2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Fotografija

*print*

Archyvas :: Valentino Juraičio fotoparoda ir knyga A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje Utenoje

2017-12-31
 
- Esu rengęs parodų, parodėlių įvairaus statuso galerijose, muziejuose, statybų aikštelėje TE-3 Vilniuje, Šilkalnio kaime po atviru dangumi, fotografijas prožektoriais projektavo ant pastatų sienų Duisburge, bet bibliotekos skaitykloje dar nerengiau. Taigi, Utenos A. ir M. Miškinių bibliotekos skaitykloje surengta parodėlė man buvo miela naujovė, - sako fotografas, leidėjas Valentinas Juraitis.
Šią paroda bibliotekos darbuotojai surengė pristatant autoriaus fotoalbumą ,,Rytų Aukštaitijos kaimai.Namų išorė ir vidus". Į renginį susirinko knygos fotografijų herojai. Tai tie aukštaitiškų sodybų šeimininkai, kurie dar išsaugojo nykstančio kaimo relikvijas, savo tėvų ir senelių sukurtas ir puoselėtas sodybas, neišmetė senų daiktų, išsaugojo interjerus ir baldus.
Tačiau renginio dalyvių nebuvo tiek daug, kiek galėtų būti. Dar auditoriją papildė kaimo turizmo sodybų šeimininkai, kultūros paveldo specialistai, žurnalistai.
Apie ką ši knyga, fotoalbumas? Etnografija ir aukštaitiško tapatumo išsaugojimo pastangos? Viduriniosios klasės, tvarkingų ūkininkų, kurie sudaro Lietuvos branduolį, kasdienybės akimirkos ir juos supanti aplinka? Klausimų daugiau negu atsakymų. Nykstančio, tuštėjančio kaimo akivaizdoje, rūpestingai prižiūrimos etnografiškos kaimo sodybos tampa dažniau išimtimi negu kasdienybe. Tokių sodybų katastrofiškai mažėja.
Ar gali fotografas, eilinis kultūros darbuotojas gali pakeisti inertišką visuomenės požiūrį į savo daiktus, vertybes? Gal būt ir gali, bet nedaug ir nežymiai.
Knygos autorius V. Juraitis kalbėdamas ir su diskutuodamas su knygos fotografijų herojais, ironiškai prisiminė Olandijos pavyzdį, kur jam daug sykių teko būti ir dirbti pagal kontraktą.
Sakykim jegu būtų kitiks istorijos scenarijus.Jeigu pagal mūsų grupės draugų mąstyseną būtų leista pertvarkyti Amsterdamą, kur nėra visuotinio net centrinio šildymo, tai pusė miesto būtų išgriauta, pastatyti stikliniai dangoraižiai, o turistų mėgiami vandens kanalai užbetonuoti, vietoj jų įrengtos plačios gatvės... O kaimo fermų namų šiaudiniai stogai nuplėšti ir uždengti šiferiu. Jau nekalbant apie vėjo malūnus. Bet olandai to nedaro. Jiems didžiausia nuodėmė - net savo teritorijoje neišvalyti savo kanalo...
O Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija?... Svarbiausia, patys namų šeimininkai, turėtų norėti suvokti, kas brangu, kas vertinga.O tai yra žymiai gilesnis, daugiasluoksnis, švietimo ir savivokos klausimas.
Dabar neretai mūsų krašto paveldo likimą nulemia metalo laužo supirkimo kainos. Jei tik kaina kiek pakyla, srautai vežėčių, plytų, kaimo kalvių unikalių apkaustų detalių nukeliauja į metalo laužo supirkimo punktus, o iš ten į Vokietijos, Ispanijos, Turkijos plieno lydyklas...
Tačiau reikalai ne tokie prasti kaip galėtų atrodyti. Kurdamas knygą apie Aukštaitijos kaimus, V. Juraitis sutiko daug bendraminčių, talkininkų ir rėmėjų. Jų atsirado Ignalinos, Utenos, Molėtų, Švenčionių, Šalčininkų rajonuose. Vieni patarė, kur ir ką dar reikėtų fotografuoti, kiti parėmė finansiškai. Autorius padėkojo visiems už pagalbą:
- Šiam darbui prireikė gal poros trejeto metų. Norėjau užčiuopti aukštaitišką gyvenseną, nes Aukštaitija, mano galva, - didžioji Lietuva. Žvalgiausi į aplinką, kasdienybės aptrintas detales.
Pirmiausia atkreipiau dėmesį į tai, kas mažiau kitų fotografų fiksuota. Tai pastatų vidus. Šiais laikais patekti pas žmogų į namų vidų ir dar apžiūrėti jo privačius, intymius kampelius - nelengva.Niekur įkyriai nesiveržiau, Tai priemenės, virtuvės, gryčios, svetainės, tvartų vidus. Galvoju, jei maža ką tas domintų , tai bent pravers kokiems ateities užsienio filmų kūrėjams, pagal fotografijas galės sukurti tikslesnes aukštaitiškas dekoracijas.
Fotoalbume apie Rytų Aukštaitiją stengiausi parodyti ir namo šeimininkus. Ir norisi pasidžiaugti, kiek puikių žmonių ir pavyzdingų sodybų čia dar yra. Viktorija Užpaliuose, Mykolas Cijonuose, Danguolė Sabališkėse.... Man rūpėjo užfiksuoti sodybos ir šeimos kilmę, jos istoriją per kelias kartas. Trumpuose tekstuose pažymėjau, kas pastatė namą, kokie meisteriai padėjo statant, iš kur vežė medžius, akmenis. Man džiugu būna, kai išgirstu, kad prosenelių statytoje sodyboje tvarkingai tebegyvena proanūkiai, kuriems jau apie 70 metų ir daugiau. Smagu išgirsti, kad seneliams pavyko nuo trėmimo į Sibirą išsipirkti kindziukais ir medumi... Bet tokios istorijos yra ne dažnos".
 

Rubrika Fototgrafija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-01-01 11:55
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media