2017 m. gruodžio 15 d., Penktadienis

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Ar sąvoką „są-ži-nė“ primena tik rašytojo Eduardo Selelionio poemą „Sąžinė“?

2017-10-03
 
Gediminas Griškevičius,

Gediminas Griškevičius,

 

Gediminas Griškevičius

Palanga

 

        Likimo valia ir palankių jau naujausių aplinkybių, geravalių žmonių dėka tarsi netikėtai loterijoje laimėti pajėgus bilietas praėjusios gegužės ievų ir obelų sužydėjime buvo pakvietimas ir kelionė su žmona Vlada į Kelmę, ten vykusį nemeluoto nuoširdumo renginį, iš visur pusšimtį eiliuojančių bičių sutraukiantį tradicinį „Poezijos pavasarėlį", kuris Kelmėje skirtas ne tik poetų saviraiškai, gabumų ir galimybių paviešinimui, bet ir talentingai poetei Reginai Biržinytei (1949-1996) pagerbti.

        Įspūdinga ir literatūriškai giminiška bendrasielių šventė Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešojoje bibliotekoje, kurios kolektyvui sąžiningai vadovauja į kiekvieno žmogaus lūkesčius įsiklausanti, kiekvienam klausančiajam atidi ir atsakymą surandanti direktorė Rita Grišienė.

        Ja nesuabejosi. Taip pat nesuabejosi ir viso Žemaitės viešosios bibliotekos kolektyvo narių renginių, projektų dvasiniu, „gelminiu" tikrumu, nes jiems sąžiningai ir kruopščiai ruošiamasi, kad Knyga, Poezijos menas, dailė, muzika šiais sumaterialėjimo laikais nebūtų pamestinukai.

        Štai ir paleidau į šio savo teksto „minčių ganyklas" tarybinių metų žurnalistikoje ypač populiarų, geidaujamą ir madingą žodį, kuris „brežnevizme" buvo iškėlinėjamas iki padebesių: „Partija - mūsų epochos protas, garbė ir sąžinė". Gaila, patys visuotinės gerovės skelbėjai visas savo programas ir nupigino. Nesigėdykime ir šiandien žodžio „sąžiningumas". Jo mums labiausiai reikia. Jis - kaip deficitinis, „inkliuzinis" vaistas dvasiniam dabartinio amoralumo vėžiui gydyti. Nes kas yra mano, Tavo, skaitytojau, Dievas, kurio reikia atsiklausyti pirmiausiai, priimant bet kurį sprendimą ir jį gauni greičiau, negu SMS? Dievas yra sąžinė ir kiekvienai asmenybei - sava malda.

        Kelmiškių „Kultūros laivo" komanda dar gyvastinga ne tik bibliotekose ir ne tik rajono centre, bet ir Užventyje, Šaukėnuose, Kražiuose, Tytuvėnuose ir kituose miesteliuose. Tai yra žmonių bendravimą skatinančios gijos, kurių pinigine išraiška nepamatuosi, tačiau tokia „kultūrininko" - idealisto misija - įduoti vilties švyturėlį ne visad gaivaus Gyvenimo jūroje, pilkoje kasdienybėje.

        Vaivorykštės spalvos taip pat sušvinta ir balose, ir Vilbėno, Šaukėnų tvenkiniuose, ir Baltijoje. Tik nepraeik prošal, gražumus pastebėjęs! Pastovėk. Nuramina.

        Rašytojas - signataras Saulius Šaltenis „Lietuvos aido" laikraštyje dar 1996-09-12, Nr. 49 išspausdino tekstą „Prarastas nepriklausmybės gražumas". „Kame kampas?" - šiandien, 2017-ųjų rugsėjyje klaustų skeptikas, žinoma, materialistas, savaip suprantantis ir „sąžiningumą" - jam „vsio zakonno". Atsakymas būtų ir ši maža ištrauka iš sąžiningo literato Sauliaus Šaltenio straipsnio (1996 m.):

        „Besijuokiantys prieš šešerius metus iš popierinės nepriklausomybės, kaip nekeista, galvojo panašiai, kaip ir popiežiaus galybės nesuvokęs diktatorius rauplėtu Kaukazo kalnų sūnaus veidu, su pašaipa klausęs: kiek gi divizijų turi Vatikanas? Kiek divizijų turėjo mūsų nepriklausomybė? Gal tą neišvaizdų mažą senyvą savanorį, kruvino sausio naktį drožiantį Aukčiausiojoj Taryboj - gražiais kokliais išklijuotame tualete - kieto, kaip geležis, medžio lazdą, ir, kaip visi savanoriai, erzinantį tvarkingus, geru odekolonu, skepsiu nepriklausomybei ir paslaptinga saugumo koridorių vėsa atsiduodančius tarnautojus, kaip jie, girdi, laiptų turėklus lupa, miega ant fotelių, kur jų kultūra? Klausiau savanorį, kam jis taip gražina lazdą, kam tiek fantazijos, tokią rankeną su ornamentais išdroždamas, koks skirtumas su kokia lazda tvoti galvažudžiui, sovietų desantininkui? Skirtumo jokio, bet geriau kai yra gražumas! - paaiškino. Ir todėl nesinori kovo 11-tą krūpčiot nuo korupcijos, šnekėt apie kitus negražius dalykus - vien tik apie mūsų nepriklausomybės gražumą! Ar neįstabu, kad lyg iš nieko, lyg vien iš žodžio, iš gilaus tikėjimo ji gimė - ir kas gi tie parašai po nepriklausomybės aktu?! Kaip Čiurlionio pienės pūkeliai? Dvasia visados gražesnė už materiją, kurią ji paskui sukuria! Kiek naivumo būta galvojant, jog visiems, išskyrus gal būrelį keistų burokevičiais ar panašiai vadinamų kažkokių žmogėnų, nepriklausomybė yra savaime suprantama, neginčijama, aukščiausia vertybė! Kai mes gyvenom nepriklausomybės medaus mėnesius, kiti realistai, pasirodo, neprarado sveiko proto, sveiko cinizmo, jautė savo pranašumą, kaip du kart du, žinodami, kad keturiasdešimt divizijų yra keturiasdešimt divizijų, o ne koks nepriklausomybės popierėlis, ir kaip reikiant dar nepamokyto, nepraktiško muzikanto fantazijos. Man gaila to savotiško nepriklausomybės gražumo, prarasto ir nesugrąžinamo! Indėliai, prapuolę bankuose, ar koks meluojantis nemirksėdamas begėdystės išplėstom akim iš tribūnos aukštas premjeras - tai jau kitas, specifinis grožis, kitiems, ne mums... Sausio 13 naktį mūsų moterys, ta pati Nijolė Oželytė, pasidažė lūpas ir lyg atsiprašinėdama ištarė sakramentalią frazę: noriu numirti graži! Jokio sveiko proto! Norvegai ir knygą apie Lietuvą, pakerėti mūsų beprotiško nepriklausomybės gražumo, su tokiu pavadinimu išspausdino.

        Po šiai dienai, man rodos, kad tikrai tada dangus buvo priartėjęs prie žemės ir kiekvienas savaip giliai išgyveno tą nepriklausomybės gražumą".

        Viltis visada ir visur graži, net kalėjime. Viltis peršoka, sutrupina visas užtvaras ir betonines sienas, įveikia priespaudą. Vilties gražumas gimdo žmoguje kantrybę: „Nie proidiot vaš skorbnyj trud i dum vysokovo striemlienija", - rašė Rusijos poetas padrąsindamas nenuleist rankų net speiguose, maumedynuose („Nedingsta kantrūs sąžinės darbai ir galvojimas apie kilnų tikslų siekimą",- pažodinis vertimas, - G.G.). Humanizmui sienos nepavaldžios ir jis galingesnis už bet kokias brutalias ginkluotes, fizinę jėgą. Sąžiningi poetų žodžiai iš širdies, nemeluojant sau, nuramina, prikelia ir greta esančiame tą „viltingą gražumą - norą gyventi, mąstyti kuriant laisvoje žmonių bendruomenėje". Šitai aš asmeniškai stebėjau, kai kur kai kuo stebėjausi ne tik žmonių sambūriuose nuo 1990-ųjų, bet jau nuo 1961-ųjų, ir man gyvenimas suteikė šansą pažinti per spalvingą ilgą „žurnalistinę komandiruotę", kuri prasidėjo Šakių - Kelmės rajonų laikraščiuose, dar ir „Lietuvos pionieriuje", „Moksleivyje", „Tiesoje", „Komjaunino tiesoje", tęsėsi Lietuvos radijo Vaikų ir jaunimo redakcijoje „Žvaigždutė", „Kolūkietiškoje radijo stotyje", po to - Šiaulių, Klaipėdos, Palangos miestų redakcijose ir Kaune, Kunigų seminarijos teritorijoje įsikūrusioje laikraščio „XXI amžius" redakcijoje. Mokykliniais metais Šaukėnuose rašiau ir Maskvos jaunųjų gamtininkų žurnalui „Junyj natūralist", konkurse „Raduga" laimėjau 4-tą premiją. Kiek pašnekovų, susitikimų, o jie visi mane apdovanojo talpia savojo krašto žmonių ir viso pasaulio „Pažinimo skrynele". Skraidau, kaip „visaregys dronas". O atradęs, kaip Saulius Šaltenis, įdomesnę spalvą, papildančią mintį - „gražumas", stabteliu. Tada užsimiršta speudoredaktorių raginimai - „Dramatink", „Gerai - vistiek blogai". Tarybiniais metais mums nereikėjo rašyti protingai, įterpiant SAVĄ nuomonę, tik gražiai su žodžių pudra. Dabar gali rašyti viską, tačiau prie žodžio „gražumas", kaip sode prie obels - krūmas tuoj pat - šast, klijuojasi ir žodis „sąžiningumas". Nesąžininga pamiršt sąžinę. Sąžinė yra blaivioji kūryba. Sąžinė būdrauja kiaurą parą, kaip pelėda Lututė Palangos ar Ignalinos parkuose, giriose, ją sunkiai surasi. Žmogaus širdies dūžius pelėdos girdi ir per 25 metrus. Surasi Ilgesio kopą, mano žygeivio smėlio kalnelį, praaugusį visus kitus, irgi pašalinis sunkiai rastų. Užtat galiu toli matyti jūros dangaus Horizontą. Jausti gyvenimą, pasaulį. Ieškau penkmetį. Kai randi tą gražumą, gerumą, jauti, kaip norinčią padėt Angelo širdį. Jeigu kiekvienas savo darbo vietoje, namuose, pomėgyje dirbtume sąžiningai, kaip mes visi gražiai gyventume, Lietuva pavirstų Šveicarija", - dar 1971 metais, mums draugaujant, vos grįžus iš Medicinos darbuotojų šventės „Liepsnos" kolūkyje, Kelmėje prie centrinės ligoninės pasakė ten dirbusi mano Vlada, iš kurios per 46 metus gal ne viską, bet labai, labai daug ko išmokau. Atsakomybės be lengvabūdiškumo. Ištarti „Ne" tam, kas smagu, bet vienadieniška, netikra, kur tik sladžialiežuvavimas, pataikavims, siekiant egoistinės naudos.

        Sąžinė - labai slidi vėgėlė, kuri išsprūsta iš rankų, kaip laimė, pats ją paleidi, vėl verksnoji, o gaila, nes tikra laimė yra kantri kančia, tik per ją išjauti kūrybinį gražumą, kaip visiems regimus gėlynus su akmenukų raštais Saulėtekio take, už kuriuos pernai Palangos meras Kuhauze mūsų šeimai skyrė Palangos vėliavą ir tai - irgi gražumas, bet visuotinis per pastaruosius greit septynerius metus meras Šarūnas Vaitkus, mero pavaduotojas, inteligentiškai visiems draugiškas, buvęs meras, šios kurortinės vietovės ekonomikos žinovas Rimantas Mikalkėnas, taip pat pasišventėliškai dirbanti Kosto Skieraus komunalininkų šeima, padedant daug svarbių durų Vilniuje atvėrusiam buvusiam LR seimo nariui Pranui Žeimiui, vykdo tokią plačiasparnę Palangos renovaciją, kad nustebę žvalgosi, kitaip mąstyt pradėjo net prieš kai ką užsimerkusieji „sūrūs nuo jūros" Palangos ir Druskonio krantų „pseudopatriotai". Lietuvis lietuviui pavydi net sąžiningo visuotinio džiaugsmo. Tačiau žarijas į duobeles pilantys dažniausiai, kaip tie ežiukai į karo šulinius prie Naglio patys ir sukrenta. Be sąžinės garbės greit nepelnysi. Čia, Palangoj, matome ir „Teatrų meną", ir „Teatrų melą". Palangos testus sunkiai išlaiko ne tik meilužiai, dainuojantys „Tu vėjo paklausk, tau vėjas atsakys"...

        Palangos didysis „tomografas" - Jūros langas, susisiekiantis su šviesiu sąžiningų vasaros dienų dangumi parodo ir godžių spekuliantų kėslus, klastas. Palangiškių greit neapgausi!

Vėl baru save. Aš nesąžiningai net 56 metus užmiršau ir poemą „Sąžinė". Knygikę gelsvais drobiniais viršeliais, išleistą 1960 metais. Poemą parašė mano neblogas literatūrinis bičiulis Vilniuje, poetas, žurnalo „Sveikatos apsauga" vyriausiasis redaktorius 1961-1989 metais Eduardas Selelionis (1928-1993). 1957-1961 metais jis buvo Kelmės rajoninės ligoninės vyriausiasis gydytojas. Sąžinė apibendrino kelmiškę patirtį. Aš ją perkaičiau... tik 2017-aisiais. Vilniuje su Pauliaus Širvio gerbėju ir rėmėju E.Selelioniu esame nesyk maloniai bendravę, net „subaliavoje" prie Elektrėnų marių, pakeliui į Semeliškes, po to - Selelionio namuos, garuojant žmonos išvirtiems cepelinams. Poetas parašė keletą knygelių vaikams, ir populiarius dainų tekstus, tad kas, jau kas, o jūra ir literatūra suvienija bendraminčius ne silpniau negu vynas, bet ir jis yra „starteris" kalbai užvesti ir apie Kelmės kražantę, ligvininę, kelmiškius daug kalbėdavom, ir radom daug bendrų pažįstamų. Pavyzdžiui, taktiškasis vyr. gydytojo pavaduotojas Jonas Butkus. Šis žmogus parinko vietą dabartinės Kelmės centrinės ligoninės statybai. O mokyklos suole Raseinių gimnazijoje jis sėdėjo viename suole su būsimu Lietuvos matematikos patriarchu, akademiku, profesorium, Vilniaus universiteto rektorium Jonu Kubilium. Mano rengiamo interviu Kelmės rajono laikraščiui metu gerbiamas Jonas Butkus ištarė: „Aš buvau liudininkas, kaip Jonas Kubilius iš matematikos Raseiniuose gavo dvejetą..."

        - ?! - netekau amo.

        Praėjus daugybei metų, 2003 metų lapkrityje, aš su grybiniu krepšeliu, auliniais batais - „gumijakais" Palangos centre lūkuriavau autobuso į Šventosios miškus, ten visi baravykai pažįstami. Žiūriu stotelėje ir netikiu. Pats Rektorius Jonas Kubilius. Pasisveikinau. Prisipažinau buvęs universiteto studentas, kažkada stūmęs su kitais jo mažą „kremliuką", pirmos laidos „Moskvičiuką". Dar daugiau. Labai knietėjo ir aš išdrįsau pagarsinti jo klasės draugo Jono Butkaus dar Kelmėje išgirstą mintį (gal pletką) apie tą nelemtą dvejetą iš matematikos - ar tai tiesa, gerbiamas rektoriau Kubiliau? Ką išgirdau? Štai:

        „Aš ir šiandien labai gerbiu savo klasės draugą, sąžiningumu ir etika garsėjusį Kelmės daktarą Joną Butkų. Taip, jis jums savo inerviu „Komunistiniam žodžiui" pasakė tiesą apie tai, kad aš gavau dvejetą iš matematikos. Bet čia pat jums sąžiningai džiaugiuosi, kad toks dvejetas mano gyvenime buvo vienintelis. Kelmės rajono laikraščio „Komunistinis žodis" redakcija yra pirmoji oficiali darbo vieta. 1961 metų žiemą, menu, su gilokas pėdas Lietuvos fotografijos metraštyje įspaudusiu spaudos fotomeistru Algimantu Bitvinsku sniegynais nuklemšiojome į archaišką, slėnyje netoli Vaiguvos prigludusį Pikelių kaimelį ir iš arti pajutome natūraliausią sodiečių gyvenimą. „Mielas lietuviškas kaimas", - šitaip pavadinto puslapio fotoreportažo niekas nekoregavo ir viskas buvo savo vietoj". Man patiko stebėtojiška poetinė publicistika. Nors buvau ir esu „nepartinis komunistas", niekas neprišnekino tapti legaliu nariu, tikėjau ir tebetikiu sąžinės ir sąžiningumo buvimu, nepaisant ideologijų - Žmogumi būti privalai". Visi visų motinų vaikai esame lygūs. Nei aš - baltesnis, nei kiti - juodesni. Dalinkimės: „alkaną - papenėk, troktantį - pagirdyk". Ir Eduardas Selelionis apie gydytojystės  metų pradžią Kelmėje poemoje „Sąžinė" parašė:

                Ligos kankinamas ne kartą

                Žmogus žiūrės tau į akis -

                Ką gydytojas pasakys?

                Mokėsi jam padėt, patarti?

                Anksčiau to dėstytojai klausė,

                Dabar gyvenimas paklaus...

        Gyvenimas daugybę klaustukų pateikė ne tik gydytojams. Ir mes, kuklaus rajoninio laikraščio žurnalistai. Iš arti, lyg ekrane, stebėjom kolūkinio kaimo kasdienybę, kuri vargino, bet ir gelbėjo šeimas, taip pat sąžinės vertę užaugino įgimtas lietuviškas sąžiningumas. Provincijoje žmonės kantrūs. Tik aš vis dar nekantravau - po pusmečio vėl ištrūkau į Vilnių.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-10-03 11:50
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media