Renginiai

„Ši paroda apie dvasinę būseną. Už kiekvieno paveikslo slepiasi istorija, asmeniškai išgyventa ir vietoje dienoraščio suguldyta į drobę", –  savo ekspozicijos „Kai aš sėdėjau prie upės verkdama" pasirinkimo motyvus, susijusius su emocijomis apibūdina menininkė Lilija Valatkienė.

Upė – natūrali vandens tėkmė, lyg žmogaus gyvenimas. Per aukštupį, vidurupį ir žemupį plukdo mūsų atmintį nuo gimimo iki mirties. Išsiveržusi iš šaltinių, linksmai čiurlendama neša mūsų vaikystės patirtis. Įgavusi galingą srovę išgirsta apie mūsų meilę, sėkmę ir nusivylimą. Tekėdama toliau aprimsta, šakojasi, deltoje dalijasi savo vandenimis, sukurdama naujas žemes.

„Savo gyvenimo laiko tiesėje gyvenau prie Nemuno žiočių, Neries vidurupio, Strėvos ištakų. Klaidžiojau jų krantais auštant ir temstant, mačiau ledonešius, girdėjau jų griausmingą sangrūdą ir ramų rūsčios upės išsivadavimą, lydimą gilaus atodūsio. Vingiuodamos upės prisotina mūsų emocijas, sukuria neišdildomą, stebuklingą vietos dvasią. Ši paroda – sąmonės atspindys ir subjektyvi abstrakcija, ir trapi prieblanda, ir emocinės nuotrupos spalviniuose sluoksniuose, ir ilgesys, ir viltis", – sako Lilija Valatkienė.

,,Kiekvienas paveikslas – tarsi metaforų sankaupa, savitas, iš spalvos gimęs sakralumas-savotiškas vizualus dienoraštis, kuriame atsispindi matyti kraštovaizdžiai, įvykiai, išgyventi įspūdžiai. Tai Lilijos Valatkienės užfiksuota atmintis, sielovaizdžių esė, nenuslopinto pirmojo įspūdžio atradimai. Tai pastarojo laikmečio būsenų ir jausmų tapybinės refleksijos, atvėrusios naują matymą. Jos patirtos, išgyventos klaidžiojant gamtoje ir ieškant išsivadavimo iš būsenos, kurioje esame giliai įklimpę. Gamta kenčia tyliai. Ji savyje talpina nepaprastą prisiminimais apgaubtą, vilties teikiantį jausmą. Žmonių sielose pastaruoju metu vyrauja chaosas, o gamta vis laukia kol mes išmoksime skaityti ne tik akimis, bet ir širdimi.
Gamtoje egzistuoja abstraktus laikas. Fragmentuotas, ramiai slenkantis savo amžinoje tėkmėje iš dienos į naktį, vis dar nepripažįstantis mūsų sugriuvusio pasaulio ir teikiantis vilties, kad ne viskas prarasta. Rytojus priklauso nuo šiandienos, o šiandiena tik nuo mūsų pačių... Per savo sukauptus vaizdus ir fragmentuotus abstrakčios tapybos motyvus Lilija kviečia leistis į kelionę per liūdesį, skausmą, nuostabą ir džiaugsmą", – sako menotyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė – Lupeikienė.

Lilija Valatkienė – tarpdisciplininio meno kūrėja, dažnai savo kūryboje ir parodose išnaudojanti skirtingų medijų sąveikas bei sinestezijos elementus.

Apie autorę: 

• Baigė Vilniaus Universitetą, žurnalistikos magistrą.
• Lietuvos dailininkų sąjungos tarybos narė, LDS Tarpdisciplininio meno kūrėjų sekcijos pirmininkė.
• Lietuvos autorinių teisių asociacijos (LATGA) narė.
• LŽS ir NŽKA narė.
• Už kūrybą apdovanota Lietuvos kultūros ministerijos garbės ženklu ,,Nešk savo šviesą ir tikėk".
• Surengė per 50 parodų Lietuvoje bei užsienyje.
• L. Valatkienės kūrinių yra saugoma Daugpilio Mark Rothko, MO, Vilniaus muziejuose, Šiaulių galerijoje ,,Laiptai", Šiaulių ,,Aušros", Panevėžio Stasio Eidrigevičiaus bei kituose muziejuose, bibliotekose ir privačiose kolekcijose.

Lilijos Valatkienės parodos ,,Kai aš sėdėjau prie upės verkdama" atidarymas vyks 2026 m. kovo 6-ąją, penktadienį, 18 val., Savicko paveikslų galerijoje (J. Tumo-Vaižganto g. 5, Vilnius).

Ekspoziciją bus galima apžiūrėti iki 2026 m. kovo 29 d.

Parodų globėjas – Europos Parlamento narys Petras Auštrevičius.