Režisierė Uršulė Bartoševičiūtė: „Kūryba yra unikali kortų kombinacija“
2025-06-01
Uršulė Bartoševičiūtė. Moritz Haase nuotr.
Senajame teatre birželio 3 d. įvyks spektaklio pagal Katos Wéber pjesę „Moters dalys" premjera. Spektaklio režisierė Uršulė Bartoševičiūtė - viena įdomiausia jaunosios kartos teatro režisierė, nevengianti aštrių temų, nepatogių klausimų. Vilniaus Ji yra sukūrusi spektaklių įvairiuose Lietuvos ir užsienio teatruose, 2021 m. apdovanota Jaunojo menininko prizu, spektaklis „Makbetas" 2023 m. nominuotas 5-iose Islandijos teatro apdovanojimų kategorijose, spektaklis „Savižudybės anatomija" (LNDT, 2024 m.) „Auksinių scenos kryžių" apdovanojimuose nominuotas geriausios režisūros, antraplanio moters vaidmens ir scenografijos kategorijose.
Mėgindami užčiuopti gyvenimo ir kūrybinių pasirinkimų priežastis, dėsningumus kalbėjomės dar vykstant repeticijoms. Kas tave formavo visų pirma kaip žmogų, kaip menininkę. Kas „užaugino" stuburą, formavo pasaulėžiūrą?
Mane formavo Vilnius. Toks, kokį jį atsimenu iš vaikystės: netašytas, daugiakalbis, vienur purvinas ir pavojingas, kitur dirbtinai ištrinkelizuotas. Aš iš tos kartos, kuri augo kartu su Lietuva - gimiau tuoj po Nepriklausomybės atgavimo, paauglystės Užupį dar atsimenu tikrą ir negentrifikuotą, bet pamenu ir gatves, kuriose buvo pavojinga.
Užaugau taip vadinamoj krasnūchoj, pačioje jos širdyje, ten man kaimynų vaikas pagaliu sulaužė ranką, ten mezgiau pirmas draugystes. Kiemas buvo labai įvairus - kartu turėjo sugyventi labai skirtingų socialinių ir ekonominių sluoksnių šeimų vaikai. Ten labai anksti pamačiau švirkštus ir ką su žmogumi padaro priklausomybės: vagystės, pūliuojančios galūnės, beviltiška egzistencija, bet, kaip sakydavo vietiniai: „nesijaudink, savų vaikų mes neliečiam". Buvom savi, narkologinio kiemo vaikai (visai šalia - Priklausomybės ligų centras - gn past.), ir paradoksas - augome be baimės.
Mane formavo labai ankstyvos (ačiū, mama) pažintys su menu: koncertai, parodos, spektakliai, kinas. Turiu privilegiją - teatrų ir koncertų salių užkulisius pažinojau dar iki pradėdama dirbti teatre. Menininkų kasdienybę mačiau iš arti, gana greitai nustojau ją romantizuoti.
Susiplakė paradoksalios gyvenimo patirtys: radikalus krasnūchos skurdas, kančia ir minkštos Filharmonijos kėdės. Atėjau į „Elementorių" (teatro studija Vilniuje - gn past.) ir ten „įstrigau" dvylikai metų. Gana anksti tapo aišku - noriu būti režisiere.
Kokį spektaklį būtum norėjusi būti pastačiusi? Koks spektaklis yra ištraukęs kilimėlį iš po kojų? O gal yra ir knyga, kurią būtum norėjusi parašyti, iš jos pavogti bent citatą?
Nenoriu atrodyti arogantiška, bet tikrai nenorėčiau būti kažko sukūrusi, nusavinti. Džiaugiuosi, kad menininkai sukūrė vieną ar kitą kūrinį, nebūčiau jų sukūrusi būtent taip: kūryba yra konkretaus nugyvento gyvenimo rezultatas, unikali kortų kombinacija, subjektyvios patirties išdava, o ne kažkas objektyvaus, dėl ko varžomės ar stovime eilėje lyg prie kasos, lenktyniaudami, kuris pirmesnis nugvelbs naujausią „meninę prekę".
Be abejo, būta daug kūrinių, kurie mane paveikė, įkvėpė, pavyzdžiui: Virginie Despentes romanai: triptikas „Vernonas Subutexas" ir „King Kongo teorija", Caroline Guiela Nguyen spektaklis „Saigonas", Danielio Herskedalio, „Mehliana", Shabako Hutchingso, Annos Meredith muzika, Alice Birch dramaturgija, Christopherio Rüpingo, Florentinos Holzinger, Kornélio Mundruczó, Antú Romero Nuneso režisuoti spektakliai, Frederiko Heymano skaitmeninės instaliacijos, kolegų Nauberto Jasinsko, Lauros Kutkaitės darbai ir pokalbiai su jais, taip pat festivalių „Naujasis Baltijos šokis", „Gaida", „Sirenos" programos.
Ar teatras turi daryti poveikį visuomenei, kasdienybei? Gal meno galią, prasmingumą pernelyg sureikšminame? Ir apskritai, jei ne teatras, tai kas?
Menas yra alternatyvus bendravimo būdas. Kiek bendravimas, istorijų pasakojimas, mokėjimas išgirsti padėjo apsaugoti žmoniją nuo pavojų ir plėšrių gyvūnų, tiek ir teatras šiandien gali saugoti ir klausti, kaip gintis nuo jau visai kitokių pavojų ir kitos rūšies plėšrūnų.
Teatro ir kitų menų stebėjimas man asmeniškai visų pirma yra pabėgimas, užuovėja, laisvas ir nevaržomas vaizduotės žaidimas, jis man suteikia tam tikrą saugumą - jokių pašalinių trikdžių, telefonų, tarp žiūrovų - tik aš, dažniausiai tamsoje, išgyvenanti kažką, kas mus norom nenorom tam tikram laikui suburia. Kone priverstinai, dirbtinai sukurta laikina bendruomenė.
Aš asmeniškai tikiu teatro jėga, galia daryti poveikį. Tai bandoma apskaičiuoti ir statistiškai - ar meną vartojantys žmonės yra laimingesni, pilietiškesni ir t. t. Ir koreliacijų esti. Tačiau už statistinius vienetus man svarbiau atrodo tai, kad per meno kūrinį, kaip pretekstą, gali bandyti šį tą išsiaiškinti apie save patį.
Šiandien populiarios terapijos ir, supraskite teisingai, esu už jas. Terapija - dažniausiai yra individuali, skatina žmogų savo problemas išsiaiškinti dviese su terapeutu, o į bendruomenę grįžti jau pagijus. Anksčiau tokias problemas spręsdavome kartu, bendruomenėse. Tokiais radikalaus individualizmo laikais meno kūrinys tampa pretekstu nesąmoningai prabilti vieni kitiems, dalintis problemomis, dilemomis, kančia ir meile.
Tave dažnai pavadina feministinio teatro atstove. Esi minėjusi, kad tavo pačios santykis su feminizmu vis kinta, kaip kinta santykis su bet kokiu socialiniu judėjimu. Kaip yra išties? Kokiame taške esi dabar?
Šiandien esu laiminga, kad galiu kurti ir vis mažiau turiu teisintis ar prieštarauti absurdiškai minčiai, kad režisūra yra vyriška specialybė. Pavargau ginčytis su (dažniausiai) vyrais kritikais, kodėl taip, o ne kitaip formuoju vyrų personažus, kai tuo tarpu kone šimtmetį Lietuvos teatre, be vienos kitos išimties, moterys tik nešiojo vyrams taures, pridegdavo cigaretes, pabūdavo jų geismo objektais, o kritikai to nekritikavo, tuo neabejojo ir neanalizavo kaip reiškinio. Atsirandant spektakliams, kurių centre - moterys, ima kilti klausimai „o kodėl vyrai tokie neįdomūs?". Man vyriški personažai svarbūs, tačiau jų mano spektakliuose mažiau, jie tiesiog nėra centre. Tai išbalansuoja patriarchalinę struktūrą - visi ieško Jo egzistencializmo, nes atrasti Jos egzistencializmą mums atrodo antrinė užduotis.
Feminizmas, LGBT, kūniškumas, narkotikai... Meinstryminės, madingos temos, „ant bangos", iš anksto kone garantuojančios sėkmę. Neprašausi. Ką atsakytum taip manančiam?
Aleliuja?
Kodėl Katos Wéber „Moters dalys"? Kaip užsikabinai už šios medžiagos? Ką šiuo spektakliu nori išsiaiškinti kaip žmogus?
„Moters dalis" įsimylėjau, kai pamačiau spektaklio premjerą „TR Warszawa" dar 2016-aisiais. Slapta svajojau imtis šio kūrinio. Gražu, kad jis gimsta iš karto po mano režisuotos „Savižudybės anatomijos" (autorė Alice Birch, LNDT, 2024). Šiuos du spektaklius matau kaip tam tikrą režisūrinį diptiką, esama tęstinumo. Iš anatomijos čia ataidi moteriškumo, bendruomenės, motinystės, kančios, psichinės moters sveikatos, lūkesčių ir genais perduodamos informacijos, mamos ir dukros santykių temos.
Šiame spektaklyje rūpi klausti apie gedulą ir lūkesčius - šios temos man svarbios ir kaip žmogui, ir kaip menininkei. Įdomi ir skausmo, kančios ir nemeilės estafetė - kaip kitai kartai perduodame lazdelę - ko patys iki galo neišjautėme, neišsiaiškinome, ką laikėme nepadoriu ar neviešu. O paslapty likę dalykai turi tendenciją išdidėti, išsikeroti, įaugti. Toks ir Majos bei visos šeimos gedulas - paslapty jis įgauna jėgą, ima valdyti, tampa nekontroliuojamu.
Pjesės autorė K. Wéber - vengrė. Bendradarbiaudama su vengrų režisieriumi Kornéliu Mundruczó pirmą kartą ją pastatė Lenkijoje... Tai, kad tokia pjesė užgimė Vengrijoje, Lenkijoje - atsitiktinumas?
Tikrai neatsitiktinumas - pjesė kvėpuoja temomis, aktualiomis mūsų, panašias politines įtampas jaučiančiam, regionui, kuriame turime kalbėti ir ginti esmines žmogaus teises ir laisves. Mūsų regionas dar tik mokosi kalbėti apie psichinę sveikatą, ką reiškia išgirsti kitą, kitokį, priimti kitą nuomonę, drąsiai ir garsiai abejoti nerašytomis taisyklėmis, racionaliai teatre kvestionuoti valdžią ir politiką. Matau mikrokosmo panašumų, šeimų norą „savų skalbinių neskalbti viešai". Pjesėje analizuojama ir Rytų Europai būdinga buitinė, latentinė ksenofobija, homofobija, seksizmas.
Teatras kalba apie individą visuomenėje, tai yra - politinę struktūrą, patinka mums tai, ar ne. O tas individas turi ne tik jausmus, dvasią, jis ar ji turi ir kūną, identitetą, jis ar ji yra arba nėra seksualus subjektas, jis ar ji priklauso tam tikrai bendruomenei ir pasyviai arba aktyviai dalyvauja politiniame gyvenime. Šie asmens žymenys, nepatenkantys į tai, ką konvenciškai vadiname dvasinėmis problemomis, visgi nesunaikina subjekto tapatybės ir iš to atsirandančių klausimų. Dvasia nenusilenkia subjekto politiškumui taip, kaip pastarasis nesilenkia vadinamoms amžinosioms temoms: meilei, neapykantai, ilgesiui, melancholijai, kančiai ar sielvartui.
2020-aisiais K. Wéber ir K. Mundruczó pastangomis pjesė virto filmu „Pieces of a Woman" (Netflix), pjesė populiari. Kokias matytumei to priežastis?
„Moters dalys" čiuopia tai, ką dažnai nutylime: moters kūno integralumo klausimą, temas, susijusias su gimdymu, nėštumu ir gedulu. Gedulas nėra patraukli ir lengvai „parduodama" tema: tai būsena, dažnai labai subjektyvi, į ją žiūrėti nei labai įdomu, nei smagu. Tai lėtas, kankinantis ir ilgai trunkantis procesas, jį sunku „supakuoti" į pjesę ar kino juostą. O K. Wéber tai pavyksta padaryti įtikinamai, šiuolaikiškai, aktualiai, atpažįstamai. Gedulą ji nagrinėja per šeimos vakarienę - ji į kiekvienam atpažįstamą situaciją „įmeta" nepatogią pagrindinę veikėją, kuri nei politiniais, nei etiniais klausimais nesutinka ir su savo šeima nesusikalba. Ji priešpastatoma šeimos lūkesčiams: atrodyk ir kalbėk šitaip, vilkėk juodai, gedėk išdidžiai, kaip šventoji, šiukšlių iš namų nenešk, nors tuo pat metu reikėtų, kad mėgintum keltis, bandytum dar kartą, juk ne pasaulio pabaiga, na gal dar išeinam pabėgioti, nes prastai atrodai.
Lietuvos visuomenėje vis neslopsta trintis dėl šeimos statuso, jos traktavimo... Kodėl mes nesusikalbame?
Nes dar esama žmonių, nepripažįstančių tektoninių plokščių judėjimo, kuris iš pagrindų keičia mūsų gyvenimiškąją patirtį. Pavyzdžiui: aš esu pirmoji moteris visoje (taip, visoje, kad ir kaip beskaičiuočiau) mano šeimos moterų linijoje, kuriai nereikia vyro ar sutuoktinio, kad galėtų atsidaryti banko sąskaitą, nusipirkti butą, pirmoji, galinti gyventi viena ir būti sau pakankama. Ir tai nėra menkas pasikeitimas, tai iš esmės persveria galias, kurios vyrauja visuomenėje. Ỹra šimtametė inercija, persikrauna tiek egzistenciniai, tiek politiniai kanonai, tačiau vis dar yra žmonių, kurie dantimis įsikabinę į stalo kraštą, o pro sąkandį negali net rėkti, tik seilėtis.
Mano kartą ir svarbu pažymėti - mano socialinį burbulą gyvenant Lietuvoje kasdien ištinka kognityvinis disonansas: scenoje tyrinėjame meilę ir laisvę, o išėję į gatvę mano LGBT+ kolegos negali susikabinti rankomis, teatre bandome vengti patriarchalinių, giliai įsėdusių klišių, o viešajame diskurse kas netingi, tas gina tradicionalistinį šeimos konstruktą, kuris nebeaptarnauja daugelio čia gyvenančių žmonių. Todėl ir daugėja taip vadinamo socialinio teatro: kai kūrėjo(s) netenkina politinis klimatas, ji(s) apie tai kalba per kūrybą.
Pjesėje labai ryški kūno priklausomybės problema. Gal net ne problema, o jo besikeičiantis statusas. Ir tai priklauso nuo gyvenimo būdo, geopolitinių, ideologinių sąlygų, aplinkybių. Viena iš pjesės personažių Maja išsitaria: „Tai mano kūnas. Tai mano asmeninis reikalas. Tai yra tai, ko jūs negalėsite pagražinti, kaip, pavyzdžiui, apylinkės, vietovės." Drįsčiau teigti, kad kūnas seniai tapęs įkaitu, kaip bedeklaruotume jo „nepriklausomumą": jis kasdien stebimas kamerų, eksploatuojamas. Kaip apibrėžtum dabartinį kūno statusą, kaip tai skleidžiasi pačioje pjesėje?
Kūnas visada buvo politinė „vieta", o dėl teisės ir galimybės juo „operuoti" visada kariaujame su: valstybe ir jos organais, bažnyčia, moralinių ir etinių tradicijų gynėjais, su gydytojais, su menininkais ir, galų gale, vieni su kitais. Juk siekiame kito kūną valdyti, nukreipti, dominuoti, atstovauti, ginti, pulti, objektyvizuoti, tiesiogiai ir netiesiogiai su juo santykiauti. Stebėdama meno kūrinius, kasdienybę visada savęs klausiu: kam priklauso šis ar kitas kūnas?
Pirmoje spektaklio dalyje aktorių kūnus matome beveik tik medijose, video projekcijose. Su videodailininku Martynu Norvaišu įgauname kinematografinę galią manipuliuoti žiūrovo žvilgsniu: kiek, ką ir kodėl stebime. Žiūrovas praranda absoliučią teatrinę laisvę subjektyviai vertinti veiksmą - jo teismui atiduodama jau sumanipuliuotos gimdymo scenos vaizdas. Su Martynu turėdami tai omeny į viską, kas vyksta pagrindinių veikėjų Majos ir Larso namuose žiūrime per CCTV (uždaro tinklo televizijos sistema) perspektyvą. Kokios natūraliai interjere esančios akys-kameros stebi šią šeimą? Apsaugos, durų skambučio, namų video ir pan. Tad keliame klausimą, kas šiuos įrašus stebi - kokį vaidmenį šiame stebėjimo žaidime siūlome žiūrovui?
Kokią spektaklio formą diktuoja (jei diktuoja) pati pjesė?
Spektaklis skyla į dvi dalis: pirmojoje, kaip jau minėjau, dominuoja gyva video transliacija. Antrojoje - hyper realus Majos mamos Magdalenos butas (spektaklio scenografė Rūta Venskutė).
Jei pirmąją dalį kuriame daug subtiliau, ją poetizuojame, ieškome erdvės už žodžių, bandome kurti laukimo, tuoj ateisiančio palengvėjimo atmosferą, tai antroji, tarsi antitezė, yra apaugusi žodžiais ir daiktais. Tokiame buitiškume turi atsiskleisti gedulas ir tai savaime paradoksalu - tokia trapi ir tamsi būsena skleidžiasi buitiškoje velniavoje. Visai kaip gyvenime.
„Moters dalys" - tai pirmasis profesionalus spektaklis lenkų kalba valstybiniame Lietuvos teatre nuo tarpukario. Su kokiais iššūkiais susidūrei?
Šiame procese labai padeda ankstesnės mano patirtys režisuojant spektaklius kalba, kurios nesuprantu ar kuria laisvai nešneku. Taip dirbau Vokietijoje, Islandijoje, Ukrainoje. Tokiu atveju labai daug atsakomybės prisiima aktorius(-ė): jie kontroliuoja kai kuriuos kalbinius niuansus, kurių aš negalėčiau užčiuopti. Labai gelbėja, kad komandoje yra trys aktoriai, kurių gimtoji kalba -lenkų. Bet iššūkiai yra daugiau kultūriniai nei kalbiniai - iš lenkiškų šeimų atėję aktoriai fiksuoja tam tikrus kultūrinius kodus, ženklus, būdingus Lietuvos lenkų šeimoms ir bendruomenei. Džiaugiuosi galėdama tiek sužinoti apie etninę bendruomenę, kuri, nors ir didžiausia Lietuvoje, Vilniaus rajone, man buvo mažai pažinota. Vieni kitų klausiame: kaip ir kada prasidėjo ši kultūrinė atskirtis, o gal jos visai nėra?
Man labai svarbu, kad po tiek laiko pirmasis lenkakalbis spektaklis valstybiniame teatre nėra kokia paprasta ir lengvai sukramtoma klaidų komedija. Su Lietuvos lenkų bendruomene santykį noriu užmegzti dirbdama su aukšto lygio, šiuolaikine europietiška dramaturgija ir spręsti poliarizuojančius klausimus. Tikiu Vilniaus senuoju teatru kaip daugiakalbe institucija, kurioje šis įgūdis yra pranašumas, išskiriantis šį teatrą iš kitų.
Mano širdis dainuoja, kai repetuojant repeticijų salėje girdžiu lenkų, rusų, lietuvių ir anglų kalbas - grįžtu į savo vaikystės Vilnių.
Kalbėjosi Gytis Norvilas
***
Kūrybinė grupė: režisierė - Uršulė Bartoševičiūtė; kostiumų dailininkas - Dainius Bendikas; choreografė - Oksana Griaznova; videomenininkas - Martynas Norvaišas; scenografė - Rūta Venskutė; kompozitorė - Rita Mačiliūnaitė; šviesų dailininkas - Julius Kuršys; režisierės padėjėja - Gelena Ivaškevič; konsultantė - Karina Gžibovskaja.
Spektaklyje vaidina: Gabrielė Andruškevič, Oskar Wyganowski, Anžela Bizunovič / Jelena Bogdanovič , Justina Stankevič, Artur Svorobovič / Maksim Tuchvatulin, Jevgenija Gladij, Aleksandra Metalnikova.
Spektaklis rodomas lenkų kalba su lietuviškais titrais
Apie spektaklį: https://vsteatras.lt/spektakliai/moters-dalys
Paskutinį kartą atnaujinta: 2025-06-02 11:49
.jpg)
Komentarai (0)