Fotografija

Aida Aurelija Garastaitė teigia: "Dirbu laikraštyje, tad fotografavimo specifika yra tokia, kad svarbios visos gyvenimo temos, nes viskas tampa istorija." Visose fotografijose ji siekia užfiksuoti esmę, būseną - ar tai būtų pastatas, gamta ar žmogus. Ji su džiaugsmu eina bet kur, kur galima fotografuoti - tiek darbo metu, tiek laisvalaikiu.

- Kodėl pasirinkote tokią sritį, kaip fotografija?

- Dar mokydamasi mokykloje susižavėjau juostine fotografija todėl, kad kadras padaromas greitai, vienu mygtuko paspaudimu, ir nebeturi galimybės nieko daugiau pakeisti. Tad dėl šios priežasties ir dabar žaviuosi Spaudos fotografijos konkurso taisyklėmis.

- Kiek metų fotografuojate ir kokia buvo pradžia?

- Fotografuoju jau daugiau kaip 30 metų. Pirma mintis, kurią atsimenu, buvo gal 6 klasėje. Vartydama žurnalą pagalvojau, kad galiu nufotografuoti geriau. Pirmosios buvo sesutės fotografijos balkone su fotoaparatu „Smena". Žinau, kad jau tada siekiau „sugauti emociją", bet tada to nevertinau, maniau kad „stebukladarys" yra tas, kuris atspaudžia nuotrauką ant fotopopieriaus.

- Jūsų kūrybiniame kelyje yra ir nespalvota fotografija, ir spalvota skaitmeninė. Kurie etapai iš jų ir kaip jums buvo reikšmingi?

- Tai ne mano pasirinkimas. Toks buvo laikmetis. Juostinė nespalvota fotografija žavėjo savo paslaptimi, kai išryškini juostelę ir lauki stebuklo - pavykusio kadro. Atsiradus lengvai prieinamai spalvotai skaitmeninei fotografijai didžiausias iššūkis buvo susitvarkyti su kadro kompozicijos pasikeitimais. Tai, kas tiko nespalvotam kadrui, visiškai netiko spalvotai fotografijai.

- Kokios fotografijos temos jus labiausiai domina, patinka, geriausiai sekasi?

- Dirbu laikraštyje, tad fotografavimo specifika yra tokia, kad svarbios visos gyvenimo temos, nes viskas tampa istorija. Visose fotografijose siekiu užfiksuoti esmę, būseną. Ar tai būtų pastatas, gamta ar žmogus.

- Ar yra temų, kuriomis nenorėtumėte fotografuoti ir kodėl?

- Nenorėčiau fotografuoti aktų. Tačiau visas temas galima „prisitaikyti" sau, jei dėl kažkokios priežasties tai būtų būtina. Tad nenorimos aktų temos fotografija būtų „uždara", tik su užuomina. Visada galvoju, kad žmogus, pamatęs savo fotografiją, neturėtų blogai pasijusti. Fotografija veikia kaip „pirmas įspūdis", yra atsakinga ir formuojanti tam tikrą požiūrį.

- Dirbate Pasvalio rajono laikraščio „Darbas" fotografe. Kiek šioje veikloje svarbu kuo tiksliau atlikti redakcijos užduotį ir kiek erdvės lieka kūrybiniams sprendimams?

- Laikraščio redaktorius Viktoras yra kūrybiška asmenybė, tad užduotis yra tik tema, o kaip tai bus atskleista, jau yra mano kūrybinė fotografija. Esminė užduotis yra ta, kad laikraštis būtų įdomus skaitytojui. Man tema yra kaip knygos pavadinimas, o knygos tekstu tampa mano fotografija, ir jos kūrimas man patinka. Toks šio darbo smagumas. Laikraštyje yra galimybė iliustruoti eilėraščius, asociatyviomis fotografijomis straipsnius, ir netikėtomis - orų skiltį.

- Ar lengvai randate bendrą kalbą su redakcijos kolegomis - redaktoriais ir žurnalistais, kai sprendžiama, kokias jūsų nuotraukas atrinkti spaudai?

- Žinoma, visada pasitariame, kurios fotografijos yra svarbesnės, ypač jei iš kelių siūlomų fotografijų telpa ne visos. Kai fotografijų ir teksto yra daug, tariamės, kurios yra svarbesnės, daugiau atskleidžiančios, informatyvesnės.

- Ar sakote, kokias nuotraukas siūlote spaudai, ar paliekate tai spręsti redaktoriams ir kodėl?

- Dažniausiai fotografijas sunumeruoju. Taip pirmąsias pagal eile siūlau kaip pagrindines.

- Kokius esminius dalykus, jūsų nuomone, turėtų atspindėti spaudos fotografija?

- Nerežisuotą gyvenimą.

- 2019 metais "Lietuvos spaudos fotografijos" konkurse jūsų nuotrauka „Sekminės Daujėnuose" Portreto kategorijoje buvo įvertinta apdovanojimu "Auksinis kadras". Prisiminkite pirmas savo emocijas ir mintis, kai sužinojote, kad tapote šio konkurso laureate?

- Tai buvo pirmi metai, kai siunčiau fotografijas į šį konkursą. Tad ir renginyje dalyvavau pirmą kartą. Ekrane pasirodė fotografijos. Sustojo laikas. Mintys galvoje susipynė su salės reakcija, supratau, kad tai įvyko, ir išgirdau savo pavardę.

- Kokiomis aplinkybėmis sukūrėte šią nuotrauką?

- Tai buvo tradicinės „Daujėnų sekminės". Bažnyčia, pamokslas, žmonės su savo mintimis. Aš mačiau tik mažas mergaites baltomis suknelėmis, mąsliais žvilgsniais, kurios trokšta šnekėtis ir žaisti, bet yra čia. Gaudžiau ir „planavau mintyse" kiekvieną jų krustelėjimą, rodėsi, kad ir nekvėpavau, tad kai viskas baigėsi, ranka, laikanti fotoaparatą, buvo sustingusi.

- Kuo jums patinka portreto tema?

- Tai sunkus žanras ir smagu, kai portretas pavyksta.

- Kaip užmezgate ryšį su žmogumi, kurį fotografuojate, kas sunkiausia ir lengviausia, darant portretą?

- Stengiuosi būti nematoma. Tiesiogiai ir netiesiogiai. Tad kartais fotografuodama kalbu su žmogumi apie paprastus, bet jam svarbius dalykus tam, kad jis pamirštų, kad yra fotografuojamas. Kad atsipalaiduotų nors akimirką. Sunkiausia pagauti tą akimirką, o lengviausia tai, kad galima pasirinkti vietą, kurioje fotografuosimės.

- Kiek kartų esate dalyvavusi konkurse "Lietuvos spaudos fotografija" ir kaip sekėsi?

- Dalyvavau tris kartus. 2019 metais fotografija „Smiltynės močiutė" pateko į metraštį, o fotografija „Sekminės Daujėnuose" apdovanota Auksiniu kadru. 2020 metais fotografija „Reginys tamsoje" pateko į metraštį. 2021 metais fotografija „Paskutinis gyvenimo interviu" (tema „Gyvenimas") ir fotografija „Sutarjėla" (tema „Kultūra ir pramogos") pateko į metraštį, o dar dvi fotografijos: „Solo partija" ir „Sutartinių giedotojos" nominuotos „Kultūros ir pramogų" temoje.

- Ar sekate, kaip sekasi jūsų kolegoms spaudos fotografams, kurie jums labiausiai patinka ir kodėl?

- Ramūnas Danisevičius ir Saulius Žiūra. Įdomu palyginti, kokios temos „nukrenta" kolegoms dirbantiems Vilniuje. Kaip jos perteikiamos. Taip pat seku legendinį fotografų draugą Joną Staselį, su kuriuo senokai neakivaizdžiai susipažinau dar per jo paskaitą, kai su mokiniais dalyvavome Lietuvos mokinių fotografijos konkurse. Ir panevėžietį Andrių Repšį, stebinanti savo temomis.

- Ar mėgstate fotografuoti laisvalaikiu ir kokiomis temomis?

- Nereikia laisvalaikio, nereikia temos - svarbiausia yra galimybė fotografuoti. Tai, kas matoma tik akimirką. Su džiaugsmu einu bet kur, kur galima fotografuoti

- Kuo jus traukia gamta, kurią patinka fotografuoti?

- Neskubėjimu. Galimybe stebėti. Paprasto gamtos lopinėlio virsmu būsena, nuojauta. Traukia mistika gamtoje į kurią norisi įsibrauti. Nesugalvočiau pasivaikščioti gamtoje be fotoaparato.

- Ar atostogaudama imate su savimi fotoaparatą?

- Taip, būtinai.

- Kaip dar mėgstate leisti laisvalaikį?

- Ne spaudos fotografija yra mano laisvalaikis. Galimybė fotografuoti niekam nematant. Tokia „tyli fotografija". Spaudos fotografija - geriausias darbas apsuptas žmonių.

- Kas jums yra fotografija: veikla, be kurios savęs neįsivaizduojate, malonumas, būdas save išreikšti, kartais savotiška meditacija, dar kas nors - jei galima, kiek plačiau?

- Laisvė pabūti vienai. Kai nejauti laiko, kai atsiduri kitoje dimensijoje. Kai fotografija nėra užduotis, nėra darbas. Kai fotografija yra susitikimas su gamtoje ar daiktuose esančia būsena, kurią norisi atskleisti. O kai fotografija gimsta, norisi, kad ji gyventų savo gyvenimą. Fotografijos žavesys - nesibaigiantis fotografavimo procesas.

Iš Lietuvos spaudos fotografų klubo