Kitu kampu

Šiandien Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmuose, šioje gražioje salėje pristatoma akademiko, daktaro Napaleono Kitkausko knyga „Mūro istorijos tyrėjas".

Tai architekto, archeologo, inžinieriaus paskelbtas daugelio metų rašytas Dienoraštis (ne visas) - didžiulio formato stora knyga su iliustracijomis. Su autoriumi pažįstami daugelį metų, nuo sovietmečio laikų. Esame bendraminčiai, bendražygiai, abu nuo jaunystės tyrinėjame Mažąją Lietuvą, po Karaliaučiaus kraštą vedėme ekskursijas, vadovavome ekspedicijomis.

N. Kitkauską (g. 1931 m.) galima pavadinti lietuvių kultūros vertybių tyrėjų riteriu, mūro tyrimų profesoriumi. Talentingas mokslininkas, sugebantis įdomiai, objektyviai monografijose apibendrinti tyrimų rezultatus. Ir reikaluose, ir bendradarbių pristatymuose, konferencijose jis įtvirtina valstybinį požiūrį į atstatomus Valdovų rūmus, propaguoja tautinio patriotizmo idėją. Sakyčiau, N. Kitkauskas atliko tris Heraklio žygdarbius (dargi žymesnius): Tolminkiemyje atstatė kunigo klebono Kristijono bažnyčią, restauravo kleboniją (joje genialusis poetas gyveno, parašė epinę poemą „Metai", čia mirė). XVIII a. I pusės Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui I, Mažosios Lietuvos kolonizatoriui vokiečiais, Gumbinėje (Lietuvos departamentas, vėliau Vyriausybinės apygardos centras) buvo pastatytas paminklas su įrašu: Lietuvos atstatytojui, Gumbinės miesto įkūrėjui.

Aš, vesdamas ekskursijas po šį lietuvišką kraštą, teigiau, kad ir Mažosios Lietuvos (Tolminkiemis), ir Didžiosios Lietuvos (Valdovų rūmai) atstatytojas yra N. Kitkauskas. Be to, jis ištyrė Vilniaus arkikatedros požemius, su kitais atstatė Valdovų rūmus (mokslinis valdovas).

N. Kitkausko daugelį metų rašytas Dienoraštis savo apimtimi, turiniu, tematika, detalumu, problematika turbūt neturi lygių Lietuvoje, praneša senąsias kronikas, metraščius, analus. Tai svarbus istorijos, architektūros, archeologijos, inžinerijos, netgi politikos šaltinis, paremtas dokumentais, aktais, praktika, kolegų prisiminimais. Remiantis šia gigantiška knyga turbūt galima parašyti disertaciją, o ir ne vieną.

Šį puikų veikalą parengė spaudai ir išleido būtent Valdovų rūmų darbuotojai (direktorius dr. Vydas Dolinskas).

Man teko apie 1963-1965 metus, studijuojant Vilniaus universitete istoriją, vasaromis kasinėti dabartinės arkikatedros aikštėje ir Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijoje. Su kolega studentu iškasėme apie 2 metrų gylio tranšėją nuo VRM (dab. Barboros Radvilaitės g.) per Rusijos valdžios nugriautų Valdovų rūmų maždaug vidurį iki beveik Etnografijos muziejaus. Atsimenu, kaip darbų vadovas archeologas Adolfas Tautavičius davė man automatinį grąžtą ir liepė arkikatedroje (pietrytiniame kampe) išgręžti ertmę - ieškokime Vytauto Didžiojo karsto. Tais laikais! Įlindęs į vidų radau plytgalių, senovinių raštų skiaučių. Toliau brautis nebuvo kur - vėl siena. Netoli daug triukšmo visuomenėje ir tarp specialistų sukėlusio vad. Šliosbergo namo kasinėdamas radau raudonų plytų sieną. A. Tautavičius sako: „Gal čia Mindaugo ar Vytauto katedros dalis?" O N. Kitkauskas jau žymiai vėliau surado Mindaugo katedrą - po dabartine arkikatedra.

N. Kitkauskas tyrinėjo ir vadovavo svarbiausių statinių statybai. Iš Dienoraščio - knygos aiškėja, kad atstatyti Valdovų rūmus buvo žymiai sunkiau, sudėtingiau nei K. Donelaičio bažnyčią sovietų kolonizuotame ir valdomame krašte. Dėl Valdovų rūmų vyko daugybė pasitarimų, posėdžių, konferencijų; karštų ginčų, netgi kivirčų, kartais bevaisių (berods, daugiausia su projektuotojais); veikė ir konkurencija. Tai atimdavo daug brangaus laiko. Dauguma visuomenės, inteligentijos pritarė rūmų-rezidencijos atstatymui, aukojo lėšas. Dalis (kai kurie suklaidinti, iš nežinojimo), netgi tarp specialistų, arba nepritarė, arba priešinosi (esą, mažai turime autentikos, tai ne lenkams atstatant Varšuvos pilį).

Dalis patriotų pasipiktino, kai Valdovų rūmų statyba ėmė rūpintis Lietuvos premjeras Algirdas Brazauskas - juk buvęs LKP vadovas, neva norintis sėsti į LDK valdovų kėdę. Betgi jo žinioje buvo lėšos, kurių ypač trūko statybai. Visa tai atlikti sugebėjo tik tvirto, bet ramaus, gero būdo, nekonfliktiškas mokslininkas praktikas N. Kitkauskas. Jis išlaviravo tarp įvairių sričių specialistų, politikų (ir politikierių), ideologų. Daug brangaus laiko N. Kitkauskui užimdavo įvairios ekskursijos po Karaliaučiaus kraštą, po Valdovų rūmų statybvietę ir po Arkikatedros bazilikos rūsius (ypač sveikatai kenkė oras). Be kolektyvinių Lietuvos ir kitų šalių ekskursantų, reikėdavo vesti ir pavienius svarbius svečius. Užeidavo ir Amerikos lietuvių išeivių, pasitaikydavo geradarių fundatorių.

Be tiesioginių tyrinėjimų ir statybų, N. Kitkauskas dirbo atsakingą visuomeninį darbą tremtinių bendruomenėje; buvo Donelaičio draugijos iniciatorius ir steigėjas, ilgametis jos vadovas; laikraščio (dab. žurnalas) „Donelaičio žemė" steigėjas, straipsnių bendraautorius; Mažosios Lietuvos reikalų tarybos vienas steigėjų ir narys. Veikė Lietuvių katalikų mokslo akademijoje; akademikas.

Mes skaitome, girdime apie kadaise gyvenusius genijus. Praeis nemažai laiko, kada ir Napaleonas (Napalys) Kitkauskas bus pripažintas lietuvių genijumi. Kodėl mūsų epochoje (!) negali būti genijų? Primiršome per tą skubėjimą.

N. Kitkauskas labai tikintis, dažnai lankėsi šv. Mikalojaus, vėliau ir šv. Kazimiero bažnyčiose. Gal Dievas davė jam tiek gabumų ir sveikatos. Labai gerbia savo tėvų, giminaičių iš Molėtų krašto atminimą, bendrauja su dar gyvenančiais Utenos gimnazijos bendraklasiais; nepamiršta Molėtų, Skudutiškio, Suginčių, mano tėviškės Giedraičių. Ypač artimi ryšiai su buvusiais Mordovijos lagerių politkaliniais uteniškiais. Sveikatos, mielas kolega Napaly!