2018 m. spalio 24 d., Treciadienis

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: „Pagaliau pamatėm Palangą“, – kalbėjo palangiškės, prisiminus ir dainą „Piemenaitė“

2018-08-02
 
Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius,
Palanga

 

Praėjusio kovo viduryje Palangos prieigose buvo gyva kaip Ventės rage, prie zigzaginių gaudynių paukščių žiedavimo stotyje, kai nesuprasi, kas, kur, kaip čirškia, kleketuoja, čirena, ūžia, kala, dūzgia vientisas, didus gyvybės gausmas erdvėse ir vandenyse. Bundančios Palangos garsai. Panašiai visomis kompaso kryptimis Palanga gyvena vidurvasarį.

Praėjusio kovo ketvirtadienį, Verbų išvakarėse, visad neprognozuojamai judrioje Vasaros-Kretingos gatvių sankryžoje smalsumo genami susitikome trys palangiškiai. Visi trys atsisveikinome su nostalgiją daug kam sukeliančia „brežnevinės" Palangos medžių alėja, stebėjome, kaip galinga japoniška technika lyg degtukus, „trakšt-brakšt", lengvai švysteli į viršų aukštų beržų ir kitų medžių liemenis ir kelių minučių eigoje ... „cak cak cak" sudėlioja krūvelėmis kelkraštyje. Lyg ir gaila: kiek sykių čia eita su šuniukais - dviem Litais, Mirta - jaukiomis alėjomis link Vydmantų. Lapija paslėpdavo nuo lietaus, o lapijos gražumas, ypač pereinant Ronžės tiltuką - lyg įžymiųjų lietuvių dailininkų Kazio Šimonio, Antano Žmuidzinavičiaus ar palangiškių Juozo Meškio, Jono Vaišės, Vytauto Kuso paveiksluose.
Tik tas kelio siaurumas... Jokia paslaptis, kad kas antras buvusio senojo Palangą-Kretingą sujungusio vieškelio „sugumbėjęs" senjoras medis yra buvęs net tragiškos autoavarijos sukėlėju. Net tada, kai čia važinėjo mažų greičių sovietiniai sunkvežimiai ar lengvos „Volgos". O civilizacijos pažanga, technika ir greičiai pastaraisiais metais pasivijo Lietuvą, ypač kurortinį pajūrį. Praturtėjome. Žmonės masiškai pamilsta Palangą. Autoturistams rizikingos tapo kurorto prieigos ir gal tik šunelių vedžiotojai ar dviratininkai dar mėgavosi ūksminga beržų alėja ar Ronžės tiltuku.
Visi vieningai pajutome ir supratome: jau ankšti mūsų varteliai į pajūrio viešmiestį, Palanga iš kuklios Pelenės mūsų kartos akyse natūraliai pavirsta geidžiama gražuole, dama su modernia europietiška karūna. Palanga įgijo ekonominio proto.
Prireikė modernizuoti ir Palangos prieigas, XXI amžiaus tempams tiesiog gyvybiškai būtina erdvi įvaža į miestą prie jūros, į mylinčių širdžių uostą. Smagu: Palanga jau valdoma tvarkingai ir kryptingai. Reikia karštai padėkoti Lietuvos automobilių kelių direkcijai, Savivaldybei ir kiekvienam darbininkui.
Liepos kaitroje netikėtai sutiktas, dabar vilnietis „muzikoidas-hipsteris" Gintas su dviejų draugų pudele, kurią už 500 eurų įsigijo nusižiūrėję į bronzinę pudeliukę Juzikę, esančią prie Kurhauzo, mestelėjo tokį komplimentą: „Mano tėviškė Palanga fainiai irkluoja į priekį".
Bet tai - liepą, kai į jūrą 18-tą dieną aistringai nuo Bergeno atitekėjo šiltasis „Golfo Pantis", o krante - kaip Batumyje ar netgi „Dakaro Sacharoje". 
Kovo viduryje Vasaros gatvėje, kai japoniška medžių dorotoja - robotė, palangiškių tuoj pat pakrikštyta „Rudoji Kazė", buvusiose džiunglėse palei Ronžės tiltuką, kur dar 1991 m. stovėjo cementinis riboženklis „Palanga", atvėrė erdves į staiga dar labiau išdidėjusią bažnyčią, į centrą, į Baltijos jūrą... Tada, neslepiu, aš jaučiausi graudulingai laimingas, o Palangos varganą augimą primintų gal tik dainos „Piemenaitė" žodžiai: „Saule įdegusi, basa, Tu piemenaitė murzina, Tau akyse dangaus šviesa, Tu man - viena, viena, viena, Žiedų, nei auskarų brangių, Nei šilko rūbų neturi, Plaukuos tau - gėlės iš rugių, O veide - šypsena skaidri. Kur tik nameliai, kur takai, Sakyk man, kaip tu gyveni? Bet tu šypsais ir nesakai, Tik ateini ir nueini..."
Viešpatie, kokia jausmų gelmė, ir tarp šių aukščiausios prabos deimantinių lietuvių tautos poetės Saliutės - Salomėjos Nėries žodžių atrandi visą mūsų istorijos grumdytą tarnaitę - Lietuvėlę: Palangoje, Kaišiadoryse, Šaukėnuose, Telšiuose, Kretingoje ir tarp kitų maldų ji atšildė ir vieno Sibire buvusiojo širdį. Palangiškiai a. a. Gabrėnai man ašarodami minėjo.
Naujų vartų, t. y. erdvios keliaeilės įvažos 2018-aisiais statymas yra šviesus istorinės reikšmės ženklas: „Palanga skirta gyventi gražiai su visu pasauliu, skaniausiai valgyt, gražiausiai rengtis, pakelti svečių sveikatą, kad šie savo vaikams ir anūkams sukurtų namus, į kuriuos norėtųsi sugrįžti ir kad būtų tvirta morališkai visos šimtametės Lietuvos sveikata".
Stebėjom, stebėjom trijulėje Vasaros gatvėje pirmosios savaitės darbščių kelininkų ir galingos technikos judesius, tą visaip komentuojamą medžių šalinimą (bus nauji!), ir staiga greta stovėjusi meniškos sielos Vilija Zeniauskienė emocingai ištarė: „Pagaliau pamatėm Palangą..." „Iš tikrųjų", - pritarė jai ir saulėtaveidė kaimynė, gražiausią gyvenimo metų puokštę Palangos vaikų „Gintarėliui" pražydinanti Milda Kucevičienė, su kuria 2013 metais sykiu spaudai rengėme pirmąjį Palangos „vaikraštį" - nemeluoto populiarumo sulaukusį skaitynėlį „Vaikų Palanga". Už tai ir šiandien ačiū Laimutei Valužienei ir Ilonai Milkontei, Aurelijai Viskontaitei ir projektą rengusiai komandai, kuri tikrai galėtų tęsti „Palangos vaikraščius", - su piešiniais, vaikučių mintimis, kurios liudija tikrą Palangos sielą, kaip ta properša danguje su bažnyčios smaile - „Viešpaties nykščiu", atsivėrusi iškirtus jau savo atgyvenusius medžius - senjorus.
„Pagaliau pamatėm Palangą"... Savo bendruomenės narių šviesėjimui neabejinga meniškų idėjų turtinga tekstilininkė, pašto skirstyme dirbusi ir knygynui priešais Kurhauzą vadovavusi Vilija Vaičikauskaitė-Zeniauskienė idealiai jaučia Palangos vidinį pulsą. Kur čia neprisiminsi Antuano de Sent Egziuperi Princo? Tai, kas svarbiausia, jaučiama širdimi. Nieko - nieko, jeigu širdelėje - nieko.
O „Vasaros žiede" ar ties „Sodų žiedu" juk labai labai tiktų pastatyti vaikiškai dinamišką bronzinę skulptūrėlę - „šeima (mama, tėvukas, vaikai) atvažiavo į Palangą". Atpasakojau idėją, kuriai jau linkęs pritarti nuoširdus, energingas Kultūros skyriaus vedėjas Robertas Trautmanas. Juk taip gražiai Grafų Tiškevičių alėjoje prigijo K. Pūdymo skulptūra - grafienė su lietsargiu ir nedicku pudeliuku ir pats grafas Tiškevičius, žmoną besivejantis gal dar su meilužės bučiniu ant lūpų.
Yra tokia legenda. Apie tai, kad pakely į bažnyčią grafas pastatęs kuklią užeigėlę savo „vogtam žiedui". Flirtavo su gražuole kambarine. 
Pasakos ugdo viltis. Kol mes gyvi - siautėja (ir siautės) visi, pasak Petro Dirgėlo, aistrų atlaidai. Tai kokios čia nuodėmės?
Jau ryškėja naujųjų „Palangos vartų" kontūrai. Su vyrais iš Žemaitijos energingai darbuojasi ir ukrainiečiai - jie naujai atgaivino pralaidą per Ronžę. Pasišnekam. Linksmi, darbe nelatrauja. 1967-1969 metais, keliaujant per Ukrainą nuo Odesos iš Simferopolio į Kijevą, įsidėmėjau, įstrigo prieš kiekvieną vietovę pakabintas gan bičiuliškas kvietimas užsukti: „Laskavo prosim v naše selo". Čia ir vertimo nereikia. Panašiai mes maloniai atnešame vartus svečiams iš viso pasaulio. Palanga yra didžiausių Humanizmo ambasadorių tarpe. Tai įrodo ir 2013 metais leidinyje „Vaikų Palanga" įamžintosios nesenstančios vaikų mintys apie Palangą: „Palanga yra prie jūros, aplankykite ją. Ji mėlyna, graži, ošianti, nuostabi, rami, banguojanti, būna pikta, kai audra" (Gabija Valužytė, 7 m., lopšelis-darželis „Gintarėlis"), „Su jūra draugauja žuvėdros, žuvytės, ruoniai, delfinai, dumbliai, smėlis, gintarėliai" (Amelija Butenytė, 6 m., lopšelis-darželis „Gintarėlis"), „Palangoje yra parkas. Jį įkūrė grafai. Parkas gražus, nes yra visokių statulų, gėlyčių, daug senų medžių, parke mačiau voverę, antytes, vandens žiurkes, mažus driežiukus, kiškius" (Emilia Sebeckis, 6 m., lopšelis-darželis „Gintarėlis"), „Palangoje yra Baltijos jūra. Dar yra Naglio kalnas, žmonės renka gintarus, grybauja. Dar yra dviračių takas" (Aistė, 5 m., lopšelis-darželis „Nykštukas"), „Kai jūra užšąla, galima laužyti ledus. Čiuožinėti nuo kalno. Per Palangą teka upė Ronžė. Žmonės gali parke klausytis koncertų, pasivaikščioti. Žiemą galima pagloboti paukštelius" (Mantas, 6 m., lopšelis-darželis „Nykštukas"), „Kai aš paaugsiu, būsiu psichologė, nes mano mama - psichologė. Aš noriu gyventi Palangoje. Daug saulės, galima su dviračiu nuvažiuoti prie jūros. Darželyje patinka, nes turiu daug draugų, mėgstu piešti, draugauti. Noriu, kad aš ir mano šeima niekada nesirgtų. Mes valgom sveiką maistą ir daug vaikštom, einam prie jūros. Mano Palanga, jo tokia graži. Mano Palanga, ji tokia švelni" (Ugnė Deksnytė, 6 m., lopšelis-darželis „Gintarėlis"), „Palanga - tai Lietuvos miestas, kuriame yra tiltas Palangos, ant tilto galima žvejoti žuvis, pasivaikščioti, gale yra piešimo lenta piešti su kreidelėmis" (Rokas Rakauskas, 6 m., lopšelis-darželis „Gintarėlis"), „P - pajūris, A - akmenėlis, L - laivelis, A - antelė, N - namelis, G - gintarėlis, A - aš. Ir visa tai - Palanga" („Žuviukų" gr. vaikai, 6-7 m., lopšelis-darželis „Gintarėlis"). 
O įsimintiną ir Lietuvoje ne vieno išgirstą „Vaikraštį" užbaigia jį kantriai redagavusios, darbui atsidavusios moters širdies žodžiai:
„Eina tėtis ir mama -
Vedasi vaikelį.
Gera eiti jiems drauge,
Neprailgsta kelias.
Drąsiai atveria duris -
Man čia darželis.
Laukia jau draugų būrys,
Nebaigti darbeliai.
Bėga tėtis ir mama -
Skuba į darbelį.
Gera jiems širdy - ramu.
Nes saugus vaikelis.
Dūzgia tartum avilys
Mūsų „Gintarėlis".
Mielas ir šaunus būrys
Triūsia čia kasdieną".
(Milda Kucevičienė, lopšelis-darželis „Gintarėlis")
Pagaliau ir mes savais takeliais ir naujo amžiaus keliu atrandame ir pamatome didelę Palangą ir žmones, ir naujas šios ar ir kitų vasarų pasakas. Būkim sykiu, savosios gyvenimo jūros siekiantys žmonės.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-08-02 14:43
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media