2019 m. birželio 20 d., Ketvirtadienis

Naujos knygos, leidiniai

*print*

Archyvas :: Amerikietė Lijana, kuri jaučiasi tebeesanti mažeikiške…

2019-04-13
 

Jonas Laurinavičius
LŽS narys


Trakų viešojoje bibliotekoje įvyko Lijanos Simanonytės romano „Išlikti. Vieno miesto detektyvas" sutiktuvės, kurias surengė leidykla „Andrena", išleidusi šią knygą.
Lijana mažeikiškė, gimusi, augusi ir vidurinę mokyklą baigusi Mažeikiuose, tačiau jau dvidešimt metų gyvena JAV. Prižiūrėdama vos kelių mėnesių kūdikį, romano autorė negalėjo parskristi į Lietuvą, dalyvauti savo knygos sutiktuvėse, tačiau bibliotekos salėje susirinkusiems skaitytojams perdavė videoįrašą, palinkėjo sėkmės.
„Išlikti" - tai net 468 puslapių knyga. Veiksmas vyksta nedideliame Lietuvos miestelis, kuriame „persipina įvairiausių žmonių išgyvenimai ir potyriai - nuo pirmosios meilės iki žudančių aistrų, nuo nereikšmingų įvykių iki skausmingų netekčių" - teigiama romano anotacijoje, - „Toks detektyvas, kurį sukuria jauna rašytoja Lijana Simanonytė, gali virsti tikrove bet kuriame mieste. Gal net atpažinsite epizodus, personažus, kurie galėtų būti susiję su jūsų miesto gyvenimu?"
O kaipgi neatpažins, ypač mažeikiškiai ar šiame mieste gyvenę žmonės?! Išduoda Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos statybų epizodai, mieste sklandančios kalbos apie dramatiškus įvykius, nes ten „sukosi dideli pinigai". Būta visokių nešvarių dalykų, meilių ir išdavysčių. Romanas - ne dokumentinis, tai meninė išmonė, detektyvinė režisūra, tačiau jų pagrindas - realių realiausia tikrovė. Naftos perdirbimo gamyklos statybos laikais aš vienuolika metų dirbau Mažeikių rajono laikraščio redakcijoje, galybė įvairiausių epizodų pasiekdavo žurnalistų ausis, tačiau tai buvo „didžiausioji penkmečio statyba Lietuvoje" (o didelė dalis statytojų buvo kaliniai), laikraštyje nė žodžio negalėjome parašyti, kokia ten velniava vykdavo, o privalėjome rodyti tik paradinę statybos pusę... Tiesiog nuostabą kelia, kaip tokia jauna mergelė, gimnazistė, galėjo perprasti savo aplinkos sudėtingą atmosferą, žmonių santykius, meilės trikampius, bosų charakterius, jų kasdienybę. Tai puiku, Lijana!
Gyvendamas Mažeikiuose, aš artimai bendravau su Simanonių šeima, ypač su Lijanos mama Alma Simanoniene - ji dirbo Mažeikių poliklinikoje gydytoja neurologe, o aš buvau jos pacientas. Kai 1984 m. išsikėliau iš Mažeikių į Kaišiadoris, nemaniau, kad liks kokie glaudesni ryšiai su šiuo miestu, pažįstamais, kaimynais, redakcija - juk ten vykau dirbti ne iš kokios meilės šiam kraštui, o iš išskaičiavimo: didelių statybų mieste tikėtina greitai gauti komunalinį butą. Taip ir buvo... O po to gali jį išsikeisti ir persikelti kur nori kitur. Išsikeliant iš Mažeikių, sūnus buvo pradinukas, lankė 3-iąją vidurinę mokyklą. O kai tas pradinukas išaugo, baigė Vilniaus universitetą, tapo ekonomistu - jis vėl atsidūrė... Mažeikiuose, toje pačioje Naftos perdirbimo gamykloje, užimdamas vieną iš vadovaujančių pareigybių gamyklos administracijoje. Taigi apsigyveno Mažeikiuose . O aš pas jį - į svečius. Ypač per atostogas.
Sukilo prisiminimai. Juk per tuos 15-20 metų Mažeikiai pasikeitė neatpažįstamai. Beveik visos pramonės įmonės bankrutavo, užsidarė, netgi mano nuolat lankoma ir aprašoma kompresorių gamykla, kurioje dirbo per 3 tūkstančius žmonių, stovėjo nyki, pustuštė, o darbininkai, pasistatę palapines, skelbė bado streikus. Pilna bedarbių, girtuoklių. Tačiau kasmet išvysdavau ir gerų pokyčių. Žmonės stengėsi, ieškojo būdų, kaip išbristi iš tos griūties, nepasiduoti nevilčiai, stotis ant kojų naujomis ekonominėmis sąlygomis.
Savo įspūdžius aprašiau knygelėje „Mažeikių eskizai. Išvykos. Susitikimai. Prisiminimai" (2001). Tada ir vėl susitikau su gyd. A.Simanoniene. Jai knygelėje skyriau rašinį „Gydytoja neurologė Alma Simanonienė". Be kita ko, jame ir toks epizodas:
„- Devynis kartus buvau Amerikoje, - beria gydytoja. - Į simpoziumus, konferencijas važinėjau...
Ji ne tik užjūryje kelia kvalifikaciją, bet ir po Europos valstybes važinėja. Ir pradeda vardinti savo maršrutus (...). Tik štai kai kurie 1998-2000 metų:
3-iasis Europos epilepsijos lygos kongresas Varšuvoje,
23-iasis tarptautinis epilepsijos lygos kongresas Prahoje,
53-iasis Amerikos epilepsijos draugijos kongresas Floridoje (JAV),
9-oji Europos insulto konferencija Vienoje (Austrija).
Savaime suprantama, kad į tokio rango konferencijas iš mažai kam girdėtų arba ir visai negirdėtų pasaulyje Mažeikių nepasižymėję gydytojai nekviečiami. Reikia pelnyti pripažinimą" (p.28).
Įsiminė susitikimas su gyd. A.Simanoniene 2004 m. vasarą. Tuo metu ji Naftininkų g. turėjo privatų gydymo kabinetą. Begeriant kavą, ji netikėtai prabilo apie poeziją:
- Atsimenu, kad gyvendamas Mažeikiuose jūs buvote kasmetinių mokyklų jaunųjų literatų kūrybinių konkursų vertinimo komisijos narys, atrinkdavote eilėraščius spausdinti rajono laikraštyje. Mano dukters Evelinos eilėraščių jūs nesate skaitęs, nes jau buvote išvykęs kitur gyventi.
Gydytoja išsitraukė pluoštelį dukters mokyklinių dienų eilėraščių.
-Evelina dabar Amerikoje, - tęsė mama. - Žada parskristi į Lietuvą, į svečius pas mus. Noriu paruošti jai siurprizą. Jeigu matysite, kad Evelinos eilėraščiai, kuriuos aš netikėtai radau jos popieriuose, tinkami publikuoti, gal sutiktumėt juos paredaguoti ir išleisti knygele...
Eilėraščiai man patiko. Parengiau nedidukę knygelę, kurią pavadinau „Tylos aidu" (2004), parašiau šiek tiek apie autorę. Knygelę išleido Kaišiadorių literatų klubas „Gija". Taip motinos rūpesčiu Evelinai Simanonytei buvo padarytas malonus siurprizas. Tai pats esu pajutęs, nes vienądien, kai atostogavau Mažeikiuose, netikėtai paskambino gyd. A.Simanonienė ir paprašė ateiti į jos kabinetą. Nueinu, o ten jau man netikėtumas - stovi liekna nematyta juodaplaukė su knygele „Tylos aidai" rankose. Iškart supratau, kad tai Evelina...
Netrukus Evelina vėl išskrido į JAV, mano sūnus irgi išsikėlė iš Mažeikių ir vėl iki pat pastarųjų metų nutrūko ryšiai su Simanonių šeima, su Mažeikiais.
Tačiau ne visiškai. Po ilgo atoslūgio - naujas pakilimas, naujos kūrybinės pažintys, naujos bendrystės.
Dar mano darbo Mažeikių redakcijoje laikais Mažeikių 2-oje vidurinėje mokykloje mokėsi Nijolė Urbšytė, dabar ji Petrošienė. Buvo puiki literatė, dalyvavo rajono jaunųjų literatų konkursuose, kai ką iš jos kūrybinių bandymų buvau atrinkęs spausdinti rajono laikraščio literatūriniame puslapyje „Ten, kur Venta". Nijolė Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. Rašytoja ji netapo. Tačiau meilę literatūrai išsaugojo ligi šiol. Ji įkūrė ir vadovauja leidyklai „Andrena". Nelengvai verčiasi ši leidykla, kaip ir dauguma kitų. Bet džiugu, kad direktorė randa būdų įveikti sunkumus, leidžia knygą po knygos. O maloniausia tai, kad ji pirmenybę teikia leisti savo kraštiečių knygas. Taip ji išleido savo mokyklos direktoriaus Prano Barvydo parengtą knygą „Pamokos tęsiasi..." - apie savo lietuvių kalbos mokytoją Vaidilutę Barvydę, direktoriaus žmoną, „Mažeikių „Gabijos gimnazija", „Baltoji gulbė", „Andrena" išleido ir pomirtinę „garsios Plungės Kazragių giminės atšakos" (iš anotacijos) ir Evaldo Kazragio (1955-2016) etiudų knygą „Gyvenimo fizikas" (2018), kurią parengė Nijolės mokyklinių dienų žinoma rajono literatė iš Sedos (Mažeikių r.), dabar poetė, knygų redaktorė Bronė Juškaitė-Vinevičienė. Mažeikiuose, Plungėje, Mokytojų namuose Vilniuje buvo surengtos šių knygų sutiktuvės, gausiai dalyvavo žmonių, daug autografų užrašyta, daug gražių prisiminimų liko.
-Džiaugiuos, kad pavyko išleisti Lijanos Simanonytės knygą, - Trakų viešojoje bibliotekoje kalbėjo N.Petrošienė. - Tai leis jai neužmiršti Lietuvos, lietuvių kalbos, kuria ji vis dar kalba be amerikietiško akcento...
Duok, Dieve, kad taip ir būtų. Duok, Dieve... Aš tuo tikiu!
Lijana jaučia didelį prieraišumą prie Lietuvos, prie Mažeikių, o ypač prie mamos. Ji savo romaną „Išlikti" dedikuoja mamai, leidykla „Andrena" už paramą leidžiant knygą dėkoja UAB „Neuro AS", kur kiekvienam aišku, kad tai jos mamos AS - Almos Simanonienės vadovaujama bendrovė, o pirmas žodis, kuriuo prasideda romanas - „Mama"...
Mama ilgisi dukrų, gyvenančių užjūryje, dukros ilgisi mamos, gyvenančios Mažeikiuose. Bet yra kaip yra... Taip turbūt ir liks. Gyd. A.Simanonienės anūkų gimtinė jau ne Lietuva, o JAV... Ten jų gyvenimas, ten jų dabartis... O kokia bus ateitis - niekas nežino...
Beje, Evelinos ir Lijanos senelis Kazimieras Simanonis (1923-2001) - buvęs ilgametis Viekšnių (Mažeikių r.) vidurinės mokyklos lietuvių kalbos r literatūros mokytojas, kelių nepriklausomybės metais išleistų romanų ir apysakų autorius.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-04-13 15:09
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media