Dialogai apie žiniasklaidą

Goda Malinauskaitė

Žurnalistas, politologas, radijo laidų vedėjas AURIMAS PEREDNIS Žinių radijuje aktualijų laidas veda jau 16 metų. Šiandien jis pasakoja apie tai, kaip per tuos metus keitėsi žiniasklaida, kokių iššūkių jam paruošė profesinė misija ir kokias vertybes diktuoja aktualijų žurnalisto darbas.

Neseniai atšventėme Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Kartu tai yra ir žurnalistikos, žodžio laisvės šventė. Kasdien susitinkate su pačiais įvairiausiais žmonėmis, bendraujate su jais kaip žurnalistas. Ką Jums reiškia laisvas žodis ir žurnalistika?

Tai yra didžiulis, neįkainojamas turtas. Man atrodo, jog tai yra šioje šalyje gyvenančių piliečių vertybė, kurios nenupirksi už jokius pinigus. Tai yra demokratijos sargas. Man labai nepatinka sąvoka „ketvirtoji valdžia" - aš manau, kad šis terminas apibūdina ne valdžią, o tarnystę žmonėms. Tai yra noras pateikti objektyvią informaciją ir faktus, ypač kontroversiškomis temomis - kuo daugiau ir kuo įvairesnius.

Tai ne tik piliečio turtas laisvai mąstyti ir kalbėti, ko mes neturėjom daugelį metų. Manau, jog viena iš žurnalisto misijų yra drąsinti žmogų, kad jis patikėtų, jog gali pasakyti tai, ką galvoja. Ne tai, ką galvoja kažkas kitas.

Daugelį metų, nuo baudžiavos iki sovietmečio, turėjome viską, ką pasakydavo valdžia, priimti už gryną pinigą. Žiniasklaidos misija yra palaikyti tą laisvės deguonį, o ne įsprausti į rėmus ir monoteistines pozicijas - kad žmogus turėtų laisvę jaustis patogiai ir nebijotų, pradedant nuo to, jog marginalizuos, baigiant tuo, kad pasodins.

Pasaulyje yra atvirų valstybių ir uždarų. Uždara valstybė - vienas vadas, viena tiesa, viena nuomonė, jokios laisvės abejoti, kritikuoti. Antipodas yra atvira valstybė - laisvė abejoti, kritikuoti ir laisvė klausti. Akivaizdžiai matome, kokia tada situacija - pradedant žmonių gyvenimo kokybe, baigiant socialiniais klausimais.

Žinių radijuje dirbate jau 16 metų. Kaip per tuos metus keitėsi žiniasklaida, kokių iššūkių kyla, kai didžioji jos dalis persikelia į internetinę erdvę?

Man atrodo, kad nė viena sritis Lietuvoje per tuos 16 metų taip nesitransformavo, kaip žiniasklaida. Tokie pokyčiai, tokio greičio, tokio masto - su visais socialiniais tinklais, portalais, antraščių clickų kultūra. Viskas taip komercializavosi - būk pirmas, būk greitas, būk stebinantis ir netikėtas...

Juokaudavom, jog Lietuvos žiniasklaidoje buvo trys diskurso šeimininkai. Kokiomis temomis pamaitinti visuomenę jie sugalvodavo, apie tai visi ir šnekėdavo troleibuse, prie arbatos... O jei dabar ateitumėt į spaudos konferenciją populiaresne tema, pamatytumėt, koks didelis žiniasklaidos kiekis - mikrofonų ir diskurso šeimininkų skaičius yra išsiplėtęs geometrine progresija. Tai labai svarbi tendencija.

Dėl to įžvelgiama baimių, tokių kaip fake news, kuris iš tiesų yra žurnalistas, o kuris ne... Visgi manau, jog ši tendencija padeda demokratizuoti šalį. Diskurso monopolijos, kurias palaikė G. Vainauskas, V. Tomkus ir dar pora - griuvo. Politikai pasakodavo, kaip tardavosi: jei blogas straipsnis, tai ateina koks patarėjas ir klausia, ką čia reiškia. Dabar to nepadarysi, žurnalistų skaičius didžiulis -  penketas didelių portalų, radijų, televizijų, tarpusavy susilieja platformos.

Turint tokią galią, turbūt labai lengva ir manipuliuoti. Kokia yra žurnalistikos, laisvo žodžio galia ir kaip ja naudotis atsakingai?

Turint laisvę yra ir antra monetos pusė - atsakomybė. Be jos pasirinkimo laisvė neįmanoma.

Labai bloga tendencija, kai žiniasklaida naudojasi vien tik laisve. Pavyzdžiui, pasitaiko atvejų, kai žmogus dar nėra nuteistas teismo ir nežinia, kuo viskas pasibaigs, tačiau jau yra nuteisiamas antrašte. Dėdamas antraštę ar to žmogaus nuotrauką sprendi dėl jo reputacinio ar net profesinio likimo. Tai yra žiaurioji ginklo pusė.

Dirbu aktualijų žiniasklaidoje - klaidų, žinoma, pasitaiko ir man. Tačiau visą laiką tokiais atvejais galvoje sukirba abejonės gaidelė: ar aš tikrai tuo laikraščiu ar mikrofonu neužmušiu žmogaus - galbūt nekalto, galbūt pakišto, sumanipuliuoto? Galbūt teismai po kelerių metų pasakys, kad nieko bendro jis su ta istorija neturi? Ar tai verta vien dėl to, kad noriu būti greitas, populiarus, gauti click‘ų, parodyti korupciją ir kaip pasaulyje „blogai"? Tokiose situacijose patiriu vertybinį konfliktą. Manau, jog žurnalistas visada turi kelti klausimą - ar tikrai? Jis turi patikrinti keletą šaltinių, net iš pirmo žvilgsnio tikriausius faktus.

Nežinau, kodėl Lietuvoje visi taip bijo suklysti - atrodo, kad tada visi tave nurašys. Manau, jog svarbu pasilikti teisę klysti, tačiau nebijoti atsiprašyti ir pripažinti, kada buvai neteisus.

Ta žiniasklaida, kuri imituoja tardytojo, prokuroro vaidmenį, man darosi labai atgrasi. Viena vertus, kiti pasakytų, kad kovojam už tiesą ir šviesą, su korupcija... Ir aš noriu kovoti su korupcija, tačiau esu prieš, kai žiniasklaida tampa manipuliacijos įrankiu, skirtu susidoroti su savo politiniais, ekonominiais konkurentais.

Turbūt pasitaiko tokių atvejų, kai akivaizdžiai matosi, jog pašnekovas piktybiškai meluoja, „kabina makaronus". Tada negali tylėti ir pritariamai palinksėti, reikia išlikti aštraus charakterio. Kaip išlaikyti balansą?

Manau, kad reikia išlikti aštraus charakterio. Bet vėlgi - yra fakto ir emocinio pobūdžio tiesa. Kai žmogus transliuoja fakto tiesą, ją lengva patikrinti įvedus kad ir į guglą. Tačiau būna ir taip, kai žmogus tiki tuo, ką sako. Pavyzdžiui, laidoje aš galiu įrodyti ir faktais paremti, kad Lietuva yra pažangi, pirmaujanti šalis: Europos Sąjungoje mes 15 metų, sukūrėme aukščiausią gerovę, kokios čia dar nebuvo jokiais amžiais. Taip pat aš galiu įrodyti, kad Lietuva yra atsilikusi šalis - Eurostato nelygybės, socialiniai rodikliai. Pasakykite man, kuris pašnekovas yra teisus, o kuris ne? Jie abu kalba faktais, bet jie transliuoja tam tikrą emociją. Tiesa yra kažkur per vidurį - Lietuvoje yra ir gerų, ir blogų tendencijų. Pasakyk, kiek uždirba mokytojai, ir galėsiu patikrinti - tai yra fakto tiesa. Bet yra ir emocinė - pasakyk, kaip mokytojas jaučiasi? Vienas, uždirbdamas 800 eurų, jausis labai neblogai, o kitas prastai. Ir kuris iš jų bus teisus? Nemėgstu, kai žiniasklaida ima nurodinėti, kas yra gėris ar blogis, kai dalykai yra pustoniai.

Laidos vedėjo ar žurnalisto darbas toks, kad su žmogumi turi kalbėti ne „linksėjimo" formate, bet užduoti kritinius klausimus - kur jo idėja yra neteisi. Visą laiką taip klausinėdamas ieškai: o kodėl, ar tikrai, o ką tai reiškia? Taip laidos klausytojui pateikiamas ne jau sukramtytas maistas ir kas yra „tiesa", o subalansuotas vaizdas kritiškam mąstymui, kvietimas mąstyti drauge.

Dažnai politikai elgiasi gudriai - pasako du teisingus teiginius, vieną pusiau, o trečią - kaip jam atrodo. Ir atskirk dabar... Man nepriimtina sovietiniais laikais dominavusi nuostata, jog žurnalistas yra ideologinio fronto karys. Būdamas mikrofono šeimininku negaliu pasakyti, kas yra kvailas ar protingas, kaip reikia ar nereikia galvoti. Žurnalistas turi atskleisti ir pašnekovą, ir kiek įmanoma daugiau tiesos, tačiau tai padaryti jis turi neprimesdamas savo galvojimo būdo.

Kartais pasižiūri į laidą ir matai, kad žurnalisto tikslas ne informuoti, o formuoti: formuojama nuomonė per klausimus, reportaže atskleistus požiūrius, kuris reportažas yra pirmas ir kuris šeštas... Galima pamatyti tą manipuliacijos žaidimą, jos yra daug.

Iki kiek reikia būti aštriam, kokia yra riba?

Dabar aštrus, kibus žurnalistas yra madingas. Nemadinga nežinoti atsakymo - reikia žinoti, kuris politikas yra teisingas, kuris - ne.

Aš einu su nuostata, jog iki galo nežinau. Manau, kad reikia visą laiką tikrinti, nebijoti paskatinti abejonės. Pažįstu daug politikų, matau veidmainiškumą, intrigavimą, šiandien aš tikrai neduočiau nukirsti rankų už tai, jog jų ketinimai ir sprendimai visada paremti sąžiningumu.

Politika yra velniškai sudėtingas ir ciniškas reikalas - daug derybų, mainų, pozicijų keitimų, nenuoseklumo... Kai kalbinu politikus, visada einu su šiokia tokia abejone: kad jis įrodytų, jog tai, ką sako, atneš naudos visuomenei, o geresnio sprendimo, nei siūlo - nesugalvos. Klausinėdamas kritinio mąstymo brandą stengiesi skatinti ir visuomenėje.

Kartais žmonės žurnalistų bijo. Būna taip, jog skambinant pakviesti į laidą, išgirstu pauzę. Tada suprantu, kad kai kurie žmonės išsigąsta. Jie galvoja, jog esame labai ciniški, norime parodyti pašnekovą kuo blogesnį, kuo labiau klystantį ir nesuprantantį. Blogai, jeigu jie taip galvoja, tačiau kartu aš tai ir suprantu. Mūsų sistemoje cinizmas išties stiprus, trūksta empatijos. Reikia įlipti į to žmogaus batus, pamėginti suprasti, kodėl jis taip elgiasi. Teisti labai lengva - kartais užtenka per mikrofoną pasakyti kokią frazę ar sarkastišką juokelį.

Pastaruoju metu galima pajusti šiokį tokį susipriešinimą tarp žurnalistų ir katalikiškos auditorijos - tenka išgirsti, kad dauguma žiniasklaidos yra per daug liberalūs. Kur čia slypi problema?

Tikrai taip, žurnalistikoje gana daug liberalių nuostatų žmonių. Ar jis liberalas, ar krikščionis demokratas, ar socialistas, ar konservatorius - joks žiūrovas, skaitytojas ar klausytojas neturėtų matyti, kokios žurnalisto pažiūros. Man atrodo, jog čia ir yra visas menas.

Žinoma, kad turime savo nuostatas - juk esame piliečiai. Seniai žinau, už ką balsuosiu rinkimuose, referendumuose, bet mano žiūrovas ar klausytojas to neturi suprasti. Kartais iš tekstų antraščių ir formuluojamų klausimų galima pajusti, kad norima ne pateikti faktus, o formuoti nuomonę.

Man patinka „Baltic News Service" agentūra - ji stengiasi pateikti faktą, o ką apie jį galvosi - tavo teisė ir laisvė. Pas mus žurnalistai dažnai nori būti ideologinio fronto kariai. Suprantu tuos žmones - aš irgi turiu savo pasaulio vaizdą ir nekovosiu už tai, kas daro žalą visuomenei. Tačiau aš pateiksiu, ką sako mokslininkai, ką sako sveikatos specialistai, ką sako politikai ir t. t. Objektyvumą suprantu kaip diskurso įvairovę ir diskusiją apie skirtingus pasirinkimus, jų pasekmes, naudą ir žalą, maksimaliai neprimetant savo galvojimo būdo.

Visi mes kažkuo pasitikim labiau nei kitais, bet žurnalistika ne apie tai. Kai atsisėdu rašyti teksto ar prie mikrofono, šitos vertybės ir tai, kuo aš tikiu - visi šie dalykai turėtų būti padėti į šoną. Tada dirbu savo darbą - turiu pateikti faktus ir nuomones: diskutuoti apie skirtingus pasirinkimus, kviesti skirtingas pozicijas, atskleisti jų pliusus ir minusus, suteikti žmogui pamatuotą kritinio pasirinkimo laisvę. Tada reikia palikti žmogų ramybėje, tuos dalykus pasverti ir už jį to nedaryti. Toks subtilus santykis ir yra labai svarbus žurnalistikai.

Kodėl priešingas elgesys žurnalistikoje kelia problemų? Tada žmonės klausia: kuo mes skiriamės nuo propagandos ir tarybinių laikų? Jie irgi kažką iš viršaus nuleisdavo, pasakydavo, kas yra tiesa ir melas. Tada žmonės praranda pasitikėjimą mumis - labai svarbiu institutu, kuris reikalingas grįžtamajam ryšiui, demokratijai ir valdžios kontrolei.

Esate katalikas, anksčiau teko pabuvoti ir ateitininkų gretose. Gal tai padarė įtaką vertybių formavimuisi? Koks dabar Jūsų santykis su tikėjimu?

Mano kelias į tikėjimą atėjo iš šeimos. Kai atėjo sąmoningas laikas, supratau, kiek daug man tai duoda: empatija, kito žmogaus supratimas, dalinimasis, kai kažkuo džiaugiesi kartu. Buvimo bendruomenėje jausmas irgi augo - Bažnyčia leido suprasti, kaip tai turtina. Ir tie pavyzdžiai, autoritetai, ateitininkija - čia mačiau stiprų tarnavimo geną. Nors Bažnyčioje taip pat teko matyti ne tik gero - kartais net kildavo klausimų -  tačiau kartu mačiau ir didelį turtą, atgaivą. Dabar nueinu į bažnyčią ir atsipalaiduoju - toje erdvėje randu tokią ramybę, kurios nelabai kur kitur ir randi. Gyvenimo prasmės klausimų žiniasklaida nekelia - ar esate girdėję, kad kur užduotų pašnekovui tokį klausimą? Gal kokioj religinėj laidoj ir praleidau (juokiasi). Tačiau Bažnyčia šitą klausimą užduoda. Valstybė taip pat - pilietiškumas dalinimosi požiūriu taip pat turi santykį su religija: darymo, galvojimo ne tik apie save, bet ir kaip jaučiasi kitas.

Rubrika Dialogai apie žiniasklaidą yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.