2018 m. lapkricio 18 d., Sekmadienis

LŽS ir NŽKA renginiai

*print*

Archyvas :: LŽS vėliava aukščiausiame Japonijos kalne – “Brydė per pasaulį 2018” ekspedicija sugrįžo namo

2018-08-25
 
Lietuvos ambasadoje Japonijoje mus priėmė Minisitras patarėjas Algimantas Misevičius

Lietuvos ambasadoje Japonijoje mus priėmė Minisitras patarėjas Algimantas Misevičius

 

Gerimantas Statinis,

LŽS Kelionių žurnalistų klubo pirmininkas

 

Iš Havajų ekspedicija „Brydė per pasaulį 2018" susiruošė skrydžiui į Japoniją, tačiau audra Hektoras privertė atidėti skrydį į Japoniją kelioms valandoms, visi suprato, koks trapus ekspedicijos planas, kurį galėjo sugriauti gamtos stichijos.

Japonija kelionės dalyvius pasitiko taip pat karštai - oro temperatūra siekė daugiau kaip 30 C šilumos. Keliautojai pateko iš amerikietiškos gigantomanijos į minimalistinį japonų pasaulį.

Pagrindinis ekspedicijos akcentas šioje šalyje buvo užkopti į šventą japonams Juji-san kalną. Buvo pasirinkta pasaulinė kalnų diena - rugpjūčio 11 d., todėl buvo neramu dėl turistų skaičiaus apribojimo viršūnėje. Pradžioje šiam kopimui buvo pasiruošusi didžioji dauguma ekspedicijos dalyvių, tačiau po ekstremalių žygių Amerikoje, pasiryžę kopti buvo tik trise.

Iš Tokijo pasiekti Kawaguchiko miestelį, nuo kurio nuvykstama į Fuji papėdę, nėra paprasta, teko važiuoti gerą pusdienį, nors atstumas tik 90 km. Jau temstant pradedame savo žygį į viršų. Penktoje stotyje, nuo kurios dažniausiai visi kopia, žmonių tarsi Kernavėje per Joninių šventę, tik dešimteriopai daugiau. Oro prognozė tinkama kopimui, nors viršuje pranešama, bus vėsoka ir vėjuota. Tamsoje, tūkstantinė prožektorių švieselių grandinė, tarsi jonvabaliai, po truputį ima rangytis į viršų. Kylant aukštyn, oras atvėsta, tačiau prakaitas žliaugia, lyg būtum Mirties slėnyje.

Poilsio stotyse, kuo aukščiau, tuo brangesni tampa spaudai, kuriais gali pasižymėti savo kelionių užrašų knygutę, dienoraštį ar kalno pasą...

Kopimas nėra sudėtingas, visur takai, nors jų kopimo kampas darosi vis statesnis. Vargina judėjimas grandinėje, tenka dažnai stovėti ir laukti, kol bus įveikta sudėtingesnė kliūtis - juk visų fizinis pasiruošimas labai skirtingas. Gerokai po vidurnakčio pasiekiame paskutinę devintą stotį - čia jau ir viršūnė, aukštis 3776 m.

Laukiame kol patekės saulė. Masė žmonių sugulusi kur pakliuvo užuovėjoje, apsigaubusi folijos skraistėmis, miegmaišiais ar kas pakliuvo po ranka. Nuo šalto vėjo mus gelbsti kuprinėje atsineštos vėliavos: kolegė Genovaitė apsigaubia trispalve ir istorine su Vyčiu, o aš Lietuvos žurnalistų sąjungos ir jos rėmėjų Vilniaus kredito unijos vėliavomis. Saulėtekis - nuostabus reginys, tai tiesiog reiškinys, kai tūkstantinė minia kraterio viršuje, lyg majai ar actekai, garbindami saulę, tiesia į ją rankas su išmaniaisiais telefonais ar foto kameromis.

Pirmiesiems spinduliams prasimušus pro debesis, pasigirsta visuotinis džiugesys, kuris visų tautybių žmones, čia užkopusius, sujungia į visumą - tai neapsakomas euforijos jausmas.  

Japonijoje mūsų dar laukė susitikimas Lietuvos ambasadoje su Ministru patarėju  Algimantu Misevičiumi ir lietuvių bendruomenės nariais. Sužinojome apie šios šalie gyvenimo ypatumus ir lietuvių lūkesčius. Priminėme, kad Japonijoje tarpukaryje lankėsi ir keliautojas Matas Šalčius, aprašęs savo įspūdžius vienoje iš „Svečiuose pas 40 tautų" knygos dalių.

Savo dienoraščiuose jis minėjo, kad labiausiai pasaulyje išmanančios Eroso meną yra japonės, todėl klausiu Lino, kurio žmona yra japonė, ar tai tiesa? Pagalvojęs jis atsako, kad tai greičiausiai mitas, kuris pagrįstas tradicinėmis legendomis apie geišas.

Singapūras buvo tarsi miražas - tamsoje pamatyti iliuminuotą miestą-valstybę, arba šalį, kurios neturėjo būti, ir vėl sugrįžti skrydžiui į lėktuvą, primena sapną atviromis akimis. Per mėnesį pabuvojome visose laiko zonose, apsukome pasaulį ir lėktuve praleidome, sudėjus skrydžių laiką, daugiau nei dvi paras. Patyrėme įspūdžių su kaupu, kurie nebetelpa į kasdienės rutinos saugyklą, todėl tenka juos sudėlioti į atsargines lentynas, kad užtektų visiems metams į priekį.

Bradūniška brydė leido patirti pasaulį; prof. K. Pakšto dvasia - suprasti, kad kiekvienas lietuvis mums yra svarbus ir turime jį tausoti; M. Šalčiaus idėja - skelbti pasauliui apie save ir parnešti žinias apie svečius kraštus yra išmintingai prasminga; A. Poškos mintys apie pačią kelionę, kad ji ir yra gyvenimas, kurį susidėliojame patys.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-08-25 10:56
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media