį, vėliau - ir šeimyninį. Poilsiautojams padeda racionalus režimas, subalansuota mityba, kai kurios fizioterapijos ir kineziterapijos procedūros, klimatoterapija. Manoma, kad poilsio namai turi būti pirminė profilaktikos bazė. <...> Čia mažiesiems poilsiautojams įrengtas jaukus vaikų kambarys, lauko aikštelės-atrakcionai, rengiamos įvairios viktorinos, literatūrinės valandėlės. Tradiciniai tapo piešinių ant asfalto konkursai. Kultūringu vaikų poilsiu rūpinasi E. Petrokienė ir trys auklėtojos."

Praėjus keleriems metams, 1993-ųjų vasarą, poilsio namuose jau veikė reabilitacijos centras, kuriame buvo ne tik atliekamos fizioterapinės procedūros, bet ligoniai buvo gydomi ir žolelių preparatais, jiems buvo taikoma manualinė terapija. Anykščių AB „Anstata" poilsio namuose įrengė patalpas vandens procedūroms ir purvo vonioms.

To meto spauda fiksavo ir šventiškus, ir ypatingus įvykius. 1993 m. gegužės 27 d. laikraštyje „Panevėžio rytas" Tautvydas Kontrimavičius rašė: „Anykščių poilsio namų bazėje šį pavasarį įsteigtas ir pirmuosius pacientus jau kviečia nervų ligų reabilitacijos skyrius. Jame, veiksiančiame ištisus metus, kol kas vienu metu galės atgauti savo sveikatą 25 Aukštaitijos ligoniai, su gydytojų siuntimais atvykę iš Rokiškio, Kupiškio, Molėtų, Utenos, Ukmergės bei Anykščių rajonų, o esant laisvų vietų - ir iš kitur. Visas gydymo ir gyvenimo išlaidas čia atvykusiems apmoka Socialinio draudimo valdyba".

1994 m. sausio 4 d. „Panevėžio ryte" Tautvydas Kontrimavičius rašė apie Kalėdines atostogas: „Antrąją Šv. Kalėdų dieną poilsio namuose „Šilelis" atidaryta tradicinė Ateitininkų žiemos akademija. Jau kelintus metus Kalėdines atostogas Anykščiuose praleidžia pora šimtų vaikų ir paauglių iš visos Lietuvos. Šios akademijos tema - „Tikėjimas ir laisvė"."

1995 m. rugpjūčio 4 d. laikraštyje „Diena" Vytautas Bagdonas skelbė žinią apie ypatingus svečius: „Jau trečią vasarą Anykščių poilsio namuose „Šilelis" ilsisi ir semiasi jėgų per Černobylio avariją nukentėję ukrainiečiai - cerebraliniu paralyžiumi sergantys vaikai. Už kelionę į Anykščius, išlaikymą poilsio namuose ukrainiečiams moka ir vaistus skiria Vokietijos Bažnyčia. Jos atstovas H. F. Fišeris jau ne kartą domėjosi, kokios pagalbos reikia černobiliečiams."

Vos po kelių dienų, rugpjūčio 7-ąją, tas pats autorius tame pačiame dienraštyje pasakojo apie „Šilelyje" vykusią mokslinę-praktinę konferenciją, kurioje buvo apžvelgta APPLE kursų istorija, jų reikšmė Lietuvos pedagogams bei bendradarbiavimas tarp Lietuvos ir JAV lietuvių.

„Šilelis" turėjo ir savo nuolatinius svečius - čia kasmet rinkdavosi „Santaros-Šviesos" konferencijos dalyviai, sportinių šokių kolektyvai, Lietuvos krepšinio federacija. Buvęs direktorius H. Stankevičius pasididžiuodamas pasakodavo, jog poilsio namuose yra apsilankę visi trys Lietuvos prezidentai - Algirdas Mykolas Brazauskas (1932-2010), Valdas Adamkus (g. 1926 m.) ir Rolandas Paksas (g. 1956 m.). Čia lankėsi Artūras Paulauskas, Vytautas Landsbergis, o kardinolas Audrys Juozas Bačkis (g. 1937 m.) „Šilelyje" netgi praleido atostogas.

2004 m. prasidėjo naujas etapas - poilsio namai tapo viešąja įstaiga ir buvo pavadinti VĮ „Anykščių šilelis". Jų savininkais tapo trys profsąjungų centrai: Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK), Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas" ir Lietuvos Darbo federacija (LDF). Viešosios įstaigos „Anykščių šilelis" (sanatorinės ir reabilitacinės paslaugos) direktoriumi dirbo H. Stankevičius, kol ši įstaiga nutraukė veiklą.

2006 m. spalio 19 d. „Lietuvos ryto" puslapiuose T. Kontrimavičius rašė: „Poilsio namai „Anykščių šilelis" skaičiuoja paskutines savo veiklos dienas. Netrukus į šį kompleksą, veikiantį Anykščių pakraštyje nuo 1960 metų, atvažiuos buldozeriai. Jie visus pastatus, išskyrus naujausią keturių aukštų korpusą, sulygins su žeme. <...> Praėjusį pavasarį „Štėras" už kelis milijonus litų iš profsąjungų įsigijo viešosios įstaigos „Anykščių šilelis" turtą bei jos įsteigtos bendrovės „Anšilas" akcijas. <...> Anykščių poilsio namai pastaruoju metu buvo mėgstama ne tik šalies, bet ir tarptautinių renginių, į kuriuos gali susirinkti, čia pat gyventi ir dirbti keli šimtai žmonių, vieta. Čia taip pat būdavo rengiami didesni anykštėnų pokyliai, iškilmingi priėmimai".

Štai tokie - dar visai nesenos, tačiau jau primirštos - Anykščių poilsio namų „Šilelis" istorijos puslapiai.

Ačiū tiems, kurie rašė, fotografavo, rinko ir išsaugojo šiuos liudijimus. Ačiū buvusioms poilsio namų „Šilelis" darbuotojoms Dijanai Petrokaitei ir Bronei Lisauskienei už prisiminimus ir nuotraukas. Ačiū Jūratei Šilinienei už paskolintas parodai anytos Julijos Šilinienės nuotraukas, padėkos raštus bei kitus dokumentus, susijusius su poilsio namų istorija. Ne visi darbuotojai paminėti, ne visi faktai užfiksuoti, todėl kviečiame tuos, kas gali - papildyti istorijos spragas. Kiekvienas dokumentas, kiekviena nuotrauka - tai brangus Anykščių krašto praeities fragmentas, padedantis nepamiršti ir neužverti tuščiais lapais mūsų bendros istorijos.