2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kultūros renginiai

*print*

Archyvas :: Antakalnio galerija pradeda naują sezoną su dviejų skirtingų kartų menininkių tapybos ir asambliažų paroda "Tai, ko nepamiršau..."

2019-08-18
 

 

Rugpjūčio 20 d. 18 val. Antakalnio galerijoje (Antakalnio g. 86, Vilnius) atidaroma Zitos Gavulės ir Lauros Zaveckaitės koliažų, asambliažų ir tapybos darbų paroda. Paroda vyks iki rugsėjo 4 d.
Zita Gavulė ir Laura Zaveckaitė - skirtingų kartų menininkės, susitikusios, kaip pakeleivės, Vilniaus Dailės akademijoje (VDA). 
Skirtingas amžius, skirtingos patirtys, bet panašus požiūris į reminiscencijas, panaši aplinkos ir impulsų vibracijos pajauta "pakeleives" vienija ir bendroje asambliažų bei tapybos parodoje "Tai ko nepamiršau".
Menininkės įkvėpimo šaltinių ieško praeityje, prisiminimuose, autorefleksijų fragmentuose, išnyrančiuose skirtingais pavidalais, bet artimuose tiek nuotaika, tiek pasaulėžiūra, tiek jautriu intymumu, kuris leidžia žiūrovui priartėti prie menininkių tveriamų vizualinių emocijų labai arti, pajusti jų šviesų liūdesį, o kartais lengvą ironiją arba vos juntamą kartėlį.
Menininkių bendrame projekte juntamas gana stiprus bendras "vardiklis", kai kalbama apie emociją, prisiminimus, moters jausenas bei likimą, kelionę iš vaikystės į moterystę. Prisiminimai mus sieja, bet kartu ir skiria, nes kiekvienas iš mūsų panašius ar artimus įvykius prisimename ir akcentuojame skirtingai, skirtinga esti ir tų prisiminimų raiška paveiksle arba asambliaže.
Zitos Gavulės asambliažuose prisiminimai kuriami ir iš materialiųjų, komodos stalčiaus kamputyje labai saugomų, relikvijų.Tai šeimos prisiminimų albumuose saugomos fotografijos, kuriose įamžinti mylimiausi protėviai, seserys, kiti giminaičiai, metų metus išsaugoti daikteliai: nėrinių skiautės, sūnaus drabužėliai, net čiulptukas... Arba saga, kuri padeda išpasakoti ištisą šeimos iš Suvalkijos sagą. 
Zitos asambliažai išpasakoja istorijas ir emocijas, prisiminimus, pasakoja neskubriai, kartais pasitelkiant ir tikrus mažojo sūnaus, Lauryno, pirmuosius rašto darbus, laiškus. Taip, simboliška, kiek graudu, sentimentalu, bet tikra, nes tai - autentiškos emocijos, prisiminimai, nes tai Zitos atminties blyksniai, kurių ji niekada nepamirš.
Tapyboje Zitai labai svarbus ženkliškumas, tam tikras ikoniškumas, čia kiekviena detalė turi prasmę. Autoportretas su kūdikiu, autoportretas karalienės amplua. Spalva, gestas, nuotaika... Viskas turi prasmę, emociją, ar tai būtų motinystės pajautos, ar savo savivertę, moteriškas vertybes ir stiprybes deklaruojantis karalienės įvaizdis.
Laura Zaveckaitė savo prisiminimus, praeities emocijas bei patirtis fiksuoja labai ekspresyviose drobėse. Paveiksluose matome orginalų žvilgsnį į mus supantį pasaulį, kuriame menininkė sugeba fokusuoti labai tikras ir paveikias emocijas. 
Tapytoja nedaugžodžiauja, jos paveiksluose nerasime pasakotojiško siužeto, tai daugiau emocija, atminties epizodų blyksniai, užfiksuoti tarsi skubant, tarsi bijant pamiršti tą tikros emocijos, tikro vaizdo, autentiško impulso įspūdį. Pasikartojantys motyvai, ryškios ir kartais skaudžios spalvos akcentai, išnyrančios tarsi iš atminties rūko figūros ir daiktai patraukia savo labai tikru ir autentišku santykiu su vaizduojamu objektu, nesumeluota emocija ir gaivališku teptuko šuoru drobės paviršiuose.
Skirtingos, bet "pakeleivės", pakeleivės randančios bendrą kalbą, kartais bendras emocijas ir pakeleivės šioje, kartu surengtoje parodoje - "Tai, ko nepamiršau".

 

 


Dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-08-18 11:44
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media