Kultūros renginiai

Rugpjūčio 16 d. 19.10 val. „Skalvijos" kino centre vyks susitikimas su lietuvių kino dokumentininku Viktoru Starošu, bus parodyta jo dokumentinių filmų programa.

Paskutiniais dešimtmečiais režisierius gyvena Vokietijoje, tad susitikimas „Skalvijoje" - reta proga  ne tik pamatyti seniai nerodytus filmus, bet ir susitikti su kūrėju. Vakare bus parodyti V. Starošo filmai „Juodojo lagamino paslaptis" (1985), „Rūkstančio kalno lobis" (kartu su R.Šiliniu, 1973), „Citius, fortius ir ...aritmetika" (1985), „Juoda - greta" (1977), „Post scriptum senam filmui" (1980).

Operatorius ir režisierius V. Starošas gimė 1921 m. Kaune.  Jis stovėjo prie lietuvių kino ištakų - dirbo bendrovėje „Mūsų Lietuva", buvo operatoriaus asistentas, filmavo kino žurnalus. 1944 m. iš fronto grįžęs į Kauną, V. Starošas  kartu su bendražygiais atkūrė Lietuvos kino studiją, kuri netrukus persikėlė į Vilnių. Čia jis filmavo kino kroniką, pirmuosius pokario dokumentinius filmus, nuo 1952 m. pradėjo režisuoti savo filmuotus „Tarybų Lietuvos" kino žurnalus, reportažus.

V. Starošas fiksavo šalyje vykstančias permainas, jas kuriančius naujus žmones. 1965 m. režisieriaus sukurtame pilno metražo dokumentiniame filme „Jai - dvidešimt penkeri" užfiksuotas ne tik ne vienas iškilus lietuvių kultūros ir meno veikėjas, bet ir iki šiol tebeįgyvendinama Vilniaus ateities vizija.

V. Starošas ne vienerius metus kūrė lietuvių dokumentikoje nelabai populiarią socialiai angažuotą dokumentinį kiną. 1959 m. filme „Mano draugai" režisierius pasakojo apie kolūkyje pasilikusią abiturientų klasę. Pas savo personažus režisierius sugrįžo po kelių dešimtmečių filme „Post scriptum senam filmui" (1980). Kartu su Rimtautu Šiliniu kurtas filmas buvo vienas ryškiausių 9-ojo dešimtmečio lietuvių kino įvykių.

Pasak Sauliaus Macaičio, filme „per netolimos praeities ir dabarties konfrontaciją išsilukštena itin aktualios, polemiškai akcentuotos mintys. Toji sąšauka per laiko atstumą, subrendusio žmogaus požiūris į prabėgusius laikus, siekimas iš jų gauti vertingą pamoką, - visa tai ne tik padeda kelti aktualius kolūkinio kaimo vystymosi klausimus, bet ir suteikia filmui filosofiškumo, verčia susmąstyti apie kartų ryšį, apie nesulaikomą laiko tėkmę". V. Starošo dokumentiniuose filmuose dažnai buvo prisiliečiama prie sovietinių tabu, bandoma suvokti nusikaltimų moralei ir visuomenei, abejingumo priežastis - filme „Aš myliu direktorę" (1978) režisierius parodė tėvų paliktus ir suluošintus vaikus, augančius vaikų namuose, filme „Juoda - greta" (1977) - jaunus nusikaltėlius.

Kita tema, prie kurios dažnai grįždavo režisierius - reportažai iš užsienio šalių, kartais ir visai tolimų  („Jambo, Tanzanija!", 1974, „Ne vien šokio ritme", 1979), pasakojimai apie užsienio lietuvius („Lietuviškoji Amerika", 1970).

Tačiau, ko gero, labiausiai V. Starošas išgarsėjo ir daugiausia įvairių festivalių apdovanojimų pelnė už  savo sportinės tematikos filmus.  Tai - „Žirgai ir berniukai" (1968), „Du kėliniai" (1969), „Kur karalienės auksas?" (kartu su R.Šiliniu, 1972), „Maratonas balne" (kartu su A. Jančoru, 1973), „Aukso karštligė" (kartu su F. Kauzonu, 1983), „Citius, fortius ir ...aritmetika" (1985). Beje, V. Starošas buvo įtrauktas ir į sovietų kinematografininkų grupę, filmavusią 1980 m. olimpiadą Maskvoje.