Dialogai apie žiniasklaidą

Kraštotyra - tai gyvoji atmintis, liudijanti vietos bendruomenių istoriją, kultūrą ir kasdienybę. Šioje veikloje svarbų vaidmenį atlieka fotografas - ne tik kaip dokumentuotojas, bet ir kaip jautrus stebėtojas, gebantis išryškinti vietos tapatybę per vaizdą.

Anykštėnas fotografas ir kraštotyrininkas Tautvilis Uža yra vienas iš tų, kurie fotoaparatu fiksuoja kasdienybę ir šventes, gimtojo krašto žmones, gamtą ir istorinius ženklus. Visa, kas Viešintose (Anykščių r.) unikalu, T. Uža fiksuoja nuotraukose, kurias eksponuoja parodose, bendruomenės renginiuose ir savo jau septyniose išleistose knygose. Fiksuodamas architektūrą, žmones, papročius, darbus ir šventes, fotografas kuria neįkainojamą vizualinį archyvą ateities tyrėjams. Jo akimis įamžintas vaizdas tampa ne tik meno kūriniu, bet ir istoriniu dokumentu.

ŠEIMA IR IŠTAKOS

T. Uža gimė 1946 m. kovo 15 d. Laičiuose (Anykščių r.), šeimoje, kurioje gyvavo ne tik darbštumo, bet ir kūrybiškumo dvasia. Jo tėvas Petras Uža (1902-1978) buvo žemdirbys ir bitininkas, mama Emilija Baronaitė-Užienė (1911-1970) - audėja iš Grauželiškių (Kupiškio r.). Šeima patyrė pokario sukrėtimus: apie 1949-1953 m., vengdami tremties, tėvai slapstėsi ir laikinai gyveno Šilagaliuose. Pirmuosius mokslus T. Uža pradėjo Medinų pradinėje mokykloje, veikiančioje jo gimtajame kaime. Vėliau mokėsi Viešintų vidurinėje mokykloje, o 1966 m. baigė Panevėžio hidromelioracijos technikumą, įgydamas mechaniko specialybę. Darbinę karjerą pradėjo Alytaus melioracijos statybos valdyboje, vėliau dirbo inžinieriumi mechaniku įvairiose Panevėžio įmonėse, kur išdirbo iki pensijos.

Šalia darbo visada turėjo pomėgį fotografuoti - pradėjęs dar 1962-aisiais, iki šiol jis kaupia gausų archyvą - šventės, kaimų vaizdai, žmonės, sodybos, darbų metraščiai. Jo nuotraukos publikuotos spaudoje, parodose, panaudotos įvairiose knygose, ypač fotografo nuotraukų gausu periodiniuose leidiniuose, kuriuose rašoma apie anykštėnų kraštotyrininkų veiklą. T. Uža yra ne tik anykštėnų, bet ir visos Lietuvos kraštotyrininkų veiklos fotometraštininkas.

FOTOGRAFIJŲ PARODOS NUO VIEŠINTŲ IKI KUPIŠKIO

T. Užos veikla nuosekliai jungia fotografiją ir kraštotyrą. Jis yra surengęs apie dvi dešimtis personalinių fotografijų parodų, kurios apkeliavo Anykščių ir Kupiškio rajonų bibliotekas, kultūros bei švietimo įstaigas. 2016 m. Anykščių L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje pristatyta paroda „Gimtinė širdyje, fotografijose ir knygose..." tapo svarbiu kultūriniu įvykiu. Parodos pristatyme autorius dalijosi istorijomis, lydinčiomis kiekvieną kadrą, kalbėjo apie emocijas, išgyventas fiksuojant gimtinės akimirkas.

Parodos buvo surengtos ir Svėdasų, Kavarsko, Kurklių, Staškūniškio, Burbiškio, Surdegio, Andrioniškio, Debeikių bibliotekose, taip pat Panevėžio Elenos Mezginaitės viešojoje bibliotekoje. Nuotraukose vyraujantys gamtos vaizdai ir žmonių gyvenimo momentai sulaukė šiltų atsiliepimų, o parodų lankytojai ne kartą dėkojo autoriui už gebėjimą perteikti širdžiai artimą tikrovę.

T. Užos parodose lankytojai dažnai palikdavo nuoširdžius atsiliepimus, kupinus emocijų ir dėkingumo. Svėdasiškis parodos lankytojas rašė: „Jūs kaip auksakalys sugebate pateikti išgrynintus vaizdus. Jūsų darbai jau tapo tautos paveldu." Kavarske apsilankiusi Vida Lisauskienė džiaugėsi užfiksuotomis akimirkomis: „Vaizdai nepakartojami! Ačiū! Sėkmės kuriant stebuklingas foto!" Panašiai jautriai T. Užos kūrybą vertino Elena Dedelienė: „Žiūrint į nuotraukas, pasijunti gamtos vaiku, gyveni jose."

Po Anykščių krašto parodų fotomenininko darbai buvo eksponuojami Kupiškio rajono bibliotekose - Virbališkyje, Laukminiškiuose, Noriūnuose. Po metų pertraukos T. Uža grįžo su naujomis parodomis į Anykščių technologijos mokyklą, Troškūnų ir Traupio bibliotekas Anykščių rajone.

2024 m. Kupiškio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje vykusi paroda „Gimtasis kraštas" vėl sulaukė šiltų atsiliepimų. Eugenija Katauskienė pažymėjo, kad „fotografija - tai menas, kuris nekoreguojamas, bet liudija: taip buvo, taip yra." Viešintiškiai Audris ir Vytautas taip pat dėkojo Užai už krašto garsinimą ne tik leidiniais, bet ir jautriomis fotografijomis, sukeliančiomis gražiausius prisiminimus.

LEIDINIAI GIMTAJAM VIEŠINTŲ KRAŠTUI

Svarbi T. Užos veiklos dalis - leidiniai, kuriuose apmąstomas ir įamžinamas gimtasis Viešintų kraštas. 2008 m. išleistas jo nuotraukų albumas „Viešintiškių pražydinta žemė" pristatė daugiau nei 90 gražiausių sodybų. Po to sekė prisiminimų rinktinė „Iš širdies - viešintiškiai" (2010), papildyta antrąja dalimi 2022 m. Tai ne tik tekstų rinkiniai, bet ir jautrios vietos atminties knygos, jungiančios miestelio ir aplinkinių kaimų - Laičių, Maldeikių, Žliobiškių, Laitelių, Pūsčių - praeities vaizdus. 2012 m. T. Uža išleido biografinį albumą „Talentingieji viešintiškiai", kuriame pristatė daugiau nei 40 vietos menininkų. 2014 m. jis sudarė knygą „Viešintų mokykla lyg vakar palikta", perteikdamas mokyklos istoriją nuotraukomis ir buvusių mokinių bei mokytojų prisiminimais. Tarp skaitytojų labai populiarūs kraštotyrininko leidiniai - „Viešintų kraštas: kaimai ir žmonės" (2017) ir „Viešintiškių sodybos" (2019).

VEIKLOS ĮVERTINIMAI IR APDOVANOJIMAI

Kraštotyrininko T. Užos veikla pelnė gausybę padėkų ir apdovanojimų. 2006 m. jam įteiktas Viešintų seniūnės Janės Každailienės padėkos raštas, 2008 m. jis pagerbtas už knygą „Viešintiškių pražydinta žemė". Knygos „Iš širdies - viešintiškiai" (2010) ir „Viešintų mokykla lyg vakar palikta" (2014) sulaukė aukštų įvertinimų tiek bendruomenėje, tiek Anykščių rajone ir net Respublikos mastu. Vienas svarbiausių įvertinimų - 2015 m. Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės įteiktas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalis „Tarnaukime Lietuvai". Tais pačiais metais T. Užai skirta ir Anykščių rajono Teresės Mikeliūnaitės kultūros premija. Už reikšmingą veiklą jis buvo pagerbtas Viešintų bendruomenės pirmininko suteiktu „Garbės piliečio" vardu. 2022 m. Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius jam skyrė padėką „už asmeninį pavyzdį, įkvepiantį tobulėti, dirbti ir padėti kitiems". Kraštotyrininkui T. Užai už aktyvią visuomeninę veiklą įteiktos ir Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos kraštotyros draugijos, Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos bei įvairių kultūros institucijų padėkos bei garbės raštai.

Kalbiname kraštotyrininką T. Užą, norėdami sužinoti daugiau, kas paskatino atsiduoti kraštotyros veiklai.

- Manau, kad savo krašto patriotu gali būti kiekvienas - svarbiausia turėti noro ir skirti laiko. Man daugiau laiko atsirado išėjus į pensiją. Galbūt net gyvenant toliau nuo gimtinės ji tampa brangesnė, nes mintimis vis sugrįžti. Vieną saulėtą dieną, kai netikėtai pasirodė vaivorykštė, puoliau ieškoti fotoaparato. Grįžęs - jau nieko neberadau. Supratau, kad gyvenime negalima nieko atidėti. Gyvenimas matuojamas ne metais, o darbais. Tad ėmiausi visų savo sumanymų. Noras išsaugoti prisiminimus apie gimtąjį kraštą, manau, būdingas kiekvienam. Tai mūsų pagarbos istorijai ženklas.

- Svarbiausias - 1966 m. Viešintose pastatyta Anykščių radijo ir televizijos stotis. Ji - krašto simbolis. Taip pat - Viešintų mokykla, apie kurią surinkau medžiagą ir parašiau knygą. Be jos Viešintų taip pat neįsivaizduoju. Kitas kultūros židinys - kraštotyrininko Povilo Jurkšto muziejus. Ir, žinoma, biblioteka, kurioje darbuojasi bibliotekininkė, kraštotyrininkė Jolanta Mameniškienė. Be bibliotekos neįsivaizduoju nei Viešintų, nei bet kurio kito Lietuvos miestelio.

- Pirmiausia - Viešintų Klojimo teatro režisierius šviesaus atminimo Galiną ir Vytautą Germanavičius, kraštotyrininką Povilą Jurkštą. Kadaise žmonės juokėsi, kad jis renka „rakandus", bet šiandien visi vertina jo nuveiktą darbą. Taip pat muzikologes Eriką Mackelienę ir Nidą Šulcienę. Kiekvienuose Viešintų namuose gyvena grožio puoselėtojai - visi jie verti padėkos.

- Manau, kad ne. Spausdinta knyga turi savo energiją, ją jaučiame kitaip nei elektroninę. Ji - gyva. Nors yra abejojančių, aš tikiu, kad knyga buvo ir liks vertinga bei reikalinga.

- Tikrai ne. Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijoje, kurios veikloje dalyvauju jau nuo 2012 metų - daugiau nei 60 narių. Anykštėnai, gyvenantys Vilniuje, Kaune, Ignalinoje, Utenoje, Panevėžyje (kaip aš) grįžta į Anykščius dalyvauti kraštotyrininkų sambūriuose, dalintis patirtimi. Vieni leidžia knygas, kiti tyrinėja savo giminės istoriją, treti - archyvuose ieško medžiagos moksliniams straipsniams. Nors tokių kaip aš - einančių pas žmones, fiksuojančių gyvąją atmintį - mažėja, tačiau atsiranda naujų rinkimo formų. Kraštotyra keičiasi, bet išlieka gyva.

Užbaigdami trumpą pokalbį, norime padėkoti T. Užai už tai, kad jis fotografijose ir kraštotyros leidiniuose kruopščiai dėlioja gimtosios žemės portretą - paprastą, bet nepaprastai prasmingą. Jo nuotraukos - tai ne tik meniniai vaizdai, bet ir meilės, atminties, tęstinumo liudijimai. Jose - ne tik peizažai ar žmonės, bet ir gilus jausmas gimtinei, kuri lyg žemė medžiui suteikia šaknis ir tapatybę.