2018 m. spalio 23 d., Antradienis

Fotografija

*print*

Archyvas :: Šiuolaikinis dvasingumas plenero Kuršių nerijoje parodoje „Uždaros teritorijos: πR dimensija

2018-07-30
 
Jonas Staselis.

Jonas Staselis.

Sandra Umbrasienė,
menotyrininkė, fotografijos kritikė

Šiuolaikinis dvasingumas evoliucionavo ir jo neįmanoma įsprausti į religijos ir vieno tikėjimo matricos kategorijas. Hinduizmas, budizmas, krišnaizmas, joga ir daug kitų praktikų ir filosofijų plakasi su šamanizmu, afrikietiškais galios ritualais, įvairiais raganavimais bei pagoniškomis tradicijomis. Sąmonėjame, laužome nusistovėjusius barjerus ir išmokstame į save ir mus supančią aplinką žiūrėti iš naujo. Globaliame pasaulyje laisviau nei bet kada anksčiau keliaujame, naršome internete ir ieškome, interpretuojame. Galiausiai iš visko, kas geriausia, gaminame ką nors naujo - kapitalizmo sistemoje suspausto žmogaus sąmonėjimą arba dvasingumą.
Įprasta manyti, kad menininkas performuoja dvasią į materiją. Transformuoja kažkokią materiją į tai, ką jaučia savyje, laike ir erdvėje. Šiuolaikiniam menui būdinga taikli autoriaus įžvalga, ironija, sarkazmas, socialinių ir politinių problemų tyrinėjimas. Analizuojant šiuolaikinį meną neretai kalbama apie disciplinų suniveliavimą, teorijų svarbą. Turbūt šiuolaikinis kūrinys yra ne metafora apie idėją, kaip įprasta manyti, bet idėjos tekstualumas. Kalba ir vaizdas - rašytinio ir vaizduojamojo meno susivienijimas - yra jau praėjusio amžiaus pasiekimas. Visos XX amžiaus konceptualaus meno srovės parodė žaismingą, efemerišką bei taiklų vaizdo ir teksto suvienijimą. Pats elementariausias šio susivienijimo pavyzdys yra 1965 metų Josepho Kosutho kūrinys „Trys kėdės".
Nuo to laiko fotografija pasidarė labiau utilitari, praktinė ir pasklido visur, kur tik įmanoma. Meno teorijose atsirado galybės vizualumo studijų, kurios tapo kaip priemonės, įrankiai kalbėti apie fotografiją, vaizduojamąjį meną ir apskritai apie vizualumą. Iš visų meno disciplinų šiandien fotografija yra plačiausiai naudojama. Tokiomis sąlygomis sunkoka suvokti jos vertę ir naujumą. Tačiau vis dėlto tam tikri pirmykščiai fotografijos meno šerdyje slypintys aspektai užburia mus ir priverčia mėgti fotografiją ir jos kuriamą pojūtį. Juk fotografijos menas tiksliausiai reflektuoja socialinį šiuolaikinės visuomenės vaizdinį.
Vertinant fotografiją kitų meno rūšių kontekste akivaizdu, kad ji sunkiau nei skulptūra ar instaliacija perteikia erdviškumą, o idėjos fotografijoje neretai pavirsta paprastais simboliais, nes emocijos visada gali būti surežisuotos. Bet vis dėlto mūsų gyvenimo tikrovės geriau ir išraiškingiau nepapasakos joks kitas meno žanras. Fotografija taikliausiai pataiko mums į širdį. Jos vaizde atrandame save, pagauname savo gyvenimo tikrovei artimus subtilumus.
Plenero parodai Uždaros teritorijos: πR dimensija Lietuvos ir pasaulio fotografijos istorijos kontekstas nėra labai aktualus, nors svarbu suvokti paties konceptualumo ir idėjos tekstualumo svarbą. Su kuo geriausiai susikalba vaizdas, kurį regime fotografijoje? Fotografijos plenero Kuršių nerijoje dalyviai - Tadas Kazakevičius, Paulius Peleckis, Rita Stankevičiūtė-Kazakevičienė, Elijus Kniežauskas, Gerda Šeirė, Jonas Staselis, Liucija Karalienė - išgyveno emocijas ir fotografijomis jas papasakojo, kurdami ir perkurdami Kuršių nerijos vietovės erdves, fiksuodami objektus, jiems įdomių žmonių portretus.
Šis dokumentinės fotografijos tyrimas vyko procesualiai, kūrėjams stebint save, tyrinėjant Kuršių nerijos, kaip geografinės ir emocinės teritorijos ir erdvės, savastį. Meno vadovas fotomenininkas Gintautas Trimakas Vilniuje dėstė kūrėjams meistriškumo pamokas, kurias paskui, kurdami nerijoje, jie pritaikė tyrinėdami ir savaip reflektuodami fotografinę savistabą. Pamačius fotografijas kilo mintis, kad uždaros teritorijos yra ne tik geografine prasme. Juk uždari ar atviri gali būti ne tik žemės plotai, bet ir žmonės. Tai, manau, labiausiai atsiskleidžia šių septynių kūrėjų fotografijose - kiek uždaras jis (ji) aplinkai, o kiek aplinka uždara jam (jai)?
Visą gyvenimą ieškome savasties, ypač menininko ar intelektualo asmenybei būdinga nuolat reflektuoti savo patirtis, nuolat keistis ir transformuoti pojūčius į kitas materijos išraiškas. Ir anksčiau pasisavintos teritorijos, savos ir mielos, deja, gali virsti svetimomis. Tolimas žemės kampelis gali sužadinti daug artimesnius jausmus nei gyvenamoji vieta. Nors fotografijos projekte dalyvaujantys kūrėjai pabrėžia Kuršių nerijos vietovės ypatingumą ir stengiasi tapatintis su aplinka, fotografijose raiškiai atsiskleidžia vidinės teritorijos, vidiniai potyriai. Kitais žodžiais tariant, savaitė šiame ypatingame žemės gabalėlyje buvo procesas, kurio metu buvo pažintos menininkų vidinės, uždaros teritorijos.
Apie dvasingumą skatina kalbėti kūrėjų užsibrėžtas siekis papasakoti istoriją ne per potyrius apie vietovę, o per vietovės dirgiklius apie potyrius. Mąstymui išlaisvinti, kūrybinei raidai būtina savianalizė. Procesą pradedame nuo savęs ir neišvengiamai užbaigiame savęs ir aplinkos susijungimu. 
Nenoriu šio fotografijos plenero vertinti paviršiumi, nenoriu, kad kas nors sakytų, jog „šie autoriai parodė, kokia graži ir ypatinga Kuršių nerija". Vietovė tikrai rami ir užburianti. Akivaizdu, kad ypatinga tuo, jog yra ir atsiskyrusi, ir susijusi su žemynine dalimi. Sala, ne sala, gal labiau įlanka, taip pat yra ir marios, ir jūra... Įžvelgiame paprastus prieštaravimus tarp stichijų. Pajautimų ir akivaizdumo. Kūrėjai ieškojo kokių nors papildomų sąvokų jau seniai naudotoms „salos", „uždaros sistemos" asociacijoms, bet man panašu, kad įsigilinta į racionalumo-iracionalumo priešpriešą ir nueita link savęs ir aplinkos tapatumo konstravimo.

Manyčiau, šiame plenere buvo svarbus supratimo ir savistabos momentas. Meno vadovo G. Trimako suteiktos gairės, tokios kaip laikas, apmąstymai apie vaikystę, padėjo kūrėjams pamažu artėti prie rezultato. Nors ir negalutinio, o tariamai galutinio. Buvo pasiūlytas neva konkretus pačiam fotografavimui skirtas laikas - keturiolikta valanda. Tačiau valandos, skirtos savirefleksijai, juk neatmatuosi. Neišmatuotu laiku, neišmatuotais keliais ir erdvėmis mums atsiskleidžia parodos fotografijos.
Vieniems plenero dalyviams uždaros teritorijos buvo aplinkos stebėjimas, kitiems - savistaba ir savęs ieškojimai aplinkoje. Tai matyti jau ir parodos pavadinime, nes raidė R plenero sumanytojams J. Staseliui ir G. Šeirei simbolizavo skirtingus parodos dalyvių charakterius, temperamentus. Juk R psichologijoje yra asmenybių bruožų kodas. Intraversija, ekstraversija, neurotizmas, sąmoningumas ar sutarimas nulemia, koks yra santykis su savimi ir aplinka. 
Konkretų objektą, kuriame mažai laiko tėkmės, besikartojančių leitmotyvų, pasirinko plenero dalyviai, kurie dokumentuoja nerijos gyventojų veiklą, renkasi savo kūrybą sudėti į aplinką tarsi dekoratyvia prasme. Be abejo, dekoratyvumas nėra blogai, tačiau jis visada kiek paviršutiniškas. Tačiau gylis, sugebėjimas pajausti dažnai priklauso ne tik nuo temperamento, bet ir nuo emocinio intelekto, gebėjimo perimti patirtį.
Gyvenimiškų pajutimų tema kiek paprastesnė E. Kniežausko ar P. Peleckio fotografijose. Paprastesnė, nes nelabai jautri ir dokumentiška. Gyvenimiškumas pajaustas aplinkos fiksavimo būdu, paviršutiniškai.
Tuo metu T. Kazakevičiaus dokumentinės fotografijos serija ne tik iliustruoja nerijos gyventojų tapatybę, nerijos, kaip vietovės, natūralumą ir industrijos pėdsakus, bet ir atskleidžia autoriaus jautrų santykį su visais paminėtais momentais. Lengvas atsainumas, melancholija ir poetiškos pozos man primena Rineke Dijkstros „Pajūrio portretus" (1992-1998). T. Kazakevičiaus fotografijose tas keistumas toks išbaigtas ir estetiškas kaip ir R. Dijsktros kūryboje. Spalviškai, kompoziciškai ir jausmiškai pagautas Kuršių nerijos „laimikis". T. Kazakevičiaus serijoje beveik nesijaučia laiko sąvokos apčiuopimo, nes laikas čia - epochos raiškos laikas, tradicijų, gyvenimo tėkmės ir egzistencijos tūrio užpildytas. Parodų erdvėje „Galera" T. Kazakevičiaus serija atrodo dar labiau užburiančiai, dar dvasingiau ir jautriau. 
Linksmai atrodo E. Kniežausko satyra su horizonte „nykstančiu" rūkytos vištienos gabalėliu. Studentiško nepritekliaus ironija daug kam pažįstama, ši priežastis ir paskatino autorių sužaisti ir sukurti iš atskirų kadrų sujungtą panoraminį kūrinį ir dar kelias nelabai su maisto panorama besisiejančias fotografijas. Nepriteklius, neprisirišimas prie materialumo labai žavingas ir charizmatiškas XX amžiaus pradžios menininkų įvaizdžio mitas. „Menininkai juk nevalgo", - ne kartą man sakė vienas mano gerai pažįstamas fotografas. Truputį neurotiškų, nuo „rimtos realybės" atitrūkusių menininkų įvaizdis ir šiandien visiems kažkodėl daro įspūdį. Bet eidami šiuo keliu nueisime prie hipsterių, apie kuriuos kalbėti visiems baisu, temos, nes neva tai įkūnija viską, kas šiais laikais negerai. Hipsteriai yra toks pat mitas kaip XX amžiaus menininkas. Menininkai nėra nuo realybės atitrūkę kvailučiai, priešingai - jie laikosi tvirčiau prie žemės nei dauguma televizorius žiūrinčių vidurinės klasės atstovų. E. Kniežausko fotografijas vertinčiau kaip įdomų konceptualų žaidimą. 
Greitas gyvenimo būdas daugumą jaunų žmonių pavertė nekantriais ir be atvangos besivaikančiais genialumo idėjos. Karjera, karjera ir dar kartą karjera, taip? „Pastaruosius kelerius metus gyvenu Vilniuje, nuolat visur skubu, lekiu, o čia, šioje „saloje", buvo priešingai. Skubėti gal ir būtų galima, bet visa aplinka ir gamta neleido to daryti, kaip tik privertė sustoti, apsidairyti. Pajusti ir išgyventi šią vietą", - apie patirtį Kuršių nerijoje atvyrauja P. Peleckis. Jo fotografijose jaučiasi bandymas nurimti, išmokti būti taip, kaip būna vietiniai nerijos žmonės. Tačiau skubus kadrų gaudymo įprotis iš puikių P. Peleckio nuotraukų atima kažką, kas galėtų slypėti už fiksuojamos realybės, ir paverčia fotografijas šiek tiek paviršutiniškomis. Abstrakčiai tariant, P. Peleckis imituoja XX amžiaus fotografinę estetiką ir dokumentuoja įvykius, vaizdus, o ne savo pojūčius, nuomonę ir išgyvenimus. O tai turbūt reiškia, kad dar mokosi ir nustoti skubėti, ir pajusti ramybę, ir suvokti, ką reiškia konceptualumas.
Ką vadinu paviršutiniškumu, paaiškinsiu pasiremdama žymaus XX amžiaus pabaigos teoretiko mintimis. Roland'as Barthesas daugiausia užsiėmė analizuoti ir teoretizuoti literatūrą, tačiau skyrė vieną neilgą veikalą „Camera lucida" (1980) apmąstyti tai, kas jam yra fotografija. Labai paprastai, tiesiog pasakodamas apie savo vaikystės prisiminimus ar aptardamas elementarias, galima sakyti, po ranka pasitaikiusias, nuotraukas, jis padarė išvadą, kad žvelgdamas į fotografiją pajunti du skirtingus pojūčius. Juos jis pavadino studium ir punctum. Studium galėtume pavadinti tai, kas pavaizduota, ką priima ir apdoroja mūsų smegenys, o punctum - tai kaip adatėlės galiuku smeigianti emocija, kurią pajuntame. Staigi, aštri ir paliekanti mūsų sieloje žymę. Atrodo, lyg ir negali ginčytis, kad būtent šie du pojūčiai yra geroje fotografijoje. Emocinis intelektas, gebėjimas įsiklausyti į aplinką ir neįprastas žaidimas formomis, kompozicijomis atveria kelią mums, žiūrovams, į fotografijos vidų, jos turinį, sielą.
Vakarietiška XX amžiuje užauginta sąmonė pripratusi abejoti, jausti nepasitenkinimą savimi. Kaip šio požiūrio atstovą galėtume įvardyti Friedrichą Nietzsche, kuris manė, kad tik būdamas savimi nepatenkintas žmogus gali tobulėti. Jeigu būtų galima Vakarus apibūdinti kaip katalikiškąjį polių, priešprieša jam būtų Rytų religijos. Nuolat savimi nepatenkintas ir su prigimtine kalte gimęs žmogus nepažįsta vidinės ramybės jausmo. Mane be galo žavi šiuolaikinė drąsa išsinerti iš vartotojiško, vakarietiško rūbo ir iniciatyva pamažėle jaukintis pirmykštę ramią ir natūralią laimę. Kaip minėjau, tai susideda iš kažkokio keisto mišinio, kur susipina šamanizmas, joga ar kitos spiritualistinės praktikos. Bet visiškai nesvarbu, kas tai yra, svarbu, kad padeda mums įsiklausyti į savo poreikius, grįžti prie paprastesnio, su pirkimu ir vartojimu nesusijusio gyvenimo būdo. Meditacijos, buvimas gamtoje, joga, visavertė mityba - šie aspektai, kuriuos įsileidžiame į savo gyvenimą per „svetimus" šaltinius, mums gali tik padėti, o ne pakenkti. Ir nieko nenatūralaus nėra ramiame buvime gamtoje, reflektuojant savo gyvenimą ir dabar jaučiamas emocijas, - tai matome plenero fotografijose.
Kaip minima parodos anotacijos tekste, plenero dalyviai ieško savo kūryboje kažko tarp racionalaus ir iracionalaus. Tai binarinė opozicija arba atskiri poliai, valdantys mūsų gyvenimus. Plenero fotografų kūryba atsiduria tarp realios gyvenamojo pasaulio plotmės ir tarp potyrių, atsiminimų, t. y. tarp realybės ir įsivaizduojamybės, objektyvumo ir subjektyvumo. Fotografuodamas žvejų laivą krante konstruoji jau matytas vizualias atmintis, o pasitelkus fotoaparatą tai tampa nuotrauka. Iš tiesų, mąstant apie fotografijos reikšmę neišeina apsieiti be filosofijos, nes fotografija - tai gyvenamojo pasaulio paviršiaus kopija, „mechaninės akies" ir mūsų regėjimo priešprieša. Tai verčia susimąstyti apie laiko sąvoką ir mūsų patyrimo atmintį. Sakoma, kad matome, ką norime, o iš tiesų vizuali atmintis pasąmonėje mus atveda prie aplinkoje esančio atitikmens.
Minčių išsaugojimo, atsiminimų tema šio plenero kontekste labai svarbi. Antikinė filosofija mums gali pažerti įdomių sąsajų tarp fotografijos ir atsiminimų. Pavyzdžiui, Aristoteliui atmintis - tai visų pirma reginys, vaizdas, kuris „įsispaudžia" į kūną. Veikale „Apie sielą" (De Anima) jis mąsto, kad atmintis nėra tiksli praeities informacija, o tai, kas siejasi su dabartimi. Įsitikinimas, kuris atsiranda tam tikru būdu žiūrint į dabarties vaizdinį. Sąsajos gali gimti iš panašumų, priešybių, sutapimų laike ir erdvėje. Žvelgdama į visų plenero autorių fotografijas aš matau, kaip kiekvienas iš jų koreliuoja atmintį šiais aspektais. Matau, kaip šie žmonės ieškojo krypčių, rodyklių, linijų, erdvių, kurias prakalbina vaizdiniai jų atmintyje. Atminties aspektą daugiausia tyrinėjo R. Stankevičiūtė-Kazakevičienė serijoje „Didelių istorijų nėra". Nors esmė fotografijoje - vizualumas, manau, kad kuriant šią seriją buvo pasitelkti visi žmogiški pojūčiai. Pavadinimas ir autorės išsakyta pozicija oponuoja vakariečio, kapitalistinėje sistemoje gyvenančio žmogaus kančiai. Tokiam žmogui reikia didelių istorijų (heroizmas, maksimalizmas ir daug kitų mūsų esybę plėšančių mitų), o R. Stankevičiūtė-Kazakevičienė sako - tokių nėra. 
G. Šeirės fotografijose be teksto negalėtume „šakomis suskliausti" tos emocijos, kuri pajuntama perskaičius tekstą. Turiu omeny, kad be teksto nėra punctum momento, nėra gylio. Perskaičius tekstą, kurio pagrindinė mintis yra saugumo jausmo ieškojimas, atsiranda galybė vaizde neišryškintų stiprybių. Tada suvoki, kokia graži ir galinga gali būti vaizdo ir teksto erdvė, o autorės išgyvenimai per tekstą įdeda reikšmę į fotografiją, tiksliai ten, kur jos trūko.
Pasitelkus tekstą lengviau metaforos išsiliejo Liucijai Karalienei. Minties simboliškumas labai literatūriškas, tai, be abejo, nėra blogai. Ji tekste užsimena apie kryptį - nuotraukose matome aiškų kryptingumą, apie savo vienatvę - matome, kad aplinkui nieko nėra, o kai kur ir autorės kojos, žyminčios ribą su žeme ar vandeniu. Žiūrėdama į L. Karalienės plenero nuotraukas tik dar tvirčiau įsitikinu, kad šiuolaikinėje visuomenėje vyraujantis siekimas ieškoti savo pradmenų Rytų filosofijoje, pirmykštėse religijos praktikose, Lietuvoje išlaisvina iki šiol labai skaudžiai įvairių griežtos tvarkos reikalavimų, atitikimų normoms suvaržytą vaizduotę ir suvokimą apie tikrą gyvenimo džiaugsmą. Stiprybę nurodo kryptis į priekį, drąsus žvilgsnis į viešnią vardu Vienatvė. Būti vieniems nėra baisu ir mums nereikia, kad kas nors kitas mus užpildytų, nes esame pilni.
Tiksliausiai mano mintyse diskursas apie šį projektą susidėliojo žvelgiant į J. Staselio fotografijas „Meditacija", „Permainų raštas", „Didysis plyšimas" ir t. t. Rodos, galėjau apie jas rašyti teksto pradžioje, tačiau šios fotografijos man atrodo kaip kalno viršūnė, į kurią įkopus atsiveria panorama minčių, kurias jau perėjome. J. Staselio pateiktos fotografijos turi stiprų punctum momentą, per kraštus besiliejantį dvasingumą. Galbūt tai labai subjektyvu, nes visi jaučiame skirtingai.
Plenerą vainikuojančioje parodoje gudriai sumanyta sudėti skirtingų charakterių autorius ir vietovę į psichologines ar matematines koduotes, kad būtų suskliaustos reikšmės ir būtų paprasta vienu kodu ar raidele nusakyti apie ką viskas. Bet tai padaryti sunku. Užtenka sutikti, kad yra uždaros ir atviros vidinės teritorijos. Lengvas požiūris į kūrybą ir gyvenimą ir sudėtingas bei įdomus, komplikuotas ir susidedantis iš daug įvairių įtakų. Eksponavimas galerijoje išsklaido bet kokią įtampą ir santykyje su žavia „Galeros" erdve sustiprina meditatyvumo įspūdį. Rašydama apie šį plenerą siekiau užčiuopti šiuolaikinį dvasinio gyvenimo pulsą ir pabandyti suprasti, ką ir kaip apie gyvenimą kalba septynių autorių fotografijos. Manau, jos skatina suprasti, kokios emocijos yra tavyje, ir tyrinėti, kaip jas atrandi fotografijos vaizde. Ar prabėgi akimis, suprasdamas, kas pavaizduota, ar įduria kaip adatėlė ir palieka neišdylantį įspūdį? 
Rubrika Fotografija yra Spauos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-09-16 12:25
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media