Kitu kampu

Gediminas Griškevičius

            Teises jau turintis vairuotojas ekspromtu kelyje ne gali, o privalo kaip „Tėve mūsų" išvardinti horizonte regimus devynis objektus. Toks asmeninės orientacijos testas, žaibiška patikra. Tai juk labai paprasta, klausykis: „Vaikai kairėj, plytinės kaminas, gandrai lizde, bulvių sodintojos, upė Ančia, ženklas „Šaukėnai 20 km", motociklininkas iš žvyrkelio, balos, ženklas „Sustoti kelio dešinėje"... Na, va, ko tu staiga dabar pat kerti stabdį? - paklausė cituotu savo monologu įsiminęs uolus savo darbo patriotas, autoinspektorius, visų ratuotųjų 1970-1980 metų laikotarpyje Šiaulių zonoje pagal madingą ir populiarų filmą vadintas „Kapitonu Tenkešu".

            Už tai jam ne tik aš dabar, beveik savo metų „Šatrijos kalno viršūnėje" tik viešą padėką įrašyčiau, nors anuomet sąžiningąjį pareigūną kai kas iš ‚sudrausmintųjų - beteisių" supykę ketino... „nuleist žaltį už kiaušinių į šaltą šulinį"...

            Kad reiklus buvo, tai reiklus „kapitonas Tenkešas". Bet avaringumas tuose kraštuose tikrai ženkliai sumažėjo ir nejučiomis vyrai įprato prie pareigūno reikalavimų. Jis tapo autoritetu. Ką šiemet išgirdau? „Gaila, nebier tokių sąžiningų inspektorių, koks buva mūsa kapituons Tenkešs, tegul ilses ramybiej i pagarbuoj", - išgirdau prie vieno tilto per Ventą, „trisparnėje" sankryžoje"Kuršėnai - Telšiai - Šiauliai".

            Ten istorinėje atmintyje tebegyvi tiedu legendiniai vyrai - Tadas Blinda ir Kapitonas Tenkešas.

            Visi vyrai gražūs, kol vyrai. Visi narsūs vyrai visose santvarkose liaudies masių gerbiami ypatingai, jeigu sugeba savo žodinius teiginius pagrįsti profesionalia, drąsia, sąžininga, praktine patirtimi. Išsyk tokių nemėgsta, tačiau patikėję - negali pamiršti. Apie tai, apie vasarotojų atsakomybę, XXI amžiaus 2017-ųjų rugpjūtyje, gal 10-20 min. kantriai stovėdamas Valteriškėje, ties keliuku į Vilimiškę, norėdamas žūt - būt pereiti į kitą respublikinės automagistralės Palanga - Šiauliai (ir atvirkščiai!) pusę.

            Oho, pasirodo tai  sudėtinga užduotis pačiam sau panaši į kryžiažodį „Be persėdimo į dangų" kiniečių kalba. „Ratų upė" į abi puses greita-greita, „žiaurus" tempas, motorai riaumoja, kaip dinozaurai, kas tu jiems esi, gležnas pakelės žmoguti, žengus neapgalvotą žingsnį automagistralės centro link - nutrėkštų tave, kaip musiuką nesustodami, nutrėkštų su visom daktarų diagnozėm ir nenupirktais brangiais vaistais, - kaip ežiukus, žalčiukus... Todėl būk atsargus, stovėk, lauk, kaip borderkolis ar kitas nekvailas mišrūnas, jei dar nori skanauti pietums užvakar žmonos užraugtus agurkiukus su šviežiom bulvikėm Saulėtekio take, stovėk, neskubėk į „Paskutinįjį tarpdurį", - drausminau pakelėje save ir, žinoma, niekuo neberizikuodamas tą ypatingai judrią europinę „Ratų upę" ramiai perėjau, po to ramiai apgalvojau „Brežnevinio valdymo ir laisvasparnių lietuvių" automobilizacijos laikotarpių ypatumus. Turiu tam gal ir teisę ir vairuotojo teises, nes „Žiguliuką" buvau „pasikinkęs" 17 metų. Kelmėje stipriai to mokė Jonas Sėjūnas, Arūnas Matkevičius. Teliko garažas už „Baltijos" mokyklos ir viena kita kukli auto detalė prisiminimui. Smagūs buvo mūsų kartos išvažiavimai į kelią ir parvažiavimai - dabar tai panašu į šeimyninius pasivaikščiojimus Palangoje, Birutės alėjoje.

            Nulyginu savo „minčių žirgus" į pirmąjį vaikystės miestelį Čekiškėje, tarp Ariogalos ir Vilkijos. Prisimenu dar stalinmečio mašinas... Per rugiapjūtes „Pirmūno" kolūkyje toks Alešiūnas mane, šešiametį, pusdieniui įsileisdavo į kabiną. „Palutarka, „Pobieda", „Moskvičius" („kremliukas"), „Zimas", „Gazikas", „Zis‘as", paskui - „Volga"... „Žigulių" serijos, „Zaporožietis", kurį loterijoje trečiajame vaikystės miestelyje Šaukėnuose išlošė mama, ir paskutinysis sėkmės automobiliukas parinko vairuotojo profesiją ir jauniausiam mano broliui Vytautui, kuris Kelmės rajone, Lioliuose, kaip mokėdamas saugiau į mokyklėlę ir atgalios dabar autobusiuku vežioja to žalio ir darbštaus krašto su Dubysos slėniais, žmonių atžalėles. Smagu, kai yra galimybės ir sąlygos pratęsti malonų auksinį rudenį. Tai pavyksta didžiojoje sueuropėjusios Lietuvos „Ratų upėje" tiems, kurie išsaugo vidinę savitvardą, ramumą, taupumą, šaltą protą ir... meilę savo pašaukimui.

            Dabartinio amžiaus automobilizacija Lietuvoje gal lygintina su netikėtai didžiuliais vandenų srautais iš Kauno marių, kurie, nušlavę bet kokias užtvankas, šastelėtų į Nemuną ir... didysis tvanas nušluotų krantuose jaukiai besidarbuojančius pasakiškų miestelių nuo Kulautuvos iki Jurbarko-Smalininkų sodybų tvarkytojus.

            Apsaugok, Viešpatie, ir ačiū, kad neužlies mūsų marios, nei ugnikalnių lava, kaip Pompėjoje. Lietuva - geologiškai patikimas ir saugus, patikimas Žemės rutulio „valsčius". Automobiliai irgi niekuo dėti. Dabar jau tik „karaliai pėsti vaikšto", o dauguma - važiuoti. Visi Europos garsiausių gamyklų, visų markių mašinėles gali stebėti Lietuvos „Ratų upėse". Vientisa linija tarp Vilniaus - Palangos, kaip bėgančioje žaliojoje eilutėje švieslentėje krepšinio rinktinės rungtynėse.

            Palangiškių vasaras irgi nemažai „suvargina" visi „motorai", bet... Kad visi vairuotojai saugiai važinėtų, kad visi tvarkingai, ramiai praleistų vasarotojus ir kitus eismo dalyvius pėsčiuosius per „zebrines" perėjas, kad visi (ir visos!) pastebėtų tuos privalumus stebėti kelių Horizontuose devynis objektus, ką mano gyvenimo vidurvasaryje visų mūsų labui įvardindavo reiklus, tačiau savo darbą superprofesionaliai atlikdavęs ir jį išmanęs Žemaitijoje garsus autoinspektorius „Kapitonas Tenkešas". Tada „Ratų upės" nesibaimintų nė mažiukai, nė tėvukai, nė senukai. Vietoj „tempo-tempo-tempo" ir aš kleboniškai linkėčiau - „Ramybės, tik ramybės, ramumo visuose keliuose".