Naujos knygos, leidiniai

Dr. Regina  Norkevičienė

Kiekvienam, atėjusiam iš pokarinio Lietuvos kaimo, savo dar vaikiškomis akimis stebėjusiam  tragiškus įvykius, dramatiškus žmonių likimus, visam gyvenimui įsirėžė matyti vaizdai, artimųjų, kaimynų pasakojimai, vėliau išgirsti tolimesnių Lietuvos vietovių atsitikimai. Jautresniam, ypač turinčiam kūrybinių polinkių žmogui, visa tai susiklosto į meninius apsakymus, apybraižas, šiai tematikai skirtas knygas.

Jonas Laurinavičius - rašytojas, poetas, žurnalistas, daugelio knygų autorius savo naująją knygą taikliai pavadino „Pamiškės sodyba". Tokios sodybos, kadaise ramios, netgi idiliškos, puoselėjamos darbščių, tradicinės religijos, kaimo papročių suformuotos moralės besilaikančių Lietuvos žmonių, okupacijų metais ir tapo baisių tragedijų liudininkėmis. Beveik kiekviena sodyba turėjo savo paslaptį, tyliai kenčiamą ar išėjusią į viešumą, sukrėtusią ne tik pačius artimiausius, bet ir visą apylinkę.

Autorius knygos žanrą santūriai įvardija beletristiniais eskizais. Tokiu neįpareigojančiu žodžiu apibrėžti kūriniai vieni priartėja prie meninių apsakymų, kiti gal turi apybraižos savybių: nors konkrečios vietovės, konkretūs asmenys neįvardijami, bet turi realiai gyvenusius prototipus. Vis mažiau lieka žmonių, savo akimis mačiusių pokario Lietuvos kaimą, išgyvenusių panašias istorijas, tačiau visos jos yra įtikėtinos, galėjusios būti ar buvusios.

Apsakymas „Pamiškės sodyba", kurio antrašte pavadinta ir knyga - kraupus pasakojimas apie tuščią, nykią sodybą, menančią dar pirmaisiais tarybinės okupacijos metais įvykusią tragediją. Atvykę tremties vykdytojai, radę namuose pasilikusį vieną kurčnebylį sūnų, kuris, išsigandęs svetimųjų, bėgo slėptis į mišką, bėgantį jį nušauna. Tokia buvo kasdienybė, tokia okupantų logika. Panašios istorijos girdėtos.  Ši - perėjusi kūrėjo sąmonę - tapo ryškiu meniniu apsakymu.

Antras knygos kūrinys - „Naujametinė naktis" - taip pat iš pokario realybės, bet man labiau primenanti apybraižą, nes mano atsiminimuose liko konkreti veikėja Aldona, konkretus bažnytkaimis - Spirakiai. Pokariu daug jaunų Lietuvos vyrų išėjo į miškus, daug mylimų merginų gyveno kaimuose. Jos šelpė, globojo „miškinius", jos mylėjo, kentėjo, aukojosi dėl mylimųjų, gedėjo žuvusiųjų, kūrė dainas - jos dainuojamos iki mūsų dienų. Dabar tai jau senos istorijos, o pokario kartai - skaudi gyvenimo realybė: jauni žmonės negalėjo gyventi be meilės, o ekstremaliomis sąlygomis emocinis alkis dar gilesnis. Kuo  užpildyti savo dvasinį pasaulį jauniems vyrams, tūnantiems drėgnose žeminėse, kenčiantiems šaltį, alkį, kiekviename žingsnyje lydimiems mirtino pavojaus? O jaunoms merginoms, jei nėra stiprių jausmų, vadovaujantis vien patriotinėmis idėjomis, nuolat rizikuoti ne tik savo, bet ir visų artimųjų laisve, net gyvybe - taip pat nebuvo lengva. Žmogui juk duotas tik vienas gyvenimas, tik viena jaunystė. Tuokė jaunuosius seni kunigai nuošaliose bažnyčiose, tuokė jaunesni, persirengę eiliniais valstiečiais, miškuose. Religinėse santuokose gimę vaikai - oficialiai nesantuokiniai. Jų motinos kaimo žmonių gerbiamos, bet valsčiaus „organams" tokios moterys įtartinos - jeigu spėjamas kūdikio tėvas ne koks nors žinomas apylinkės girtuoklėlis. Tokia realybė.

Baisus žmonių susipriešinimas, kerštas, netgi griežčiausių kaimo papročių, Bažnyčios įsakymų „Mirusį palaidok" nebepaisymas ryškėja apsakyme „Kaimo kapinaičių paslaptis". Žmonėms šventa vieta - tėvų, protėvių kapai atkakliai ginami net nuo mirusio išdaviko. Nors ir abejodamas, nors nenorom, paprastų kaimiečių sūnus Stepas pasirinko ne mišką, ne armiją, o stribų būrį. Žuvusio Stepo karstas naktimis iškasamas ir perkeliamas už kapinių tvoros. Artimiesiems skaudu, o kitų nuostata - išdaviko karstui šventoje kapinių žemėje ne vieta.

Yra rinkinyje ir ne vien okupacijų nulemtų socialinių bei moralinių kolizijų. Antai apsakymas „Piemenė" - naujas savitas „Paskenduolės" variantas. Netekėjusių motinų gal dar skaudesnis likimas: čia nebūta net meilės, vien šiurkščiausia prievarta - pažeidžiamiausios, niekieno neginamos merginos. Visada kalta tiktai ji - nei aplinkybės, nei vyro elgesys kaimo bendruomenei tarsi nesvarbūs. Deja, taip būta ne tiktai Dzūkijoje.

Apsakyme „Kolūkio pirmininkas" - jau naujesnių laikų - kolektyvizacijos kaimo žmogaus nelaimė: prievarta išrinktas pirmininku, eilinis ūkininkas tampa atsakingas už visus, už viską baramas: žmonių nenorą veltui dirbti svetimos žemės, kolūkio atsilikimą, menkus darbo rezultatus. Belieka viena - nuoskaudas skandinti alkoholyje. Netekę savo žemės, netekę gyvenimo tikslo Lietuvos kaimo žmonės neretai tapdavo alkoholikais. Deja, laikams keičiantis ši blogybė baigia naikinti ir  dabartinį kaimą.

J. Laurinavičiaus kūryba patraukli raiškia kalba, turtingu žodynu (pro apleistą sodybą vaikystėje „pradūlindavau galvą nuleidęs", „nebuvo jokio keliūkščio, jokio tako"), raiškiomis detalėmis (vedamam sušaudyti žmogui iš užančio iškrinta „žmonos įduotas kelionmaistis: kriaukšlelė duonos ir bryzelis lašinių"). Tokia kalba, tokios detalės - prozininko talento, kūrybingos asmenybės meninė raiška. Ji savita, nepakartojama.