Kitu kampu

Gediminas Griškevičius

        Ūžtelėjus Lietuvoje „laisvėjimo bangų" lavinai, nukrentant daugelį gabių literatų, žurnalistų sielas ir širdis varžiusių valstybines cenzūras („Glavlitas‘) pančių neregėtai didelio skaitytojų susidomėjimo 1989 metais susilaukė „Tarybinės Klaipėdos" redakcijos darbuotojų Ritos Bočiulytės, Vytauto Bajoro, Albino Stubros, Gražinos Juodytės, Prano Martinkaus ir žinoma, vyriausiojo redaktoriaus, poeto - fotomenininko Antano Stanevičiaus idėja leisti gyvenimiškos vaivorykštės spalvomis laisvai žaižaruojantį kurortinį priedą - "Vasarą". Jokiu būdu - ne politizuotą ar bet kaip idealizuotą. Kam - „skaitalai", o kam - įvairiaprasmė sielos atgaiva. Visko po truputį, o iš to „trupučio" jauti ir ano meto dvasinio gyvenimo malonumus, - nes nieko nėra maloniau rašyti tai, apie ką garsiai net išsižioti viešai buvo draudžiama.

        Šventiškos tos valandos, kai, būdavo, meninei tematikai ligi šiol atsidavusi tuometė dienraščio atsakingoji sekretorė Rita Bočiulytė pasiimdavo pluoštą nestandartinių maketų, žirkles, pieštukus, klijų ir pasukdavo į dviejų vyrų žingsnių didumo savo kabinetuką: „Dabar, kolegos, netrukdykit, nes aš pati maketuosiu „Vasarą". Kas ką turit įdomesnio - duokit. Dominuoja kurortinė tematika - atrakcijos, mados, istoriniai „inkliuzai", interviu su svečiais, juokų puslapiai, horoskopai. Tu, Gediminai, klok man ant stalo net ir eilėraščius patiems mažiausiems vaikams. O ko ne? Tegul skaito tėveliai pliažuose... Alvydas Ziabkus dalyvaus „Gražuolių konkurse"...

        Jaunatviškos kūrybos aistros sukūrė ne tik „Vasarą". Praėjus vasarai, atsirado leidiniai „Ruduo", „Žiema". Gimė labai daug įdomaus ir netgi vertingo šiai dienai, o nuo 2016 metų - ir Palangos Istorijos muziejui.

        Mano žvilgsnis šių laikraštukų komplekte 2016-ųjų Trijų Karalių išvakarėse „užkliuvo" ten, kur minima Palanga. Ypač Palangos istorija, šalia Rusijos ir Prūsijos. Palangiškiams žinoma, kad riba, t.y. valstybinė - imperinė siena anuomet ėjo toje vietoje, kur gilus ir dabar griovys skiria. Birutės botanikos parką ir keliuką į arčiau jūros esančią karinio dalinio teritoriją. Štai retam skaitytojui žinomi faktai straipsnelyje „Prieš 100 metų", kuri kurortinis priedas „Žiema‘ išspausdino 1989 m. gruodžio 29 dieną (autorius - Albertas Juška):

        „XIX amžiaus pabaigoje Palanga buvo ne tik plačiai žinomas kurortas, bet ir nemažas „šmugeliavimo" punktas. Tik už 4 kilometrų  į pietus nuo jos ėjo valstybinė siena, skyrusi carinę Rusiją nuo Prūsijos karalystės. Šias valstybes skiriąs ženklas - pailgos formos akmens luitas - stovėjo pajūry priešais Nemirsėtos gyvenvietę (šį akmenį dailininkas A. Brakas vėliau panaudos reikšmingam įvykiui - Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos - pažymėti, projektuodamas paminklą „Už laisvę žuvusiems 1923 m.", tebestovintį M. Mažvydo parke). Abipus užkardo (šlagbaumo) buvo rusų ir vokiečių kareivių būstinės. Tiek vienos, tiek kitos pusės sargybiniai pravažiuojančius bei pėsčiuosius čia stabdė, tikrino dokumentus. Praleisdavo tik specialius leidimus, vadinamąsias „grenckartes", turinčius. Suprantama, kad kontrabandininkai jų neturėjo, todėl čia jie iš viso nesirodė. Iš Palangos į Klaipėdą jie keliavo nelegaliai, pasirinkdami mažiau saugomas, atokesnes valstybinės sienos vietas. Apsipirkę Klaipėdoje, tokiu būdu grįždavo atgal.

        Pelningiausia kontrabandos prekė buvo vokiškas spiritas. Jis gabentas specialiose skardinėse, pritaikytose nešti ant nugaros. Indą prilaikė tik per pečius pritvirtinti diržai, todėl nešulį kraštutiniu atveju buvo galima akimirksniu numesti. O tada, Dieve, duok kojas! Bet nešė ne vien spiritą. Kontrabandinių prekių sąrašas buvo nemažas: šilkiniai audiniai, arbata, dažyta vilna, medvilnės siūlai (bovelna), prūsų tabakas, saldainiai, moterų papuošalai, prieskoniai. Prekių srautas iš Rusijos į Vokietiją buvo mažesnis: kailiai, kai kurie maisto produktai. Drąsesni kontrabandininkai prekių į Klaipėdą važiuodavo arkliais, pasikinkę kurį eiklesnį. Istorikas A. Cvekas (Zweck) rašo, jog sargybiniai sulaikydavo ir atimdavo gal tik trečdalį kontrabandininkų nešulių. (Litauen. Eine Landes - und Volkskunde. Stuttgart, 1899, S. 243). Jis nurodė, jog lietuviai kontrabandą laikė šaunumo, sumanumo rodikliu. O iš tikrųjų tai tvirkino pasienio gyventojus, skatino spekuliaciją, girtavimą. O kodėl tokie neveiklūs buvo pasieniečiai? Kartais net bejėgiai? Nežinia. Aišku viena, kad iki sovietinių sienos sargų jiems buvo toli toli".

        Pastabėlė: faktų apie „Šešėlinę prekybą" teritorijose tarp Rambyno ir Ventės rago, abipus Nemuno, Tauragės „tiek ir tiek" tarp rusų - lietuvių išgirstam nuo 1992-ųjų iki 2016 metų. Kad Palanga seniau buvo dar didesnis negu dabar „tautų kultūrų katilas", įrodo ir publikacija „Vasaroje" (1989-08-25 - 31), kurią parengė P. Aukštaitis. - „Vytauto Didžiojo vardo":

        „1886 metais grafas F. Tiškevičius vyskupo Niselskio, kurį, kaip mena žmonės, už žiaurumą palangiškiai pakorę Grūšlaukio giriose, pastatytos karčiamos patalpose pastatė progimnaziją, kaip tada buvo sakoma, lietuviams rusinti. Tiesa, pradinės mokyklos Palangoje jau būta (čia ji buvo atidaryta 1882 m.), tik joje buvo dėstoma vokiečių kalba. Atidarius keturklasę progimnaziją, dėstomąja kalba tapo rusų. Nors mokykla buvo vadinama progimnazija, iš pradžių joje buvo tik dvi klasės. Laikui bėgant ji iš tikrųjų virto keturklase, o 1913 buvo atidaryta ir penktoji klasė. Beje, į mokyklą buvo priimami tik berniukai.

        Kas mokėsi joje?

        1913 metais atidarytoje penktoje klasėje mokėsi 9 žemaičiai, 1 aukštaitis, 5 lenkai, 1 vokietis, 2 latviai, 4 rusai ir 2 žydai.

        Prasidėjus Pirmajam Pasauliniam karui, Palangos progimnazija buvo iškelta į Estiją, kur ji veikė dvejus metus, o po to iškelta net į Stavropolį, kur 1919 metų pavasarį išleidusi paskutinę, trečiąją, laidą - 4 estus, - buvo uždaryta.

        Taip baigėsi pirmasis - 33 metų - Palangos „mokslinyčios" darbo etapas. Įdomu pabrėžti, kad joje mokėsi Lietuvos Respublikos Prezidentas A. Smetona, 1894 metais baigęs čia keturias klases, profesorius F. Kemešis (1879-1954), miręs tremtyje, archeologas ir politinis veikėjas V. Nagius-Nagevičius (1881-1954), miręs JAV, ir kt. žymūs žmonės.

        Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, palangiškių, o pirmiausia Stasės Vaineikienės pastangomis 1922 metais Palangoje buvo atidaryta lietuviška mokykla. Grafas F. Tiškevičius iš pradžių atsisakė mokyklai atiduoti jos buvusias patalpas. Tik įsikišus Krašto apsaugos ministerijai, 1922 metų rudenį lietuviška progimnazija su dviem klasėm, kuriose mokėsi 40 mokinių, pradėjo pirmosios lietuviškos mokyklos mokslo metus. Šį kartą čia mokėsi ir mergaitės, kurios sudarė du trečdalius klasės mokinių. Vėliau, rudenį atvėrė duris ir trečioji, o 1923-aisiais - ir ketvirtoji klasės.

        1939 metų rugsėjo 1 dieną Palangos progimnazija oficialiai buvo uždaryta.

        Kyla pagrįstas klausimas: kodėl?

        Ne, jokių represijų niekas nei prieš mokyklą, kuri savo visuomene ir kultūrine veikla garsėjo Lietuvoje, nei prieš mokinius, kurių čia vidutiniškai kasmet mokėsi po 80-85, niekas nesiėmė. Dar daugiau. 1937 metais tėvų komiteto prašymu Palangoje buvo atidaryta privačios mokyklos teisėmis penktoji, o 1938-aisiais - ir šeštoji klasės.

        Progimnazija buvo uždaryta dėl to, kad 1939 metų rugsėjo 1 dieną Palangoje pradėjo dirbti čia perkelta Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazija. Taigi šį rudenį Palangos gimnazija (dabartinė M.Gedvilo vidurinė mokykla) pažymės savo 50-mečio jubiliejų. Gaila tik, kad vadinama ne tuo vardu, kokį ši mokykla turėjo prieš 50 metų.

        Palangos progimnazija, kaip minėjome, garsėjo visuomenine ir kultūrine, o pirmiausia žurnalistine ir literatūrine veikla. Čia buvo leidžiami (iš pradžių šapirografuoti, o vėliau ir spaustuvėje spausdinami) laikraštėliai „Svirplys", „Nykštukas‘, „Ketvirtokų aidas", „Pirmieji žingsniai", „Birutės tėviškė". Gal kas iš senųjų palangiškių tuos laikraštėlius bus išsaugoję? Būtų įdomu su jų turiniu supažindinti ir „Vasaros" skaitytojus.

        Iš aktyviai progimnazijoje veikusių būrelių paminėtini literatūrininkai, skautai, sportininkai ir... gaisrininkų komanda.

        Palangos mokykla ir moksleiviai anuo metu buvo vadinami pajūrio žadintojais. Ar negalėtų tokiais tapti ir jos tradicijas perėmusios pirmosios Palangos vidurinės mokyklos auklėtiniai, pirmiausia susigrąžindami tą vardą, su kuriuo jų mokykla atvėrė duris 1939 m. rugsėjo pirmąją?"