Kultūros renginiai

„Trečias dugnas" - tai Lietuvos dailininkų sąjungos Tarpdisciplininio meno kūrėjų sekcijos narių projektas-tyrimas. Tarpdisciplininis menas daugumai nepažįstamas, gal būt todėl ir svetimas. Jo ašis yra meninis tyrimas. Tai emocinis, dvasinis ir socialinis menininkų aplinkos auditas, kiekvieno autoriaus žvilgsnis į savo vaizdų bei informacijos pertekliaus formuojamą vidinę būseną. Dešimt atrinktų menininkų, dešimt tyrimų, dešimt skirtingų segmentų. Trečias dugnas" - tai įvairių disciplinų meno kūrėjų savirefleksija ir nepatogus „tête-à-tête" su žiūrovu.

Gyvename efemeriškoje epochoje, kurioje viskas įdomu tik vieną kartą. Gyvename laike, kuriame vis dažniau susiduriame su vertybių praradimu, negebėjimu išjausti, suprasti ir atskirti. Mums skirtame laikmetyje pastoviai susiduriame su pamatiniais išbandymais bei asmenybės pasidalinimu į dvi dalis.

„Lietuvos dailininkų sąjungos tarpdisciplininio meno kūrėjų sekcijos pirmininkės Lilijos Valatkienės kuruojama tarpdisciplininio meno paroda "Trečias dugnas" vengia formalumų ir inercijos. Tai kvietimas radikaliai savirefleksijai, savo vaizduotės ir meninės raiškos ribų išbandymui. Kas lieka, kai nieko nebelieka, kai kūryba atsiduria aklavietėje, o jausmai nuščiūva, kai išdegintoje trečio dugno plynėje nebėra kuo kvėpuoti?" - klausia dailės kritikas, parodos koordinatorius Virginijus Kinčinaitis, trumpai apibūdindamas kiekvieno menininko naujos pradžios paiešką.

„Nauja pradžia gali būti panaši į sizifiškas pastangas išgirsti garsus telefono ragelyje, nors ausies klausos nervas nutrūkęs. Taip trečią dugną vaizduoja nuo vaikystės kurčias Linas Podiriaka.

Betoniniame tunelyje žingsnius spartinantis laikinumas veja Jūratės Jarulytės bėglį.

Gabija Pernavaitė klausosi vėjo ir savo kvėpavimo, liūčių šuoro varpo dūžiuose ir šiuos efemeriškus pojūčius prakalbina skulptūrinėmis formomis.

Artūras Valiauga „trečio dugno" archeologiją atranda vaikystės daiktų fotografijose.

Jurga Užkurnytė terapiškai panyra į sunaikinto giminės kaimo topografiją.

Marija Rubavičiūtė rezga raudonų gijų spąstus prarastam laikui, o Robertas Gritėnas tiesos dugną užčiuopia keramikinių indų ertmėse.

Stefanijai Paukštytei atsispyrimas nuo dugno įmanomas tik rituališkai - vienoje rankoje laikant varlę, o kitoje gniaužiant rožančiaus kryželį.

Lilija Valatkienė tiria ilgaamžiškumo dovanotų trečios kartos dantų simboliką.

Vladimiras Mackevičius imponuoja Iridos ir Morfėjaus inperpretacija, kurioje autoriui svarbiausia negailestinga tamsos reginių ir dienos aiškumo dialektika.

Kuratorės L. Valatkienė siūlymas žvelgti per meninio tyrimo prizmę į asmeninę bedugnę atveria netikėtą, gyvybingą meninės raiškos įvairovę. Taip gimsta ir tekstinės dalyvių įžvalgos, kurios jau yra savarankiška kūryba.

Kita vertus, tai grupinė LDS tarpdisciplininio meno kūrėjų sekcijos premjera, gal nauja plataus užmojo pradžia?"

Parodos architektas Darius Baliukevičius, konstruodamas daugiaplanę meninės raiškos ekspoziciją, pasistengė kiekvienam menininkui sukurti celę, išryškinti kiekvieno iš dešimtuko bandymą atsakyti į ką nutaikytas mūsų sąmonės sutelkimas. Kokį save konstruojame rytdienai, kokią aplinką formuojame ateičiai? Ar suprantame savo mirtingumą ir laiką? Ar mūsų tikslai yra iš tikrųjų mūsų?

Prarasdami pusiausvyrą ir vidinę taiką vis ieškome naujų kelių į save, tačiau vis dar žaidžiame slėpynių su tiesa. Vis dar įsiskolinę laikui, gamtai ir ateičiai.

Jums reikia tai pamatyti, įsigilinti, išjausti ir pabendrauti su autoriais. „Trečias dugnas" veiks iki rugpjūčio 23 dienos.

Paroda „Trečias dugnas" Lietuvos dailininkų sąjungos 90-mečio programos dalis. Ji atidaryta Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje Vilniuje (Vokiečių g.2) Lankymas nemokamas.