2025 m. vasario 16 d. Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda apdovanojo LŽS narį JONĄ NEKRAŠIŲ ordino „Už nuopelnus Lietuvai" medaliu. Ta proga jį kalbina žurnalistė DANA KURMILAVIČIŪTĖ.
- Leisk dar kartą tave pasveikinti su garbingu apdovanojimu - ordino „Už nuopelnus Lietuvai" medaliu. Mes, Kelionių žurnalistų klubo nariai, labai apsidžiaugėme, sužinoję, kad šitaip gražiai įvertintas ir mūsų klubiečio triūsas...
- Dėkoju Lietuvos žurnalistų sąjungai ir Kelionių žurnalistų klubui, pristačiusiam mane Lietuvos Respublikos prezidentūrai apdovanoti šiuo medaliu. Šį garbingą apdovanojimą, man skirtą už Lietuvos vardo garsinimą, už kelionių antropologijos, knygotyros, fotografijos tyrinėjimus, už Žiemgalos krašto ir Šiaulių miesto istorijos puoselėjimą, laikau išskirtiniu ir labai svarbiu. Tai išties didžiulis mano kuklios veiklos ir kūrybos įvertinimas.
- Esi žinomas advokatas, vienu metu ragavęs ir teisėjo duonos, bet mūsų, žurnalistų, bendruomenė tave teisėtai laiko plunksnos broliu. Juk visą gyvenimą bendrauji su spauda, rašai, leidi knygas, pagaliau jau daug metų esi Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Kada gimė tas potraukis rašyti, gal jaunystėje buvai svajojęs pasirinkti žurnalisto kelią?
- Esu dėkingas likimui, kad galėjau išbandyti save įvairiuose su teise susijusiuose darbuose. Kiekviena iš mane lydėjusių profesijų leido man perprasti ne tik jai būdingą esmę ir ypatybes, bet ir įsigilinti į žmonių charakterius bei poelgius. Beje, teisininko darbas visai netrukdė užsiimti ir kitomis, man ir visuomenei svarbiomis ir naudingomis veiklomis. Pajutau potraukį aprašyti savąją teisininko patirtį; gimė knygos: „Teismas eina" (1983), „Keliant teisinę kultūrą" (1983), „Žmogus atėjo į teismą" (1988), „Priima teisėjas" (1988), „Lietuvos advokatūra: Šiaulių advokatai (XVII a. - XXI a. pradžia), Enciklopedinis žinynas (2013") ir kt.
- Praėjusiais metais buvai išrinktas Šiaulių miesto Garbės piliečiu. Tai mūsų, tavo draugų ir kolegų, nei kiek nenustebino: nelengva atrasti žmogų, kuris būtų tiek padaręs savo gimtojo miesto populiarinimui, jo istorijos viešinimui. Vien tik pastaruoju metu pasirodė tavo parengtas labai išsamus žinynas apie šiaulietišką spaudą XVI - XXI amžiuje, apie šio miesto leidybos, platinimo ir saugojimo įstaigas. Kitas Tavo sudarytas leidinys atskleidžia Šiaulių regiono lyderystę, amatus, pramonę, prekybą irgi plačiu laikotarpiu - nuo XV šimtmečio iki šių dienų. Taip pat domėjaisi sportu Šiauliuose - išėjo gausiai iliustruotas 400 puslapių apimties žinynas šia tema. Aš jau nekalbu apie tavo periodiškai organizuojamas fotoparodas Šiaulių galerijose ir kitose įstaigose, apie nuolatinį bendradarbiavimą su vietos žiniasklaida, skaitomas paskaitas ir plačią visuomeninę veiklą. Ne kartą esi sakęs, jog kiekvienas žmogus pirmiausia turi atiduoti duoklę savo gimtajam kraštui, jo žmonėms. Neabejoju, jog ir dabar tavo galvoje kirba įvairių sumanymų, kaip praturtinti savojo miesto gyventojų kasdienybę kultūrinėmis, švietėjiškomis naujovėmis...
- Išties, Šiauliams, jų istorijai ir kultūrai skiriu nemažai savo laiko ir jėgų. Šiuo metu esu parengęs rankraštį apie Šiaulių krašto dailininką, fotografą ir kelionių mėgėją Gerardą Bagdonavičių (1901-1986), apie Šiaulių kino ir kino teatrų istoriją. 2026 metais Šiauliai švęs 790-ąsias miesto įkūrimo metines. Šiai sukakčiai paminėti taip pat rašau miesto istorijai, kultūrai ir menui skirtą knygą, kurioje nemažai vietos skirta ir iškiliems Šiaulių regiono žmonėms. Jų tarpe - keliautojui ir fotografui Pauliui Normantui, pirmam į Everestą iš Tibeto pusės įkopusiam alpinistui Sauliui Viliui ir kt. Tikiuosi, kad ši knyga kitais metais pasieks skaitytoją. Turiu ir kitų sumanymų, visko juk neišvardinsi. Svarbu turėti laiko ir sveikatos visiems planams įgyvendinti. Ir, aišku, lėšų.
Šalia rašymo spaudai, skaitau paskaitas apie keliones ir ekspedicijas Trečiojo amžiaus universiteto klausytojams, miesto moksleiviams ir jaunimui. Laisvalaikiu ir kelionėse fotografuoju ir filmuoju, tad susikaupė didžiulis kelionių antropologijos reliktų ir nuotraukų archyvas. Dar užsiimu mobiliografija: išmaniuoju telefonu užfiksuoju tai, kas išskirtinai įdomu ir reikšminga. Iš to atsirenku nuotraukų parodoms. Kelionėse mane labiausiai traukia įvairių tautų gyventojai, kalbantys sava kalba, besilaikantys nacionalinių tradicijų, papročių, jiems įprasto gyvenimo būdo. Žmonių portretuose ir jų buities fotografijose siekiu užfiksuoti tai, kas tuo metu man labiausiai leidžia pajausti svečios šalies kultūrą ir estetiką. Mane visados traukė kelionės jachtomis, kateriais ir jūrų laineriais. Nesu abejingas buriavimui ir kruizinėms kelionėms. 2023 metais išleidau knygą „Šiaulių buriuotojai ir vandens sportas", pasakojančią apie buriuotojų startus, jų žygius perplaukiant Atlantą, kitus vandenynus.
Praėjusių metų rugpjūčio mėnesį Šiaulių dailės galerijoje surengiau dvi fotografų parodas „Voyages" ir „Metų laikai", kuriose pristačiau kelionėse užfiksuotus momentus, gamtą, įvairių tautų žmones. Šiemet, rugsėjo mėnesį, numatyta šias parodas eksponuoti Lietuvos Respublikos Seime.
Nuo 2022 m. iš savo kolekcijos rinkinių parengiau kilnojamąją parodą „Visa Lietuva - mažojoje knygelėje ir ekslibrisuose". Ji buvo eksponuojama Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio apskrities viešosiose bibliotekose, Lietuvos Seimo skaitykloje, Šiaulių miesto savivaldybės bibliotekoje, Akmenės, Anykščių, Biržų, Joniškio, Kaišiadorių, Kelmės, Kėdainių, Kretingos, Kupiškio, Mažeikių, Pakruojo, Radviliškio, Rokiškio, Šiaulių, Trakų, Ukmergės rajonų viešosiose bibliotekose, Pasvalio krašto muziejuje. Iš viso 23-ose vietovėse.
- Atskiro dėmesio nusipelno tavo kelionių žurnalistika. Esi aplankęs daugybę šalių, apie jas rašęs, surengęs ne vieną fotoparodą šia tema, ir visą laiką troškęs rasti tą „bendrąjį vardiklį", idėją, kuri išvykas vienytų. Ir, žinoma, radai: tavo iniciatyva pasakoti apie lietuvių keliautojus, daug nuveikusius ir savo Tėvynėje, ir svetur, tikrai sudomino potencialius bendražygius ir tapo ne vienos kelionės tema. Padėjai organizuoti Kelionių žurnalistų klubo narių ekspediciją į Australiją ir Tasmaniją, kur gyveno garsus šiaulietis gamtosaugininkas Olegas Truchanas, Indijoje ieškojai keliautojo Antano Poškos nuveiktų darbų pėdsakų, Alžyre sekei prieškario laikų specialisto Vinco Uždavinio keliais, Vengrijoje domėjaisi Pauliaus Normanto fotografine veikla... Sakyk, kokias dar ekspedicijas su bendražygiais klubiečiais svajotum suorganizuoti?
- Kelionės ir neatrasti kraštai, susiję su lietuvių keliautojais, mane traukia nuo jaunystės. Iki šiol vienas ir su bendražygiais aplankiau 82 šalis. Praėjusiais metais su Kelionių žurnalistų klubu surengėme žurnalisto ir keliautojo Vinco Uždavinio (1902-1983) atminimui skirtą ekspediciją po Alžyrą. Šiemet pavasarį vienas keliavau po Šri Lanką, ieškodamas vieno iš žymiausių XIX a. lietuvių keliautojų Ignoto Žagelio (1826-1891), taip pat etnografo, orientalisto ir keliautojo Bronislovo Grombčevskio (1855-1926) bei akademiko, profesoriaus Pranciškaus Baltraus Šivickio (1882-1968) šioje saloje paliktų pėdsakų. Dar daug yra pasaulyje neaplankytų vietų, susijusių su iškiliais Lietuvos keliautojais. Norėtųsi surengti ekspediciją LDK didiko, piligrimo Mikalojaus Kristupo Radvilos - Našlaitėlio (1549-1616) keliais po Izraelį, Siriją, Egiptą; kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875-1911) takais po Lietuvą, Lenkiją, Vokietiją. Svajočiau pasekti lietuvių orientalisto, poligloto, keliautojo Juozapo Senkovskio (1800-1858) pėdsakais po Egiptą, Siriją, Sudaną ir Etiopiją; patraukti Lietuvos geografo Juozapo Chodzkos (1800-1881) maršrutais po Latviją, Moldaviją, Rumuniją, Turkiją. Beje, J. Chodzka 1850 m. rugsėjo 18 d. buvo užkopęs į Araratą, taip pat keliavęs po Sakartvelą (ir palaidotas jis Tbilisyje). Jo bendrapavardis Aleksandras Chodzka (1804-1891) keliavo po Iraną, Prancūziją ir kt. šalis. Planuoju aplankyti žymių keliautojų ir geografų Juozapo Senkovskio, Antano Poškos, Mato Šalčiaus, Pauliaus Normanto ir kitų lietuvių keliautojų gimtines bei vietas, susijusias su jų veikla Lietuvoje.
- Dar viena, gal ne visiems žinoma, tavo domėjimosi sritis - etnografija ir etnokultūra. Paskaitas šiomis temomis anksčiau dėstei Šiaulių universitete, etninės kultūros (ne vien lietuviškos) temomis nuolat prabyli spaudoje; o dabar netgi su šia tematika susijusią knygą parašei. Neįprasto pavadinimo - „Liūtas kultūroje ir mene" - leidinys dienos šviesą turėtų išvysti šios vasaros pabaigoje. Kodėl būtent Liūto įvaizdis tave sudomino? Gal todėl, kad pats esi po šiuo Zodiako ženklu gimęs, o gal todėl, kad priklausai garsiajam Liūtų („Lions") klubui?
- Jau daug metų domiuosi kelionių antropologija, etnografija ir etnokultūra. Šiomis temomis skaitau paskaitas Trečiojo amžiaus universitete, Lietuvos mokyklose ir gimnazijose, pranešimus konferencijose, dalyvauju mokslinėse ekspedicijose, rašau straipsnius. 2019 m. kartu su Petru Kaminsku išleidau etnokultūrai skirtas knygas: „Šiaulių fotografija ir fotografai (1863-1918)", „Šiaulių amatininkai ir amatai. Žinynas" (2022). 2021 metais pasirodė mano knyga „Varpų menas Šiauliuose" ir kt.
Na, o Liūtas - daugelio Afrikos, Azijos, Europos ir kitų žemynų tautų mitologijoje įkūnytas aukščiausios dieviškosios jėgos, galios, valdžios, didybės, saulės ir ugnies simbolis. Su liūtu siejamas protas, kilnumas, taurumas, teisingumas, išdidumas, triumfas, budrumas, drąsa. Vaizduojamajame mene bei architektūroje liūtas yra vienas svarbiausių simbolių ir siejamas su viena iš keturių pasaulio šalių. Liūtų, kaip sargų, atvaizdai dažnai puošia vartų stulpus ir valdovų sostus. Valdovai juos laikė valdžios ir šeimos simboliais.
Gimiau po Liūto zodiako ženklu. Daugiau nei trisdešimt metų esu tarptautinės LIONS asociacijos, Lietuvos LIONS klubų apygardos D-131, Šiaulių LIONS klubo narys, 2016-2017 metais ėjau šio klubo prezidento pareigas. Jau seniai domiuosi liūtų tema. Keliaudamas po pasaulį, mačiau ir fotografavau liūto emblemomis, herbais padabintus rūmus, pilis, tvirtoves, taip pat žavėjausi jų skulptūromis įvairiose šalyse. Apskritai daugelis menininkų rengia plenerus, kūrybines stovyklas, kurdami su liūtais susijusias kompozicijas, skulptūras, paveikslus ir kt. Visa tai man yra pavykę užfiksuoti fotoobjektyvu. Savo kelionės įspūdžius ir surinktą medžiagą esu paskelbęs spaudoje. Taip gimė rašinių ciklas „Liūtas - žmogiškas gyvūnas" ir personalinė fotografijų paroda „Liūtai tarp liūtų", o vėliau parengiau ir knygą.
Daktaras Jonas Basanavičius (1851-1927) 1907 m. parašė folkloro studijos „Levas lietuvių pasakose bei dainose" pirmąją dalį, 1917-aisiais baigė rašyti šį mokslo veikalą, o 1919-aisiais jį publikavo. Jo studijoje pateikta medžiaga apie liūtą (levą) lietuvių tautosakoje - daugiausia pasakose ir dainose, pridėta tų tekstų analizė, kitų tautų folkloro ir mitologijos duomenimis remtų tyrinėjimų.
Tęsdamas dr. J. Basanavičiaus veikalo idėją, pasitelkiau naujų šaltinių, mokslinių duomenų ir sudariau leidinį, iliustruotą gausia ikonografine medžiaga, nuotraukomis ir meno kūrinių reprodukcijomis. Jame pateikiu liūtų fotografijas iš kelionių po Lietuvą, Europą ir kitas pasaulio šalis, salas ir žemynus. Jose liūtai pavaizduoti skulptūroje, dailėje, graviūrose ir kituose meno kūriniuose. Nuotraukose užfiksuoti didingi ir nuotaikingi liūtai, surinkti iš Alžyro, Anglijos, Austrijos, Bulgarijos, Čekijos, Graikijos, Indijos, Ispanijos Italijos, Izraelio, Latvijos, Lietuvos, Maroko, Nyderlandų, Portugalijos, Prancūzijos, Škotijos, Šri Lankos, Švedijos Šveicarijos, Turkijos Vengrijos, Vokietijos ir kitų šalių.
- O pabaigai - mums visiems aktualus klausimas: kaip tu, žurnalistikos sritį pažįstantis ne iš šalies, vertini šių dienų žiniasklaidą? Kokius pliusus ir minusus joje įžvelgi, kokių tendencijų turėtume atsikratyti ir kokias - puoselėti?
- Atsiradus kompiuteriams, išmaniesiems telefonams ir daugeliui leidinių persikėlus į internetą, feisbuką, socialinius tinklus, žurnalistika pasikeitė, tapo judresnė, operatyvesnė, bet - kartu ir atitrūkusi nuo kasdienybės bei realybės. Ji lyg pasiekiama, lyg čia, su mumis, bet drauge - lyg ir nutolusi į interneto ar socialinių tinklų erdves. Tiesa, dabar nebereikia belstis į redakcijų duris ar siųsti joms raštu laiškų, atsiliepimų ar straipsnių. Užtenka elektroniniu paštu ar kitomis išmaniosiomis priemonėmis pasiųsti žinutę, komentarą ar bet kokį atsiliepimą iš bet kurios pasaulio vietos. Tačiau, nežiūrint to, žurnalistika turėtų būti atsakingesnė, jautresnė, labiau įsigilinusi ir suvokianti nūdienos aktualijas, problemas, gebanti ištirti įvykio arba reiškinio esmę, o ne bet kaip ir paviršutiniškai dauginti informaciją ar skelbti nepatikrintą sensaciją... Laikraštiniai žiniasklaidai atėjo blogi laikai. Sumažėjo laikraščių ir žurnalų tiražai ir jų periodiškumas, ypač regionuose. Pavyzdžiui, Šiauliuose prieš kelis metus nustojo ėjęs miesto laikraštis „Šiaulių naujienos", o nuo š. m. liepos mėn. savo dienas baigia ir miesto savaitraštis „Etaplius", kuris persikelia į internetą. Miesto ir apskrities laikraštis „Šiaulių kraštas" seniau ėjęs per savaitę penkis kartus, dabar pasirodo tik du kartus per savaitę - antradieniais ir penktadieniais. Ar to užtenka? Vargu. Šiauliuose leidžiamas almanachas „Varpai" vietoj dviejų kartų metuose pasirodo tik vieną kartą. Ar to užtenka? Abejoju. Tačiau tai matyt iš vargo, nes trūkstant lėšų, leisti laikraštį ar žurnalą tapo sudėtinga. Dabar tiek respublikinė, tiek regioninė spauda keliasi į internetą, įvairius tinklaraščius, feisbuką, socialinius tinklus... Ar nuo to geriau skaitytojui? Laikas parodys...
- Ačiū už pokalbį.
.jpg)
Komentarai (0)