2018 m. gruodžio 13 d., Ketvirtadienis

Kitu kampu

*print*

Sveikas, gyvai sugrįžęs poete V. Mačerni, – per Telšius – mums visiems

2018-11-30
 
 Vytautas Mačernis

Vytautas Mačernis

Gediminas Griškevičius,
Palanga

 

 

Jam, jo poetinei didybei aikštės didumo erdvių nereikėjo. Žmogaus - apnuoginta širdis, poeto atvira širdis savais žodžiais tariasi su Telšių - 2018 spalio-lapkričio rudeniu, su klevų lapais tariasi... su bendraamžiais. Jis tebėra jaunuolis. Vytautui Mačerniui niekada nebus pažįstama „žilorama". Jam poezija - „korta, draskanti aortą", kad net ir mirties - nebaugu.
Labai įspūdingą savosios širdies ketureilį literatūrinėse gelmėse netikėtai lyg perlą atradęs eilėraščių rinktinėje „Šešėly krintančios žvaigždės" išspausdino 2006 metais žinomas Lietuvos poetas, išmintingas dainingas Vladas Vaitkevičius: 
Pelenai, pabarstyti plonai,
ar baigtis, ar žaisliukas vėjui,
ar aukščiausi Mačernio kalnai,
į kuriuos tu įkopti nespėjai?
Teisus 2015 metų literatūrinės Jono Aisčio premijos laureatas Vladas Vaitkevičius, ekspromtu išdainavęs - „aukščiausi Mačernio kalnai". Tai - itin brandžios, intelektualios asmenybės siekiamybė.
„Mes skaitom, studijuojam paslapčiukais, Gedka, Froidą, Nyčę, Kamiu, Sartrą, ginčijamės, o ar tu ir kiti mes jau pažįstame Vytą Mačernį? Sielogelmės. Tikra. Išjausta. Štai tu, Gedka, įsiskaityk, - tau duotų Eugenijus Matuzevičius! - su juo bendravęs. Va, tu sergi, bet siela neskauda, tu tarsi gerai rašai, o savo veido Kančia nerodo. Rodys, kai gyvenimas užpakalį atspardys. Pagarba Žemaitijai - Šarnelei-Plungei ir Telšiams, kad davė Lietuvai tokį europinio lygio talentą, giliai išjaučiantį žmogiškąją egzistenciją ir mūsų visų buvimą Visatoje. Vytautas Mačernis ataidės ir ataidės, ir primins tuos takus, kuriais ėjo - išėjo... parėjo", - 1970 metų vidurvasarį gerų prietelių bute Vilniuje, Komunarų gatvėje, sėdint už gėrybių pilnastalio kalbėjo rašytojas Petras Dirgėla (1947-2015). Jam, kaip ir Pauliui Širviui, iš ano meto mano poetinės kūrybos patiko tik vienas eilėraštis „Į mėlyną krantą". Tada Vilniuje vyko respublikinė Dainų šventė, aš Lietuvos radijuje buvau vaikų valandėlės „Žvaigždutė" redaktorium, o P. Dirgėla, gavęs „Komjaunimo tiesos" mokyklų skyriaus užduotį išsamiai nušviesti šventę, pasikvietė į talką ir mane - „išplėstiniam kolektyviniam fotoreportažui per kelis numerius". Šansas. Mudu keliolika kartų su Petru, darboholiku, buvom bėgamųjų tekstų bendraautoriais, tik žadėtos bent vienos knygos neišleidom. Aš - žaismingas optimistas, į daug rimtai nežiūriu, - „Šaveliškos natūros", o Petriuks Dirgėla - intuityviai... „Mačerniškas": „Gelmių duok, Gedka, nebijok tekstuose nerti giliau, mažiau saldink... kam tos dekoracijos? Pabūk ir visąknisiu kurmiu". 
Petras Dirgėla įžvelgė ilgą amžių Vytauto Mačernio „Vizijoms" visais metų laikais atgimstančiai jo poezijai.
„Aš seniai svajoju pastatyti paminklą Vytautui Mačerniui. Mano jaunystėje Vytautas Mačernis darė didelę įtaką. Jo eilėraščiai užkabina pačias giliausias gelmes. Daug metų savyje nešioju tokią mintį! - kaip reta darbščiam ir patriotiškai patikimam faktų „lesiotojui", - panevėžiečiui žurnalistui Broniui Vertelkai 2013 m. gruodžio 27 dieną laikraščio „XXI amžius" interviu „Meilė tėvynei prasideda nuo gimtinės" pasakojo neeilinio talento skulptorius, profesorius Gediminas Karalius, darbais išaukštinęs ir savo tėviškę - Vadoklius.
Menas suartina, suvienija visų kraštų lietuvaičius. Įvyksta ir išsipildo tai, kas gamtiškai ir turi įvykti.
1991-1992 metais vos penketas žmonių leidome miesto kultūrinį - gal perdėm idealistinį savaitraštį „Palanga". Su atsakinguoju sekretoriumi, kruopščiu, inteligentišku Raimondu Andziuliu sprendėme, jog vieną svarbią informaciją žūtbūt „reikia dėt" į pirmą puslapį. Štai ji, 1991 balandžio 26 dienos laikraščio numeryje: 
„Paminklas Vytautui Mačerniui
Žemaitijos žemė išaugino ne vieną žinomą Lietuvos žmogų. Tarpe jų poetas Vytautas Mačernis - vienas garsiausių. 
Nors Lietuvoje tėra išleista tik viena jo poezijos knyga „Žmogaus apnuoginta širdis (Vilnius, 1971), bet jo poetinis žodis skamba vis garsiau ir plačiau. Jo eilės skaitomos poezijos vakaruose, per radiją ir televiziją, spausdinamos spaudoje, pagal jas statomos teatrinės vizijos. Nuo šių mokslo metų Vytauto Mačernio kūryba įtraukta į vidurinių mokyklų lietuvių literatūros programas. Ne tik Tėvynėje gausėjo Poetų skaitytojų. Jis garsina Lietuvos vardą visoje Europoje. Jo eilėraščiai spausdinami „Lietuvių poezijos autologijoje", skirtoje supažindinti gausius ir išrankius Europos skaitytojus su iškiliausių Lietuvos poetų eilėmis. Vytautas Mačernis bene geriausiai atstovauja ir tokiai lietuviškosios poezijos versmei, kaip žemininkai. Kaip tik jo eilėraščiais italų ir lietuvių kalbomis pradedamas šiai grupei skirtas solidus rinkinys „Žemininkų ilgesys", garsaus Lietuvos kultūros propaguotojo Pietro Dini išleistas 1989 metais Italijoje.
Vytauto Mačernio brolija kelia sau tikslą propaguoti šio mūsų kraštiečio kūrybą ir garsinti jo vardą. Šalia kitos veiklos, užsibrėžta pastatyti Poetui jo septyniasdešimtmečio proga (1991 m. birželio 5 d.) paminklą. Paminklas turėtų stovėti Žemaičių Kalvarijoje netoli jo tragiško žuvimo vietos karo pabaigoje. Autoriumi pasirinktas žinomas skulptorius Gediminas Karalius. Na, o Jus kviečiame tapti šio paminklo sukūrimo ir pastatymo sponsoriumi, prisidedant lėšomis prie žemaitiškosios kultūros garsinimo. Paminklo statybos rėmėjus žadame įrašyti į Vytauto Mačernio muziejaus Garbės knygą bei kitaip pažymėti.
Iš anksto Jums dėkinga Vytauto Mačernio brolija.
Edmundas Mickūnas, brolijos pirmininkas"
Pirmoji šia žinia, menu, džiaugėsi „enciklopediškai patikima" miesto bibliotekos Pirmoji periodinės spaudos perskaitytoja Audra Lukauskaitė. „Laukiam paminklo", - kalbėjo palangiškiai. O laukt teko dar 17 metų: „ne taip greit ropė auga, kaip diedukui norėtųsi..." Bet... Patikima, ne „piktžolinė" žolė ir asfaltą prakalė. 2018 metų spalio 12-ąją didis poetas - asmenybė Vytautas Mačernis - visa savo mąstančiąja esybe pagerbė Telšius. Panašiai bronzaveidis ten sugrįžo ir pirmasis Lietuvos jūrų kapitonas Liudvikas Stulpinas (1871.12.04-1934.07.15).
Džiaugsmingi, nevienadieniai įvykiai keičia Telšių menovaizdžius ir šie prasmingai atšvinta - labiau nei „dviračių miestu" tarybmečiu įvardintieji Šiauliai („Šiaule - kap Telše - veini mūraa").
Poeto Vytauto Mačernio „gelminių prasmių" Laiko vėjai nepasmerkė korozijai, skulptorius Gediminas Karalius kosmonautiškai atkakliai ėjo į savo tikslą, dar labiau pagilino žmogaus skulptūrinę „apnuogintą širdį" ir štai ji - prieš visus - „gėrėkis, Lietuva, Telšiai, Palanga, ir gaivink žmonių sielas Gyvenimui, atkaklusis Šarnelės medeli!"
Skulptūrai labai dera ši vieta, gero vyno su gerais draugais verta vieta - nemeluota, buldozerių nesužalota pievelė - su visais iki vieno kurmiarausiais, kiaulpienėm ir krūmais bei spalvotais medžiais. Ypatinga vieta. „Ak, poete Vytautai Stulpinai, ačiū, kad dėl tos skulptūros šitiek daug išgyvenai! Elžbieta Mačernienė vėl sakytų: „Vakalee, Vytauts vėl gyvs..." Vytauto Mačernio nesprogdinamais žodžiais, išliekamąją vertę turinčiomis, mums visiems lietuviams tarp Palangos-Šaukėnų-Rokiškio artimomis mintimis.
Vytautas Mačernis Telšių vyskupo Motiejaus Valančiaus vardo gimnazijoje mokėsi 1935-1939 metais. Yra jo atminimo klasė, dabar Žemaitės gimnazijoje, lenta, P. Gintalo sukurtas bronzinis medalis su poeto atvaizdu. Gerbtinos visų Žemaičių Kalvarijos ir Telšių gyventojų - gimnazistų, mokytojų, savivaldybės atsakingųjų pastangos, kad tai įvyko. 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-11-30 13:44
 
Share |
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media