Dialogai apie žiniasklaidą

Artėjo 5-asis kursas. Metas buvo galvoti apie diplominį darbą, kurio temą, žinoma, nulėmė S. Valiulio globa, praktika „Telefilme" ir susidomėjimas kinu, ypač dokumentiniu. Parengiau darbo planą, suderinau su darbo vadovu. Jau buvau sukaupęs nemažą biblioteką apie kino teoriją ir kūrybinę specifiką. Be abejo, knygos buvo rusiškos, tačiau jose rasdavau nuorodų į pasaulinių meistrų mokslo veikalus. Tad įklimpau į kryptingas studijas - ruošiau medžiagą moksliniam darbui. Dienų dienas ėmiau leisti respublikinėje bibliotekoje (dabar Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka). Pasidariau mokslo darbų, reikalingų filmų kartoteką, rinkau anotacijas, vertinimus, į bibliotekoje buvusias korteles rašiausi mokslininkų veikalų citatas, nuorodas, vertingas mintis. Šią dėžutę su kartoteka išsaugojęs iki šių dienų.

Kadangi mano „objektas" K. Musnickas dirbo „Telefilme", reikėjo peržiūrėti kone visą jo dokumentinę kūrybą. Katedra parašė raštą LRT, jos vadovai leido naudoti filmotekos archyvais ir sudarė filmų peržiūrų grafiką. Sutartu laiku juostos būdavo atvežtos į aparatinę, ir mechanikas kelias valandas „vargdavo" su manimi. Kartais nosį įkišdavo koks nors LRT vadovas, o vienąsyk užėjo pats J. Januitis. „Aha, nu, dirbk dirbk, gal kas ir išeis...", - burbtelėjo tuomet šio Konarskio g. pastato „siaubas". Išėjo. 

Dar sugalvojau apsilankyti pas patį K. Musnicką. Jį radau nedideliame butelyje Žirmūnuose (vasarą jis gyvendavo namelyje kolektyviniame sode už Grigiškių, Vosyliukuose). Žinojau, kad jis neatsisako pasėdėti prie taurelės, tad nusinešiau kažkokios trauktinės. „Ė, vyruti, aš šito brudo nevartoju, - susiraukė jis, kai susėdome už stalo. - Tik degtinėlę..." Bet paskui nusileido, ir per porą valandų trukusį interviu išdažėme ir tą gėralą. Kino dokumentikos asas buvo paprastas žmogus, linksmas, atviras, nesididžiuojantis savo pasiekimais. Pamenu, jis man vis įrodinėjo, kokia turtinga lietuvio kaimiečio dvasia, tautos papročiai ir tradicijos, kurias reikia puoselėti ir įamžinti. Galbūt jis matė, kad jau tuometinis jaunimas ieško pramogų kitur, jį traukia vakarietiški blizgučiai, modernios vertybės, kurios kada nors pakiš koją lietuviškai savasčiai. Tai buvo 1976-ųjų pradžia ar pavasaris, o tie Kazimiero žodžiai po 40-ies metų tapo tikra pranašyste. 

Kaip jau rašiau, solidų interviu su K. Musnicku išspausdino „Nemunas", už jį gavau neblogą honorarą ir nemažai pagyrų. O diplominis taip pat buvo parašytas, darbo vadovo ir recenzentų gerai įvertintas ir pavasarį apgintas. Beje, tai kainavo: rankraščio perspausdinimas, įrišimas į kietus viršelius, o paskui - įprastos darbų gynimo komisijos vaišės... 

Bet tai - pabaiga. Viskas. Jaunas specialistas iškeptas. Studijos baigtos. Iš vieno seniausių Rytų Europoje universitetų reiks išeiti. Pažįstama kiekviena auditorija, skaitykla, dėstytojai, draugai, ta senojo Vilniaus aura, kuri mane auklėjo, tobulino, nukreipė, sukėlė dvasinį ir kūrybinį alkį, bet kuri kartu pavertė jauną žmogų masių sraigteliu, kažkieno ideologine priemone, moliu, iš kurio buvo galima minkyti eilinį sistemos stabuką. 

Šiuos žodžius rašau visai nenorėdamas sumenkinti savo jaunų dienų ir tos aplinkos, kurioje stumdžiausi, mokiausi, brendau. Niekada nekeikiu savo ir kitų praeities, nes nuo jos nepabėgsi, kaip negalėjai jos išvengti ir tada, niekada nemėginau savęs vaizduoti kovotoju, disidentu, kuris neva nuo mažų dienų rengėsi sugriauti sistemą, pasipriešinti jai. Visa tai tik demagogija. Aš buvau priverstas pritapti prie tos sistemos, ir tik šiandien ją galiu kritiškai vertinti. O tuomet... 

Džiaugiausi ir ta 40 rublių stipendija, tėvų duotais keliais rubliais ir bryzu lašinių, 60 kapeikų kainuojančiais pietumis VU valgykloje, puikiomis dešrelėmis „Bačkutėje" ant Universiteto ir Trakų gatvės kampo, skaniais lietiniais tuometinės Gorkio g. blyninėje, pigiu vynu „Tauro" kavinėje, miežiniu alumi per Žiemos šventę prie Žaliųjų ežerų, šokiais Profsąjungų rūmuose ar Karininkų namuose, o gal universiteto Aktų salėje Čiurlionio gatvėje, pridvisusiais bendrabučiais, iš kurių šioje gatvėje per visą studijų laiką negyvenau tik viename - naujajame, kur buvo apsistoję užsieniečiai. Viskas buvo juokingai pigu, paprasta ir tau paduota jau sukramtyta. Geras yra posakis: „Ko neturi, to ir nereikia". Arba pakartosiu lotynišką sentenciją: „Omnia mea mecum porto" („Viskas, kas mano, su savimi nešuosi")... 

Ir štai 1976 m. rugpjūčio 1 d. pagal paskyrimą (jau buvau sukūręs šeimą, ir tai buvo rimta sąlyga likti Vilniuje) pradėjau dirbti Jono Januičio vadovaujamame Valstybiniame televizijos ir radijo komitete Konarskio g. 49. Kaip jaunas specialistas, nei iš šio, nei iš to (juk diplominį rašiau apie TV dokumentiką, o ir šiaip domėjausi kinu) buvau įdarbintas radijo propagandos redakcijoje komentatoriumi. Žinoma, tai buvo propagandinis darbas, susijęs su politika, ideologija, vienos partijos šlovinimu, Vakarų kritika, imperializmo demaskavimu. Ar galėjau pasirinkti? Ne. Aš tam nebuvau pasiruošęs. Bet mane drąsino ir redakcijos vyr. redaktorius Antanas Šimkūnas, ir mano tiesioginis globėjas bei partneris Stasys Patackas (kilęs nuo Daugų, labai ramus ir tolerantiškas žmogus, deja, anksti miręs). Pirmininko pavaduotojas radijui Jonas Mitalas taip pat sakė: turi aštrią plunksną, nepražūsi. Iš tiesų, pirmieji mano 5 min. trukmės komentarai, skambantys per radijo I programą maždaug kartą per savaitę, 7 val. ryto, buvo „publicistiškai švieži", nes iki tol buvau išsimiklinęs literatūriniuose bandymuose. Mane gyrė, bet ir stabdė: propagandai reikia tvirto, neabejojančio ir santūraus žodžio. Svarbu - mušti ideologinį priešą, atsiliepti į generalinę partinę liniją, demaskuoti Vakarų negeroves...

Jau rašiau, kad paskyrimas į LTSR radijo propagandos redakciją komentatoriumi nebuvo lauktas ir mielas. Domėjausi kinu, literatūra, šį tą rašinėjau. Bet tuomet niekas neklausė: nori likti su šeima Vilniuje - paklusk jaunųjų specialistų formavimo sistemai. Net neįsivaizdavau, kaip giliai ta propagandinė mašina sugeba įtraukti jaunas asmenybes ir jas pasiglemžti. Tai buvo seniai išbandytas būdas: iš pradžių - jaunojo specialisto statusas, įtraukiamas į karjeros rezervą, paskui, viliojant visokiomis tais laikais nemenkomis gėrybėmis, įsisuka ideologinis partinis ir - netiesiogiai - „kagėbistinis" smagratis. Tiesa, pastarojo dantų lyg ir nejutau...

Giria vyr. redaktorius, kolegos: va, šviežias žodis, netikėta mintis, komentarai nauji, literatūriškai „gyvi". Tris pirmus mėnesius atlyginimas vos 70 rb., paskui - jau 100 rb., o po metų - ir 140 rb. Neblogai, plius honoraras po 15-20 rb., o kartais ir iki 25 rb. už rytinį 7 valandos penkių minučių trukmės komentarą. Tokių savo rašinių gali sukurti keturis per mėnesį, o šiaip parengiami vertimai iš APN, TASS, „Pravdos", „Izvestia" ir kitų rusiškų leidinių, be to kviečiami komentatoriai iš šalies. Tai buvo dažniausiai žurnalistai tarptautininkai, LKP CK lektoriai, visokie reemigrantai ir kiti sistemai ideologiškai „naudingi" pašnekovai. Kai kuriuos jų sutinku ir šiandien...

Po poros metų pasikviečia mane vyr. redaktoriaus pavaduotojas Antanas Kubilius (jis ir partinės grupės vadovas) ir sako:

-Esi gabus jaunas žurnalistas, tau yra geros perspektyvos visokiomis prasmėmis. Taigi, ar nenorėtum į partiją?

-Tai kad aš... - sutrikau. - Negalvojau dar... Be to esu daugiau literatas, koks čia iš manęs komunistas. Dar tėvas sėdėjęs...

-Visa tai mes žinom. Bet tu esi jaunųjų specialistų rezerve, karjera ne už kalnų, gera alga, bus TVR bendrabutis, paskui gal ir butas, mašina, o juk turi šeimą...

Pataikyta į dešimtuką. Kas galėjo atsispirti tokioms vilionėms, kai tik ką pagausėjusi šeima glaudžiasi pas girtuoklius buto nuomotojus, kai eini namo ir pavydžiai dairaisi į butų langus, už kurių tvyro jauki ramybė, kur viskas TAVO, kai tų pinigėlių reikia viskam, o sovietinio deficito laikai išspaudžia iš tavęs visus žmogiškojo išdidumo lašus... 

Sutikau. Nei mano, nei žmonos tėvai nežinojo, nes gal būtų manęs išsižadėję... Dabar tai atrodo kaip konformizmas, prisitaikėliškumas, net laisvės ir tautinio išdidumo išdavystė, o tada... 

Priėmimo į SSKP gretas mašina įsisuko greitai: TVR partinis susirinkimas, partinės organizacijos sekretorius Vladas Leipus siunčia į LKP Spalio rajono komitetą, kur sėdi penketas medaliais apsikarsčiusių veteranų ir iš aukšto žvelgia į jaunuolį.

-Tai su partijos įstatais susipažinęs? - klausia vienas.

- Skaičiau, - murmu.

- Nu, tai kas yra demokratinis centralizmas? - klausia kitas su rusišku akcentu. 

Paskui dar paklausė kažko apie supuvusius Vakarus, padėtį Afganistane ir paleido. Ne, apie už stribo „nudubasinimą" teistą tėvą nė žodžio. Tik paskui V. Leipus prasitars, kad jie viską žinojo apie tėvo teistumą (kaimo vestuvėse grupė vyrų žarstekliu užmušė visam miesteliui įkyrėjusį stribą, tad tėvas gavo 8 metus sunkiųjų darbų Kazelsko lageryje, bet grįžo po trijų metų, kai mirė Stalinas), bet mane perspėjo: pats niekur niekam niekada apie tai neprasitark...

Neprasitariau. Kaip ir žmonos tėvas, taip ir mano, nė pusės žodžio net artimiesiems neištarė apie patirtus lagerių, sunkiųjų darbų kalėjimų baisumus, apie randus ant nugaros, apie patirtą siaubą, sunkius laikus šeimoms. Kad tik mums, vaikams, blogiau nebūtų...

Iš tikrųjų, 1980 m. lapkritį priėmus į SSKP, netrukus pakilo alga (1981 m. per mėnesį gaudavau maždaug 270 rub., paskui - per 300 rub. kartu su atskirai mokėtu honoraru), tapau TVR profsąjungos redakcijos profgrupės vadovu. Anokios čia pareigos, bet jau dalyvavau profsąjungos susirinkimuose, valdybos posėdžiuose, o tuomet ši „profesinė" organizacija skirstė visas žmogiškas gėrybes - nuo žirnelių ir majonezo iki automobilių. Paskyrė kolektyvinio sodo sklypą už Grigiškių, Vosyliukuose. Našaus žemės ūkio čia neišvystėme, namo nepasistatėme, bet jau turėjome kur nuvažiuoti, pasirausti žemėje, braškių užsiauginti, svarainių pasiskinti, bulvių pasisodinti. Sodininkų kaimynystė irgi buvo šauni, iš jų kai ko pasimokiau. Bet ilgainiui tas sklypas tapo balastu, nes prasidėjo važinėjimai kitur - į Dūkštą, pas senstančius Danguolės tėvukus, o paskui įsigijome (beje, iš seno politikos vilko Zigmo Balčyčio) „medžiotojo" namelį prie Bebrusų ežero, Jauruose. 

Taigi, partiniai viršininkai savo pažadus tesėjo. Pastačius LRT bendrabutį Skroblų gatvėje, kaip jaunas specialistas gavau 18 kv. m kambariuką V-me aukšte. Tai buvo neišpasakyta laimė - išsivaduoti iš pridvisusio girtuoklių buto, į darbą pėdinti pėsčiomis, grįžti papietauti, vesti į čia pat esantį darželį mažąjį Andriuką... Argi kas galėjo atsilaikyti partiniams kerams? Dabar lengva mus kalti prie sienos ir kaltinti tapus komunistais: bolševikų vilionių taktika buvo patvirtinta gyvenimo. Apraizgyti to meto gerybėmis ir privilegijomis sunkiai atsilaikėme.

O tas gyvenimas TVR bendrabutyje buvo spalvingas ir linksmas (o ir mes dar buvom neseni). Julija Šliažienė, Birutė Mižutavičienė, Vytenis Pauliukaitis, Montvilos, Pranciškus Šliužas - tai tik kelios pavardės (dabartine transkripcija), kurios šiaip jau niūrią bendrabučio kasdienybę pavertė spalvinga, kupina naktinių šokių, vaikų klyksmo, vystyklų ir bendroje virtuvėje kepamų bulvių kvapo, Čelentano, Boney M, Russos ir kitų pasaulio korifėjų dainų, visokios per langus sklindančios muzikos mišraine... Buvome tuoktuvių, skyrybų, neištikimybės, nesantaikos, meilės, bjaurių apkalbų, mirčių liudininkais. 

Toks gyvenimas.