2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Gediminas Griškevičius: Jūros vėjai pusiaužiemio medžiuos kaitalioja šerkšnų ornamentiką

2017-01-23
 
Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius

Palanga

 

            Pasigėrėkim ir žiemiškaisiais Palangos takais. Apdairaus Balto Katino pėdomis nušlemėkim Senojo Turgaus gatve, po to palei dar grafų Tiškevičių plytinėje išdegtų tamsių aviečių spalvos plytų bažnyčios ir šventoriaus tvorą vienu įkvėpiu - iki 1997 metais naujai atgimusio tilto į jūrą galo, kuris visada buvo, yra ir bus Fantazijos ir minties Pradžia. Tilto karuselėje jautiesi tarsi užhipnotizuotas ir maloniai leistumeis Žiemai burtininkei jūra nuvedamas - nunešamas iki pat... Gotlando salos. Kompaso rodyklės kryptimi. Bet atsigręžkim vėl veidu į krantą, į šerkšno ornamentais (vis kitokiais!) pasidabinusius Meilės alėjos, Birutės parko medžius ir, vidinės ugnies pagauti, kaip mamai vaikystėje nejučiomis Palangai sušnibždėsim gerąjį širdies burtažodį:

                        „Myliu, myliu spust -

                        Prie širdelės glust!.."

            Nuo sausio 25-ąją fiksuojamo Pusiaužiemio, su kuriuo šiemet prasideda ir kinų Naujieji metai (Gaidžio) diena už naktį ilgesnė jau gerą valandą, pradedame akivaizdžiai jausti vilčių pilną savaiminę Saulės kūrybą. Degsim pavasarėjimo aistromis. Palanga - jau nebe rudeninė „šermeninė", kur karaliauja naktys be svečių, o šeimininkų šypsenos irgi - lyg prigesusios žvakės. Ak, kaip nusibosta tokia tamsi rutina!.. Štiš, liūdesy! Užtat iš rūko ir garų susidariusias ledo nuogulas ant šakų pusiaužiemio šerkšnų baltą ažūrinę ornamentiką nužvalgėme, lyg stebuklinę pasaką. Linksmesnės ir ant tilto susirenkančių žvejų sąmaldos, nes greit jau ir Stintų šventė, greit mūsų visų metų (ir dienų) programos nebepriklausys nuo atšiauriųjų vėjų, kurie, vaidindami visagalius, akies mirksniu, žaibiškai kaitalioja medžiuose ornamentiką, tad savaime laimingi yra tie, kurie spėja visą tą „dekoratyvinį orą", žiemiškos Palangos grožį, „baltąjį striptizą" įamžinti savo „Fotoakimis". „Dabar - visi fotomenininkai", - ant to paties nesiblaškančio Palangos tilto į jūrą 2005 metų rugsėjyje yra tarstelėjęs žinomas Vakarų Lietuvos fotoportretų meistras Augustinas Balvočius. - Dirbdamas Palangos buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato fotografu aš sovietmečiu vasaromis „užfotkinau" tiek, kad lengvai išsipirkome kooperatinį butą. O dabar... Vienetai fotografuojasi. Biznis baigtas. Ganau debesis, saulėlydžio žavesingą energiją, fotografuoju savo „jogiškam" malonumui šokančius Birutės parko medžius, rūką, akmenis. O vasarotojai patys palangiškiai, va, „čiki-briki, pyst-plest" nusifotografuoja savo elektroniniais aparatukais atsiminimui viską, kas jiems patinka - ir debesų, vaivorykščių kelius, gulbes ir savo vaikus, ir šerkšnų nėriniais apmegztus medžius... Ai, nu ir padėk jiems, Dieve, gėrėtis meno inkliuzų pritvinkusia mūsų Palanga, geriau gėrėtis, negu rietis, - mano gerbiamas Augustinas Balvočius, visapusiškai gabus ir drąsus, ištvermingas 77 metų Plungės kraštų vyras, kuris prie jūros dar „stoikę" pastato - švyst galva žemyn, kurio knygų lentynos Sodų gatvėje pilnos net unikalių leidinių iš buvusio Leningrado ir visų kitų pasviečių, kur tik kas rašo apie sveikatingą jogą ar fotografiją. Beje, iš baltos ir lengvos, kaip šių metų šerkšnas medžiagos kaimynas per kelis metus namuose sumeistravo unikalų, puošnų, jūrinį Pasakų laivą, prie kurio, - viliamės, - atminčiai dar fotografuosis Šventosios ar Palangos vasarotojų vaikai. Arba liks žavingo anūkėlio džiaugsmui, žaidimams tas Saulėtekio laivas, kurio statytojas, žinomas fotomenininkas - jau senelis Augustinas!

            Šia proga būtinai prisimintinas ir kitos Palangos įsimylėjėlės, jautriai jos pokyčius ir atjaunėjimo pokyčius planšete uoliai fiksuojančios intelektualės - pedagogės, prancūzų kultūrai atsidavusios žinovės, ir ne tik Lietuvoje žinomos gidės Angelės Martinkėnienės geismas visam pasauliui priminti Baltijos šalių perlo - Palangos grožį ir tiražuoti internetinėje erdvėje pasauliui. Ypač jautri, šiuolaikiška moteris noriai įamžina Palangos statinių langus, langines, dekoro fragmentus, - tai, kas būtų „kreizy", ar „prikolas", bet tai, ko nerasi niekur kitur pasaulyje. Mes nesam apie vieną pastato Malūno gatvėj fasadinę-veidrodinę sieną, kurioje atsispindi, pulsuoja šakomis ir lapelių laja išlikę (ar gerų širdžių specialiai palikti!) širviadūšiai berželiai, o pastabi ponia Angelina Martinkėnienė, 2006 metų sėkmingiausia Lietuvoje turizmo departamento gidė jau seniai šį panoraminį stebuklą įamžino ir parodė visam pasauliui. Patriotizmas be komentarų. Noriu - nenoriu, tačiau ir aš iš daugelio pavadinimų knygai apie kurorto gyvenimą pasirinksiu jau 2016 metų pradžioj „Palangos tilte" stebėtąjį - „Gyvi Palangos langai. Likimų žymės". Nes jie, langai, pirmučiausiai susišaukia su palangiškių sielos akimis, kur gilu, kaip jūroj, erdvu - kaip saulėjančioje dienoje ir meniška, kaip prosenelių kraitinėse skryniose. Linkiu sau sudėstyt šio krašto „daugiatomį, „išmintigs - tyl", bet...

            2017 metų sausio Palanga, Nemirzatė man priminė, prikėlė ir daugiau menui pasišventusių asmenybių veidų, kurie niekada nenumirs, nes kūryba yra amžina, kaip šviesų dangų regintis ir tik jūros besiilgintis net bevardės girios šaltinis. Kas ieško - randa kibirkštį vasarai pažadint net tarp apšarmojusių medžių, krūmų šakų ar kopažolėse. Parėjus nuo jūros tilto į namus, ranka savaime išsitiesė į manojo „Vilniaus laiko" literatūrinės valties bendrakeleivės Nijolės Blaževičiūtės 2014 metais išleistą ir 2015-aisiais Vaižganto pavydėtinai darbščios Kauno menininkės, knygą iliustravusios šerkšno grožiui artima grafika sesers Gražinos Pašakarnienės eilėraščių knygą „Vienatvės valandą" (redaktorius - J.Aisčio literatūrinės premijos laureatas, N.B. vienakursis, poetas - Palangos draugas, Vladas Vaitkevičius). Gerosios Nijolės, leidusios ir knygas vaikams likiminėje eiliuotų sielos maldų knygoje greta kitų jaukiai susigyvenęs ir žodis „šerkšnas". Tebūnie šis eilėraštis - dovana Palangai, palangiškiams, visiems, kurių akys išsiilgę visa stebinčių, atspindinčių namų langų ir pagrindinio Lietuvos lango - Baltijos jūros. Ačiū tiems, kas šiandien dar ilgisi knygų, paveikslų, muzikos, gamtos, - visko, kas yra sielos balzamas ir išeitys iš materialiojo Chaoso. Tam gyvenimą paskyrė ir Kaišiadorių dukra Nijolė Blaževičiūtė. Gerbtinos ir visos jos sesers Gražinos kuriančios pastangos. O šerkšną ar naują dekoratyvinį vaizdą pasiuntęs Kūrėjas mums ir moja iš amžino sausio dangaus:

                        Atleisk man, sausi, kad buvau pamiršus,

                        Kaip melsvas sniegas šaltą naktį girgžda.

                        Kai žėri ant aštrių blakstienų šerkšnas,

                        Juokiuos iš laimės, kad dar moku verkti.

                        Atleisk man, sausi, kad buvau pametus

                        Mėnulio pilnatį - dangaus beribio eketę,

                        Žvaigždžių mirgėjimą, pernykščių kiečių šnaresį,

                        Erškėčių krūmą palei žemės kraštą.

                        Vedu sniegu nutįsusį šešėlį:

                        Matai, mes dviese - visą naktį dviese.

                        Laukų tyloj kaip žvakė už paklydusius

                        Degu, baltu šerkšnu pražydusi.

            (Iš poetės ir pedagoginių leidinių žurnalistės Nijolės Blaževičiūtės knygos „Vienatvės valandą").

            Atmintis yra tik balta, o balta - niekada nešalta.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-01-23 12:13
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media