2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Lietuvos sentikiai: žurnalistai galėtų labiau domėtis jų gyvenimu

2019-12-25
 
Degučių sentikių koplyčia

Degučių sentikių koplyčia

Algirdas Kavaliauskas,
Daktaras, LŽS narys

 

Lietuvos valstybė, lietuviai nuo seno garsėjo tolerancija skirtingo tikėjimo žmonėms. Tai skirtingų tikėjimų ir tautybių žmonių nuomonė. Po Nikono reformos nuo persekiojimų iš carinės Rusijos į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę bėgo sentikiai. Dalis jų apsigyveno šiaurrytinėje Lietuvoje. Nemažai jų įsikūrė apie Degučius (dabar Zarasų rajonas). Svarbiame sentikių istorijos šaltinyje „Degučių metraštyje", saugojamame Sankt Peterburge (Rusija), rašoma apie atvykusius žmones, gyvenusius Degučiuose - sentikių religiniame ir kultūriniame centre. 1778 metais Degučiuose buvo pradėti statyti pirmieji sentikių maldos namai. Paskui iškilo dar dvi cerkvės. Vyko intensyvi Lietuvos sentikių bendruomenių veikla: buvo tapomos ikonos, spausdinama religinė literatūra, vykdomas švietėjiškas darbas. Įkurtas vienuolynas. Savo maldos namuose sentikiai meldėsi iki 1851 metų, kai caro valdžios potvarkiu buvo likviduota Degučių sentikių religinė bendruomenė. Sentikiams buvo uždrausta melstis savo maldos namuose. Bijodama sentikių pasipriešinimo caro valdžia į Degučius pasiuntė 200 carinės armijos kareivių, kiekvienam jų buvo išduota po 6 kovinius šovinius galimam Degučių sentikių pasipriešinimui numalšinti. Senose Degučių sentikių kapinaitėse yra XVIII a. paminklų, senovinių kryžių. Degučių kapinaitės priglaudė daug įžymių Zarasų krašto šviesuolių.
Šiose vaizdingose vietose ir gerų žmonių apsuptyje sentikių šeimoje išaugo Jekaterina Kuznecova. Jos protėviai po Nikono reformos nuo persekiojimų pabėgo iš carinės Rusijos į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Ponia Jekaterina rašo: „Seneliai daug pasakojo apie lietuvių geranoriškumą. Nuo mažumės buvau mokoma pagarbos ir dėkingumo Lietuvai, priglaudusiai mūsų protėvius. Mano vyras Vladimiras, jo protėviai irgi nuo persekiojimų bėgo į Lietuvą. Mes abu labai norėjome, kad Degučių krašto sentikių istorija būtų prikelta iš užmaršties. Labai norėjome atkurti caro valdžios uždraustą Degučių sentikių religinę bendruomenę, pastatyti sentikių maldos namus, sutvarkyti apleistas Degučių sentikių kapinaites. Kitaip gyventi neturėjome prasmės. Labai norėjome viską spėti padaryti, nes mūsų gyvenimo laikrodis jau senokai skaičiuoja bėgančius metus."
Pradėjus statyti atominį energetinį kompleksą šiaurės rytų Lietuvoje, nemažai sentikių kėlėsi į augantį atominės jėgainės palydovą Sniečkų (nuo 1992 m. pervadintą Visaginu). Įgijusi pedagogo išsilavinimą jaunoji specialistė Jekaterina dirbo vienoje Visagino (Sniečkaus) rusakalbėje vidurinėje mokykloje. Dirbti su iš plačios Sąjungos į atominio giganto statybą suvažiavusių įvairių tautybių, pažiūrų, konfesijų, išsilavinimo tėvų vaikais nebuvo paprasta. Vaikus mokino ne visiems gimtosios rusų kalbos. Rusakalbėje energetikų gyvenvietėje labai trūko specialistų, mokančių lietuvių kalbą, mokyklose trūko lietuvių kalbos mokytojų. Mokytoja Jekaterina gerai mokėjo lietuvių kalbą. Ji pradėjo kitataučių vaikus mokyti lietuvių kalbos. Mokytoja Jekaterina Kuznecova-Abramova aiškino vaikams ir jų tėveliams, kad gyvendami Lietuvoje turime visi mokėti lietuvių kalbą. Kalba būtina vieni kitų supratimui, susikalbėjimui, tai svarbiausias gyventojų bendravimo įrankis. Žmogus turi suprasti aplinkinius, o jį turi suprasti aplinkiniai. Didėjant susikalbėjimui, plečiantis supratimui, žmogus labiau supranta ir pats save. Žmogus bendravimu praturtėja, susimąsto, pradeda ieškoti savo gyvenimo prasmės.
Pedagogei Jekaterinai gyvenime pasisekė sutikti bendramintį mylintį žmogų. Sukūrė darnią, gražią šeimą, susilaukė atžalos, kurią be galo mylėjo. Po šeimą ištikusios tragedijos, sulaukę užtarnauto poilsio, Jekaterina ir Vladimiras Abramovai sugalvojo kaip prasmingai nugyventi likimo skirtus likusius metus, nesulaikomai nusinešamus negailestingo laiko. Pardavė savo sodybą, tėvų namus, ir nusprendė turimus pinigus ir savo jėgas skirti kilniam tikslui - atstatyti daugiau nei prieš pusantro šimto metų caro valdžios uždarytus Degučių sentikių maldos namus, sutvarkyti nykstančias sentikių kapinaites, kuriose ilsisi jų mylimas sūnus. Motinos ir tėvo begalinė meilė, tikinčiųjų malda leido pamatyti švytėjimą - reginį, liudijantį suprastą prasmę.
2004 m. žiemą siautėjusi audra dar labiau sudarkė jau nykstančią Degučių sentikių koplyčią ir apleistas kapinaites. Žmonėms buvo skaudu matyti laiko ir stichijos nuniokotas vertybes. Žmonės sujudo. 2006 09 12 buvo įkurta bendruomenė ,,Degučių rimtis". Sentikiams rusams į pagalbą atėjo katalikai lietuviai. Degučių sentikių kapinėse prasidėjo dideli jų tvarkymo, paminklų restauravimo, koplyčios atstatymo ir aukų rinkimo darbai. Anot ponios Jekaterinos, visiškai nesvarbu, kad vieno žmogaus aukota pinigų suma yra mažesnė, o kito didesnė - svarbu tai, kad žmonės supranta, jog nuo jų priklauso pradėto darbo sėkmė. 2016 10 16 Degučiuose įvyko Degučių sentikių religinės bendruomenės steigiamasis susirinkimas, kuriame buvo nutarta atkurti likviduotą Degučių sentikių religinę bendruomenę.
Visą bendruomenės veiklą rėmė geros valios žmonės: kas prisidėdamas darbu, kas aukomis, Bendruomenės ,,Degučių rimtis" vadovė Jekaterina Abramova, pabrėždama lietuviu supratimą ir geranoriškumą, pasakoja: „Degučių sentikių kapinaičių tvarkymo darbai irgi susilaukė lietuvių katalikų pritarimo ir pagalbos. Degučių krašto sentikiai gali didžiuotis savo istorija, džiaugtis lietuvių tolerancija ir supratimu, lydėjusiu juos Lietuvoje nuo amžių glūdumos. Sentikių gyvenimas Lietuvoje - akivaizdus sėkmingos integracijos į Lietuvos, kultūrą, ekonominį ir politinį gyvenimą pavyzdys. Manome, kad jie puikiai suvokė ne tik savo tautos gyvenimo Lietuvoje ypatumus, bet ir sugebėjo išsaugoti savojo tikėjimo dvasinį pradą, surado sąlyčio taškų su kultūra ir istorija tautos, globojusios, saugojusios nuo persekiojimų už tikėjimą."
Laikui bėgant daug kas pasikeitė Degučiuose: neliko ne tik senųjų maldos namų ir buvusio vienuolyno, tačiau yra žmonių, norinčių išsaugoti ir tęsti sentikių istoriją šiaurės rytų Aukštaitijoje. „Netgi sentikių kulinarinį paveldą norime išlaikyti autentišką ir todėl pagal senąją tradiciją po pamaldų vėl visi susėdame prie bendro vaišių stalo ir valgome išmanių šeimininkių, kurios iš savo močiučių dar prisimena tradicinių valgių gaminimo paslaptis ir moka tokius patiekalus pagaminti," - sakė ponia Jekaterina Sentikių maldos namuose vienas svarbiausių simbolių yra ikonos. Ponia Jekaterina džiaugiasi, kad jau turi tikinčiųjų padovanotų. Galvoja, kad gal bus dar nutapytų. Apskritai sentikių tikėjime ikonai skiriama labai svarbi vieta. Pasak tikinčiųjų, sakyti kad ikona yra tapoma - nėra tikslu, nes ikonas rašo ir tai liudija žmonėse išlikęs posakis ,,parašyti ikoną". Pasirodo, kad tik mokėti gražiai piešti, tapyti - yra maža. Kiekvienas ikonos rašytojas /tapytojas/ yra pašventinamas ir tik po to gali imtis sakralinio darbo.
Bendruomenės ,,Degučių rimtis" vadovė Jekaterina Abramova pabrėžė, kad žmonės nepabūgo sunkaus fizinio darbo, nelaukė galimų geresnių ir turtingesnių laikų, o savo gyvenimo prasmės suvokimą neatidėliodami įgyvendina. Vadovės teigimu, sentikius džiugina Zarasų rajono savivaldybės vadovų gebėjimas išgirsti sentikių problemas ir padėti konkrečiais darbais. Šilti žodžiai išsakyti seniūnijos vadovams, kitiems žmonėms už sentikių rūpesčių supratimą ir ištiesiamą pagalbos ranką. 
Ponia Jekaterina tęsia: „Esame labai dėkingi Lietuvos Respublikos Vyriausybei už dėmesį sentikių istoriniam paveldui. Smagu, kad sostinėje puikiai žino Lietuvos tautų istorijos puslapius ir stengiasi juos įamžinti. Esame dėkingi ir Lietuvos nacionalinės televizijos ,,Kultūros" kanalo kūrybinei grupei, laidos ,,Krikščionio žodis" rengėjams bei kitiems, neabejingiems Lietuvos valstybės žmonių dvasiniam gyvenimui."
2017 metų vasario 15 dieną Juridinių asmenų registre buvo įregistruota Degučių sentikių religinė bendruomenė, o birželio mėnesį bendruomenė ,,Degučių rimtis" pradėjo maldos namų statybos darbus. 
Religinės bendruomenės Degučiuose nėra kažkokie uždari konfesiniai vienetai. Jos bendrauja su Lietuvos sentikiais bei kitų konfesijų žmonėmis, su kitų valstybių sentikiais. 
Ponia Jekaterina Abramova su pasididžiavimu rodo atsiųstą bendruomenei ,,Degučių rimtis" labai svarbų ir prasmingą dokumentą - bendruomenė sulaukė Lietuvos Respublikos Prezidentės dėmesio: ,,Mieli Lietuvos žmonės, AČIŪ, kad kuriate Lietuvą kartu. Dalia Grybauskaitė". 
Lietuvos 100-ąjį gimtadienį Degučių sentikiai pasitiko prikėlę gyvenimui Degučių sentikių istorijos tarpsnį, vedantį į naujus Degučių sentikių maldos namus. Minėtos bendruomenės vadovė Jekaterina Abramova džiaugėsi ir didžiavosi, kad „2018-02-16 Degučių maldos namuose vyko Padėkos pamaldos už Lietuvą, globojusią ir saugojusią mūsų prosenelius nuo persekiojimų už tikėjimą, už visus geros valios žmones, padėjusius prikelti gyvenimui dar vieną Degučių sentikių istorijos puslapį - Degučių sentikių maldos namus. Po pamaldų maldininkai ėjo Kryžiaus kelią prie Paminklinio kryžiaus ir šventę baigė bendru vaišių stalu Degučių bendruomenės namuose."
Dabar Degučiuose bendruomeninę veiklą vykdo dvi sentikių bendruomenės: Degučių sentikių religinė bendruomenė ir bendruomenė ,,Degučių rimtis". Tęsiamas ilgalaikis bendruomenių projektas ,,Degučių sentikių protėvių takais", vykdomi kiti projektai, kuriuos nuolat dalinai paremia Zarasų rajono savivaldybės administracija. Tai ir viešinamųjų kalendorių leidyba, Pokrovo (Snieginių) ir Padėkos švenčių organizavimas, lankstinukų apie Degučių sentikių istorijos puslapius rengimas. Lietuvos 100-ojo gimtadienio renginius bendruomenėse vainikuos projektas ,,Čia Lietuva, čia mūsų namai": aukojamos mišios, Degučių bendruomenių namuose, organizuojama fotografijų paroda ,,Mūsų protėvių takais". Parodos ekspozicijoje pristatyti lietuvių tautiniai kostiumai ir Degučių sentikių šiuolaikinės istorijos akimirkos. Parodos atidaryme dalyvavo Elektrėnų savivaldybės bendruomenės atstovai, skambėjo posmai, skirti Lietuvai, jos žmonėms, lietuvių ir rusų liaudies dainos. 
Ponia Jekaterina Abramova pasakojimo pabaigoje pasakė: „Degučių sentikiai laisvai gyvena ir išpažįsta savo tikėjimą, kilniai tęsdami savo prosenelių misiją - saugoti senąjį tikėjimą, gerbti protėvių ir tėvų žemę bei išsaugoti jų siekius ir svajones. Degučių krašto sentikiai gali didžiuotis savo istorija, džiaugtis lietuvių tolerancija ir supratimu, lydėjusiu juos Lietuvoje nuo amžių glūdumos. Tai įkvepia kurti dabartį ir leidžia viltingai žvelgti į ateitį."
Žurnalistai galėtų labiau domėtis Lietuvos sentikių gyvenimu, kultūra. 
Rubrika Kitu kampu yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-01-04 14:33
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media