2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Dialogai apie žiniasklaidą

*print*

Archyvas :: Povilas Sigitas Krivickas: kad žurnalistas netaptų parsidavėlišku niekšu

2016-08-13
 
Povilas Sigitas Krivickas

Povilas Sigitas Krivickas

 

Povilas Sigitas Krivickas

 

 Gimė 1938 m. birželio 29 d. Marijampolėje, žurnalistas, fotografas. 1961 m. baigė Vilniaus Universitetą  (žurnalistiką). 1960-2002 m. dirbo įvairiose redakcijose ir įstaigose. 1959-2002  Lietuvos radijo ir televizijos neetatinis apžvalgininkas. Nuo 1969 iki 2009 m. dėstė Vilniaus ir Klaipėdos universitetuose. 1969 m. su kitais įsteigė Lietuvos fotomenininkų sąjungą (Garbės narys); priklauso žurnalistų ir fotomenininkų Nacionalinėms kūrėjų asociacijoms.

Parašė ir išleido publicistikos ir kritikos knygas: Palanga (1970), Nenuminkime žibuoklės (1977), Trys rakursai (1981), Komandiruotė už Atlanto (1986), Iš kur ateina šviesa? (Alma-ata, 1988), Per pasaulį - namo (1989), Kodėl sapnuoju Aliaską? (1992), Per metrą nuo mėnulio (1999), Po mūzų šventovės skliautais (2003, su R. Budriu), Politiko duona (su E. Gentvilu), Įstrižai bangų (su V. Vebeliūnu, abi 2004), Šviesoraščio takais (2010); romanus Ceitnotas (1994), Vizitas (1995), Antroji ranka (2012), radijo pjeses Gimusi valdyti vyrus, Hinc itur ad astra, Panelė lazda, Senjoras Petras (2007-2012). Parengė gausiai iliustruotus albumus: Lietuvos fotografija (1967), Vilniaus bankui 10 metų (2000), Gamtinės dujos Lietuvoje. 40 metų (2001), Žydrosios liepsnos sergėtojai (su A. Macijausku, 2008). Už 2015 metais skelbtą publicistiką popierinėje ir internetinėje spaudoje apdovanotas Lietuvos žurnalistų sąjungos Vinco Kudirkos premija.

 

Esate nuėję ilgą žurnalistinio darbo kelią: dirbę tiek tais laikais, kai kiekvienas žodis spaudoje buvo griežtai kontroliuojamas, tiek žiniasklaidai tapus nepriklausoma. Žurnalistika kito tiesiog jūsų akyse. Kaip šie pokyčiai konkrečiai palietė jus, jūsų kūrybinę veiklą, gal - net asmeninį gyvenimą?

 

Kiek keistokai man skamba teiginys, kad jau „esu nuėjęs", nes dar ir šiandien aktyviai „einu" - bendradarbiauju popierinėje, internetinėje, eterio žiniasklaidoje, dalyvauju dviejų kūrybinių sąjungų, rėmimo fondų veikloje. Nejutau ryškios ribos tarp etatinio darbo pabaigos ir išėjimo į pensiją, mūsų profesijoje ji nėra skausmingai ryški, jeigu dar yra jėgų, noro ir užsispyrimo darbuotis žiniasklaidos ar kituose baruose. Beje, į pensiją esu lydėtas trejetą kartų. Tai man labai patiko - dovanėlės, išeitiniai pinigai, kavutė, malonūs atsiliepimai, kuriuos dar pats gali girdėti negulėdamas atšalęs arba paverstas pelenais. Taip nutiko todėl, kad ir gaudamas „maitinimo pinigus" (tokia žodžio „pensija" tikroji reikšmė) vis būdavau kviečiamas ilgiau ar trumpiau užimti etatines kėdes.

     Taip, iš tiesų „anais laikais" buvo „Glavlito" kontroliuojamas ne tik kiekvienas žodis, bet ir fotografinis ar kino, televizijos vaizdas, radijo laida. Tačiau ne visada ir ne kiekviena kontrolė yra blogai. Dirbdamas periodikos redakcijose, leidyklose sutikau ne vieną atkaklų lietuvių kalbos sergėtoją, užimantį stilisto ar korektoriaus etatą ir uoliai sergėjusį spaudą nuo kvailų stiliaus ar gramatikos riktų. Iš tokių kalbos kareivių ypač įsiminė Ema Vanagienė, Antanas Balašaitis, Vytautas Vitkūnas, kuris kaligrafiškai taisydavo tekstus su pieštuku burnoje, nes nuo gimimo neturėjo rankų. Oi, kaip tokių kalbos vaidilučių ir vaidilų trūksta šiandieninėje mūsų žiniasklaidoje - ypač internetinėje, kai neretai „nusprūsta" nesuderinti linksniai, jau nekalbant apie žodyno skurdumą. Juk kalba yra pagrindinis rašytinės ir sakytinės žiniasklaidos instrumentas, ją reikia puoselėti ir globoti, kaip jautrų augalą. Rašyti įmanoma apie viską, tačiau nemažiau svarbu, kaip bus parašyta.

    Jūsų klausime užkoduota, kad „žurnalistika kito tiesiog jūsų akyse".  Tikra tiesa, kad kito, tik labai netolygiai. Nukrito vienpusiški ideologiniai pančiai, bet nunyko ir tokie žanrai, kaip apybraiža, korespondencija, feljetonas. Įsigalėjo rašiniai su pradžia, bet be pabaigos, ypač pokalbio (interviu) žanras, kai galima rašinį nutraukti bet kurioje vietoje, nes jis neturi stuburo, tai yra - aiškios kompozicijos su įžanga, dėstymu, pabaiga. 

    O kaip šie „naujųjų laikų" pokyčiai konkrečiai palietė mane, mano kūrybinę veiklą, gal - net asmeninį gyvenimą? Apie tai būtų galima ilgai ir kitiems nuobodžiai pasakoti, tačiau pasistengsiu suglaudinti į vieną sakinį: kas praėjo, nebegrįš, kam knietės, gali rasti enciklopedijose, nes gyventi reikia dabar ir pagal romėnų poetą Horacijų „carpe diem" - „kirpti dieną", džiaugtis kiekviena likimo duota valanda bei prasmingai ją praleisti.  Tą ir darau. Per pastaruosius du dešimtmečius parašiau, sudariau ir išleidau vienuolika publicistikos, beletristikos, fotografijos knygų. Galėjo būti ir daugiau, bet jau pritingiu, o taip pat vis sunkiau prisivilioti rėmėjų, nes kapitalizmas tuo ir žavus - be pinigų nė žingsnio. 

   

Kokias žurnalistinio darbo tendencijas dabar galite vertinti kaip neabejotinai pozityvias, turinčias teigiamos įtakos visuomenės gyvenimui, ir kokias - negatyviai?

 

Nei „žurnalistinis darbas", nei „visuomenės gyvenimas" man nėra vienareikšmės sąvokos. Žurnalistinis darbas? Žiūrint koks. Vyriausiojo redaktoriaus, apžvalgininko, korespondento, fotografo, maketuotojo ar kitų žiniasklaidos kūrėjų? Šiuolaikiniai „bloggeriai" savimi jungia visas pareigybes į vieną ir paleidžia į viešumą savo „produktą" (atvirai sakant, produktai man reiškia maistą, bet tiek jau to) arba teisingiau - gaminį. Tų blogginių „produktų" neskaitau, nes nelaikau jų būti vertais mano dėmesio ir laiko, kaip žemesnės prabos ir neprofesionalių gaminių. Bet štai suklestėjęs naujaisiais laikais horoskopų antplūdis mane ir domina, ir linksmina, kaip šiuolaikinės tautosakos rūšis.

    Niekas ir niekada tiesmukiškai netikėjo pasakomis, tačiau neliekame abejingi jų metaforiškai, perkeltinei prasmei, iš kurios maga patirti tiesioginės naudos bent tai dienai. Štai pirmadienio rytą pagal savo Zodiako ženklą skaitau: „...būsite susirūpinę pajamų šaltiniais, uždarbio galimybėmis. Tuo tikslu numatomi naudingi ir visai nenaudingi susitikimai. Jei mėginsite skolintis, pavyks, bet nedžiugins palūkanų norma." Na, tiesiog kaip iš klasikinės ekonomikos vadovėlio. Ir gali tikti bet kurio ženklo savininkui ir nesvarbu kokią dieną. Užtat ketvirtadienį, įsiteikiamai primena horoskopas, tikriausiai gilinsitės į savęs pažinimą, ieškosite gyvenimo prasmės ir priežasčių, kodėl dar nesate įvertintas taip, kaip norėtute būti." Tikrai smagu skaityti tokias pranašystes, kaip tam tikrą nors ir nerealią psichoterapiją. Manau, jog horoskopų raštija turi teigiamos įtakos visuomenės gyvenimui. Tik bėda, jog nelengva apibrėžti, kas yra ta "visuomenė". Juk ji be galo nevienoda: nuo premjero iki "bomžo", kuris kuičiasi atliekų ir šiukšlių konteineriuose, bet rinkimuose turi tokį pat balsą, kaip prezidentė.

    Apie mūsų amato negatyvias tendencijas šiek tiek užsiminiau ankstesniame atsakyme. Priminsiu dar vieną. Interneto portalai išsimiklino "persitempti" tekstus, fotografijas iš kitų leidinių ir net nesiteikdami paprašyti autoriaus, o apie honorarą nėra net kalbos.   

 

Kuo vis dėlto įsimintina buvo „praeities žurnalistika" ir kokius ryškiausius momentus iš savo profesinės veiklos jums dabar norėtųsi pažymėti? Ko pozityvaus profesinėje veikloje būta „anais laikais" ir ką mes esame praradę dabar?

 

Panašiai prieš trejetą metų manęs paklausė dukterėčia Gintarė, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentė: „Kuo skiriasi žurnalistika dabar nuo žurnalistikos prieš trisdešimt metų?" Atsakiau: „Skiriasi kokybiniu padrikumu ir prastėjančia lietuvių kalba bei žioplomis korektūros  klaidomis dėl neatidumo." Čia vėl gi: kas yra profesinė veikla? Kai kažkur vyksti turėdamas konkretų tikslą? Kai „siurbi" į save įvykius, kad juos vėliau apibendrintum? Kai bendrauji su įdomiu žmogumi, bet pakankamai neišmanai jo veiklos? Kai prakaituoji prie kompiuterio ieškodamas tinkamų žodžių ar rašinio struktūros? Pozityviausias dalykas „anais laikais" pirmiausia tai, kad buvau keliais dešimtmečiais jaunesnis. O visokios valdžios, partijos ateina ir praeina.  Virš visų politikų ir konjunktūrų tėra vienintelės svarstyklės: ant vienos jų lėkštės - padorumas, ant kitos - niekšybė. Esu keletą metų buvęs vieno atsargos generolo, kilusio iš Kupiškio, pavaldiniu. Tai tas mano šefas sakydavo: „Jeigu gali nedaryti žmogui kiaulystės, tai ir nedaryk." Šiaip jau spauda (plačiau - žiniasklaida) niekada nebuvo ir nebus absoliučiai nepriklausoma: anksčiau - nuo kompartinio apynasrio, šiandien - nuo lėšų laikytojų: savininkų, reklamos davėjų. Apie tai dar prieš porą šimtų metų skandavo Dionyzas Poška poemoje „Mužikas žemaičių ir Lietuvos": „Ant kieno vežimo ir arklių važiuoju,/ pagal to norą ir dainą dainuoju./ Kaip dūdorius birbin‘, taip kazoką šoku..." Taigi, nors žiniasklaida ir negali būti visiškai laisva, bet svarbiausia, kad žurnalistas netaptų parsidavėlišku niekšu.

 

Ką galėtumėte pasakyti apie dabartinį žurnalistų profesionalumą? Ko labiausiai stinga dabar besidarbuojantiems jaunesniems jūsų kolegoms ir kaip tai atsiliepia žiniasklaidos turiniui?

 

Manęs nedomina kriminalinės sensacijos ir jų debiliški „herojai", nuo kurių galima užsikrėsti nebaudžiamumo bacila. Mėgstu sekti mokslo naujoves ir gėriuosi kilniais žmonių darbais, todėl nesu tarp tų, kurie minta iš policijos suvestinių. Ko stinga jauniesiems kolegoms, geriau galėtų pasakyti jie patys. Man jaunystėje labiausiai trūko nuovokos, kurią išsiugdyti, kiek sugebėjau, padėjo Universitetas, vyresnieji kolegos ir pasižvalgymai po pasaulį. Turiu pritarti Marko Tveno teiginiui, jog kelionės yra priešnuodžiai prietarams, aklam prisirišimui ir siauram mąstymui. To linkėčiau ir jauniesiems kolegoms. Jiems taip pat patarčiau plėsti savo raštingumą - ne vien kalbinį, bet ir apskritai humanitarinį, politinį, ekonominį. Tai yra rimtos prielaidos stiprinti dabartinių žurnalistų profesionalumą, tobulinti kūrybos turinį ir jo kokybę.         

     Ketvertą dešimtmečių su pertraukomis dėsčiau Vilniaus ir Klaipėdos universitetuose. Mačiau, kuo skiriasi jauniausia mūsų pamaina - dabartiniai žurnalistikos studentai - nuo mano bendramokslių. Pirmiausia - informacijos geresnio prieinamumo galimybėmis (jau vien ką reiškia internetas). O kas dar bus ateityje, kai ateis studijuoti dabartinių studentų anūkai? Ko gera, bus išsipildžiusios fantastų (ir mano) prognozės, kai taps susilieję realusis ir virtualusis pasauliai. Pastarajame jau būsiu ir aš, tai galėsiu atsiųsti jiems SMS žinutę „iš anapus". Šiaip tai studentams visada buvo ir bus aktualu - jausti ribą tarp jaunystės pagundų (pro jas praeina visi) ir tikslų, dėl kurių verta mokytis, dirbti ir gyventi.

 

Kaip vertinate žurnalisto profesiją socialiniu požiūriu? Ar jums neatrodo, kad, kovodami dėl kitų žmonių interesų, patys liekame socialiai neapginti, o tarpais - absoliučiai priklausomi nuo darbdavio įnorių?

 

Kartais per „nemigos langus" (o jie vyresniame amžiuje nutinka vis dažniau) galvoju: liūdna, kai matai, kad galėjom gyventi geriau ir doriau, negu gyvename. O dar tie visi naujieji begėdiškai meluojantys gudročiai, tie tariamos tvarkos ir menamo teisingumo trubadūrai su miglotais „socialinio modelio" pažadais. Tas fariziejiškas įgytos valdžios naudojimas sklypams „kolekcijonuoti" ar paežerėms okupuoti. Deja, kaip paaiškėja per ketvirtį amžiaus, nušlavę seną, užsiauginom naują biurokratiją - nė kiek nemažiau nuožmią ir savanaudišką. Ji dar vis didėja, nors seniai būtų laikas gerokai sumažinti. Gyvasis klasikas Juozas Erlickas neseniai rašė: „Ko dar trūksta? Kai nuo tilto nuėmė keturias poras balvonų - taip lengva eiti per tiltą ir per Lietuvą... Ir taip išlaisvėjau, kad net kyla noras nuimti dar šimtą keturiasdešimt balvonų. Ir dar vieną. Ir dar porą. Tuomet gal dar lengviau būtų." Ką turėjo galvoje rašytojas, manau, nė aiškinti nereikia. Artėja nauji Seimo rinkimai, tegul jo viso pakeisti ir nederėtų, tačiau bent ketvirtadaliu sumažinti labai tiktų. Juk per tuos 25 metus Lietuvą paliko apie 800 tūkstančių jos gyventojų, o parlamentinių valdytojų nesumažėjo nė per vieną kėdę.

     Užtat kaip suklestėjo demokratija! Kalbėk, ką nori, rašyk, ką nori, bet... kas tavęs klausys, kas tavęs paisys. Viršūnėsna (mulkinamų rinkėjų dėka) patekusieji gudriai susitvarko su visais jiems neįtinkančiais oponentais - tai valdžios, tai pinigų svertais. Jais nuožmiai spaudžiami ir į vadinamą „užtarnautą poilsį" išėjusieji, kai, pasak kartaus priežodžio, pensija tampa mūsų valstybės atsisveikinimo spjūviu į veidą jos piliečiui.  Juk valdžia visai nesistengia sulyginti būtinų žmogui normaliai išgyventi išlaidų su doru darbu pelnytomis pajamomis, tarp jų - ir pensijomis, kurias tiesiog „pamirštama" indeksuoti pagal kylančias prekių ir paslaugų kainas. Tai liečia ir žurnalistus, kaip šalies gyventojus ir piliečius. Apie darbdavių įnorius konkrečiai kalbėti negaliu, nes nė vieno jų jau nebeturiu virš savo galvos.

 

Kalbino Dana Kurmilavičiūtė

 

Rubrika "Dialogai apie žiniasklaida" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2016-09-30 11:46
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media