2018 m. liepos 17 d., Antradienis

Fotografija

*print*

Teisė fotografuoti. Kas ją turi ir kas jos neturi?

2018-06-29
 
Neseniai išėjusiame fotografijos žurnale VYZDYS šalia technikos naujienų, autorių kūrybos pristatymų kalbama ir apie asmens duomenų saugumą, teisę fotografuoti. Pateikiame šios publikacijos išklotinę:
Teisė fotografuoti?
Šiais laikais socialiniai tinklai pilni fotografijų. Daugelis net nesusimąsto apie santūrumą ir kuklumą, saugumą ir pavojus. Skelbia apie save ir savo artimuosius (ypač vaikus) informaciją, kurią derėtų pasilikti sau. Saugoti savo asmeniniame albume ir retkarčiais parodyti artimiausiems draugams. 
Kita vertus daugeliui fotografų kasdien iškyla klausimas, ką galimą fotografuoti. O kas neleistina? Fotografuojant viešose vietose, vykdantiems žiniasklaidos priemonių užsakymus ar įgyvendinant meninius ir kultūros projektus sumanymus, kurių dauguma išreiškia visuomenės interesą, kasdien tenka susidurti su dilema. Taip arba ne.
Nufotografuoti reikia, bet gal žmogus to nenori.
Nuo fotografijos atradimo laikų buvo visokiausių draudimų. Iš pradžių carinės Rusijos imperijoje buvo leidžiama fotografuoti tik fotostudijose. Strategiškai svarbiose vietose fotografuoti buvo leidžiama tik gavus srities kariuomenės vado leidimą. XIX a. pabaigoje iš vis buvo draudžiama fotografuoti geležinkelį, Nemuną 5 varstų, Alytaus įtvirtinimus 10 varstų atstumu.
Šiandien galima fotografuoti kiekvieną žmogų (ne tik politiką ar aktorių), jei jis yra viešojoje vietoje. Galima fotografuoti ir privačioje erdvėje, bet negalima peržengti nuosavybės ribos (pvz. pro tvorą). Negalima fotografuoti vaikų be tėvų ar globėjų sutikimo, invalidų ir pan.
Pagalvoji. Kol susirinksi visus leidimus, pažymas, raštiškus sutikimus tai ir gražus kadras gali pranykti. 
Jeigu vykdytume visus nurodymus ir paisytume draudimų mūsų miestų gatvės ir aikštės atrodytų nykios ir tuščios be žmonių, be vaikų, be jaunimo. Jeigu mūsų fotografijų herojai būtų įtarūs, skundikai teismams, priekabių ieškotojai... Kas tada?
Džiugu, kad taip dar nėra.

6 įstatymo eilutės
Paskaitykime, ką apie tai skelbia Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas 13 straipsnis. Asmens teisių, garbės ir orumo apsauga
Siekiant nepažeisti asmens teisių, apsaugoti jo garbę ir orumą, renkant ir viešai skelbiant informaciją draudžiama:
1) be asmens sutikimo filmuoti, fotografuoti, daryti garso ir vaizdo įrašus fizinio asmens gyvenamojoje patalpoje, fizinio asmens privačioje namų valdoje ir jai priklausančioje aptvertoje ar kitaip aiškiai pažymėtoje teritorijoje, nepaisant to, ar tas asmuo yra nurodytose vietose;
2) filmuoti, fotografuoti ar daryti garso ir vaizdo įrašus neviešų renginių metu be organizatorių, turinčių teisę rengti tokius renginius, sutikimo;
3) filmuoti ir fotografuoti žmogų ir naudoti jo atvaizdus reklamai visuomenės informavimo priemonėse be šio žmogaus sutikimo;
4) filmuoti ir fotografuoti asmenį su aiškiais fiziniais trūkumais be šio asmens sutikimo arba filmuoti ir fotografuoti asmenį jam esant bejėgiškos būklės dėl sveikatos sutrikimo;
5) filmuoti, fotografuoti vaiką ar daryti jo garso ir vaizdo įrašus be nors vieno iš tėvų, globėjų ar rūpintojų ir paties vaiko sutikimo. Draudžiama naudoti vaikų fotografijas, garso ar vaizdo įrašus erotinio, pornografinio ir smurtinio pobūdžio informacijose;
6) be mirusiojo ar žuvusiojo šeimos narių sutikimo filmuoti, fotografuoti mirusįjį ar žuvusįjį stambiu planu ar daryti jo vaizdo įrašus.


NUONONĖS

Vincas Alesius, įvykių fotografas: Atsižvelgiu į situaciją
Gal jau dešimt metų aktyviai fotografuoju viešosiose viešose, tačiau ypatingų konfliktų dėl fotografavimo nekilo. Gal būt todėl, kad stengiuosi paisyti žmogaus interesų. Fotografuoju viską. Būna, kad užkliūvu. Ir praeivis, paklausia, kodėl fotografuoju, kam? Gal tai kriminalas, gal „įsegs į bylą", išveš į Sibirą? Nuo seno pas mus dar gajus fotografavimo baimės, įtarumo pojūtis. Tačiau baimė visuomenėje palaipsniui tirpsta, ir dėl to džiaugiuosi.
Konfliktinę situaciją paprastai sprendžiu abipusiu sutarimu: jei žmogus nenori, kad būtų nufotografuotas, jo atvaizdą ištrinu... Ir mandagiai pabendravę, gražiai išsiskiriame.
Gatvę fotografuoti padeda teleobjekyvai, tarp kitų, dažniausiai naudoju 70-200 mm. Fotografuodamas nekrentu žmonėms į akis, o fotografui būti nepastebimam labai svarbu.
Būna, kad konflikto neišvengsi.Tuo labiau, kad fiksuoji socialinę temą pagal redakcijos užsakymą. Pvz. neblaivūs morozai (liet. šaltukai) šlitinėja vakarinio miesto gatvėmis, užgaulioja praeivius. Fotografuoju ir juos. Tuomet lemia mano ir fotosiužeto užsakovų interesas.www.alesius.lt
Romualdas Požerskis, fotografas: ar būčiau sukūręs seriją „Atlaidai"
Fotomenininko R. Požerskio sukurtos fotografijos temos ir išleistos knygos: „Pergalės ir pralaimėjimai" (1974-1976); „Ligoninėje" (1976-1982); „Lietuvos senamiesčiai" (1974-1982); „Kaimo šventės" (1974-1993); „Atminties sodai" (1977-1993); „Paskutinieji namai" (1983-1990); „Mūzos" (1988-2001); „Miražo dosjė" (2002- 2003); „Mažojo Alfonso vargai ir džiaugsmai" (1992-2003).

Kadangi asmens duomenų klausimas darosi vis aktualesnis, su tuo susiduriu ir aš. Nors ir ankstesniais, sovietiniais laikais turėjome jausti atsakomybę už fotografijų viešinimą, žmogaus atvaizdo, naudojimą reklamoje ir pan. Tik gal sankcijos nebuvo tokios griežtos, tiksliai reglamentuotos.
Ar būčiau sukūręs fotografijų ciklą ,,Atlaidai" šiandien, kai už kiekvieno kaimo vaiko fotografavimą ir viešinimą, formaliai reikėtų gauti raštišką tėvų sutikimą? Tai būtų sunkiau.
Tuomet su „Atlaidais" buvo kiek kitaip. Ateistinė propaganda ne tik neskatino, bet ir draudė, ribojo religines šventes. Kai kurie mano fotografijų herojai, galbūt ir nelabai norėjo, kaip juos fotografuočiau religinių apeigų metu. Stengiausi rodyti švenčių aplinką, žmonių tarpusavio santykius. Mačiau daug gražių žmonių ir stengiausi juos tokius parodyti.
Dėl neįgalumo. Fotografuodamas vaikus su regos negalia, tai buvo mokymo ir profesinio rengimo įstaigoje, mokyklos vadovybės paprašiau, kad kiekvieno vaiko tėvai, užpildytų anketą, ar jie sutinką -nesutinką, kad jų atžala būtų fotografuojama. Tik tuomet pradėjau darbą.
Mažąjį Alfonsą fotografavau gal dešimt metų. Užsimezgė draugystė ne tik su juo, bet ir su giminėmis. Jokių juridinių formalumų neteko tvarkyti, nulėmė savitarpio pasitikėjimas ir pagarba.
Kalbant apie teisę fotografuoti, man patiktų kažkur skaityta lyg ir prancūzų nuostata: galima viską fotografuoti valstybės saugumo interesams, ir galima fotografuoti viską kuriant meną.
Dar viena, sakyčiau, dvasinė rykštė fotografui - tai savicenzūra. Ar fotografas pats savęs nevaržo? Kokia jo vidinė laisvė? Sovietmečiu Pabaltijo fotografai viduje buvo laisvesni, palyginti su kaimynais rytuose. Tačiau atėjus „Sąjūdžiui" ne visi vyresniosios kartos fotografai ėmėsi dokumentuoti mitingus.Laisvė ir atsakomybė pasireiškia visur. www.pozerskis.lt


Valentinas Juraitis, fotografas, žurnalo redaktorius: Argi supaisysi draudimų...
Mano akimis reikia fotografuoti viską, ką manai, kad reikia nufotografuoti.
Ir čia svarbiausias dalykas yra tavo vidinis ir pilietinis balsas. O po to poreikis, užsakymas, žiniasklaidos redakcijos užsakymo vykdymas. O įstatymai, nustatymai, draudimai. Kas yra įstatymai laiko perspektyvoje? Yra laikinas dalykas, susitarimo reikalas. Dokumentų - krūva. O valdininkai, juos rašantys keičiasi ir įstatymai keičiasi. Taigi į fotografavimą atstovaujant viešąjį interesą aš žiūrėčiau plačiau negu nurodo įstatymo raidė.
Jei manau, kad reikalinga nufotografuoti mano pastebėtą gyvenimo bruožą, aš tai ir darau. Pavyzdžiui be leidimo fotografavau Sausio įvykius, okupavus Spaudos rūmus, slapta įsinešiau fotoaparatą užsikišęs už diržo ir nusifotografau suniokotą savo kabinetą... Pavyzdžiui būnant Stokholme man ypač krito dėmesin, moterys važiuojančios dviračiais. Ir dar visos su šalmais. Atsistojau ant perėjos ties šviesoforu, ir laukiu kol tos tos dviratininkės pradės važiuoti. Nelaukdamas fotografuoju kaktomušon
„Ne, nenorime", išgirdau atsakymą.
Pagalvoju, kas ten jų, tų ponių, esančių viešoje vietoje, norų paisys, kada čia reikalas svarbus gyvenimo būdo metraščiui.
Stalino laikais buvo daug ką draudžiama fotografuoti. Lietuvoje nėra nei vienos masinių trėmimų nuotraukos. Tik viena Estijos paauglė mergaitė tai nufotografavo. Ar to meto fotografai buvo labai atsargūs, klusnūs nurodymų vykdytojai? Ar tos demaskuojančio nuotraukos konfiskuotos ir sunaikintos? Neužfiksuotas svarbus dramatiškas mūsų istorijos tarpsnis.
Stengiuosi vengti konflikto, jei pats paprašo ištrinti gatvėje ar aikštėje nufotografuotą, jo ar porelės akivaizdoje ištrinu bylą. Ir ramiai dirbu toliau. Ką gali žinoti, kas ko drovisi, vengia...
Ir visgi man viešoje vietoje pakelti fotoaparatą nuo krūtinės iki akių lygio ir spustelti mygtuką užfiksuoti nepažįstamų žmonių privatumą, intymumą visuomet yra valios pastangų ir vidinio prisivertimo žygdarbis, ir vagystė.Tenka susigyventi su šiuo vidiniu konfliktu. www.vyzdys.com

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-06-29 16:53
 
Share |
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media