Nežinau, kaip kitiems, o man garsieji lietuvių kalbininkai panašūs į darbščiuosius žemdirbius, kurie iš auksaspalvio rugio grūdų atsijoja juodas kūkalių sėklas. Taip ir mūsų kalboje prisiveisusius visokius svetimžodžius, liežuviui patogesnius vienadienius posakius negailestingai rauna kalbininkai. Čia pravartu priminti, kad ir KŪKALIS, įsigalėjęs, paplitęs lietuvių kalboje, yra svetimybė, iš baltarusių kalbos, kai kurių kalbininkų (gal ir be reikalo) griežtai taisomas. Savas jo atitikmuo, terminas yra DIRVINĖ RAUGĖ.

Šiaulių universitetas išleido ilgamečio šios aukštosios mokyklos dėstytojo kalbininko, profesoriaus Vytauto Sirtauto (1921-2008) knygą „Veiksmažodinis tarinys dabartinėje lietuvių kalboje". Leidinio sudarytoja - lituanistė, šio universiteto profesorė Džiuljeta Maskuliūnienė, redaktorių kolegijos pirmininkas - profesorius Kazimieras Župerka.

V. Sirtautas buvo spalvinga asmenybė - Lietuvoje ir Latvijoje pripažintas kalbotyrininkas, talentingas pedagogas, geriausių vadovėlių bendrojo lavinimo ir aukštajai mokyklai autorius, poliglotas ir poetas, plačių interesų, didžiai išsilavinęs, matomas Šiaulių ir visos Lietuvos švietimo, mokslo, kultūros erdvėje. Kaip sakoma knygos rengėjų, tokių žmonių kūrybinis palikimas savigarbos nepraradusioje tautoje yra puoselėjamas, skelbiamas, propaguojamas, juo remiamasi ugdant naujas kartas. 2013 metais Šiaulių universiteto Humanitariniame fakultete, minint lituanistinės katedros Šiaulių aukštojoje mokykloje 65-metį ir įamžinant Profesoriaus, pirmojo tos katedros vedėjo bei pirmojo lituanistikos fakulteto dekano, vardą, buvo atidaryta Vytauto Sirtauto auditorija. Joje studentus ir dėstytojus šiandien pasitinka prasmingas akcentas - dailininko Kornelijaus Užuoto tapytas portretas „Vytautas Sirtautas... spalvos".

Išleisto mokslinio veikalo reikšmingumą pripažino jo recenzentai, žinomiausi lietuvių kalbos sintaksės specialistai: profesoriai, humanitarinių mokslų daktarai Albinas Drukteinis, Vytautas Kardelis, Vitas Labutis, Vidas Valskys ir kiti.

Pagrindinis knygos tikslas buvęs pateikti skaitytojui Vytauto Sirtauto monografiją „Veiksmažodinis tarinys dabartinėje lietuvių kalboje". kuri, kaip humanitarinių mokslų daktaro (anuo metu - filologijos mokslų kandidato) disertacija, buvo apginta Vilniaus universitete 1969 metais. Disertacija buvusi neįprastos apimties - kone 500 mašinraščio puslapių.

Leidinio informatyvumą didina knygos pradžioje, prieš disertaciją, pateikiami du įvadiniai straipsniai: K. Župerkos - „Vienas mokyčiausių žemaičių" (apie V. Sirtauto asmenį, darbus, gyvenimo kelią) ir A. Drukteinio - „Tvirtas žingsnis sintaksės mokslo tyrimuose" (apie patį disertacinį darbą, „turintį išliekamosios vertės ir po daugelio dešimtmečių"). Pastarajame straipsnyje nurodoma, kad mokslo studijos autorius nevengęs sunkiau interpretuojamų, problemiškų atvejų, savo teiginius išsamiai argumentavęs, visame darbe akivaizdžios mokslinio objektyvumo paieškos. Ypač pabrėžiamas kalbos reiškinių aptarimo išsamumas, nuodugni tarinių sandaros sukuriamų reikšmių ir formų įvairovės analizė.

Vienam iš monografijos recenzentų V. Valskiui įspūdį padarė tai, kad surinkta kalnas tiriamosios medžiagos - daugiau kaip 30 tūkstančių sakinių iš grožinės literatūros, gyvosios liaudies kalbos (iš „Lietuvių kalbos žodyno", jo kartotekos, nemaža sakinių iš žmonių kalbos surinkta ir paties tyrinėtojo), publicistikos ir mokslinės bei dalykinės literatūros. Plati, reprezentatyvi imtis leidusi ne tik išryškinti tiriamojo objekto specifiką, bet ir apčiuopti smulkiausius vartosenos ir raiškos niuansus. Skaitant mokslo knygą, negalime nestabtelti prie dažno savitesnės tarinio ar viso sakinio raiškos pavyzdžio: Man sakeisi turįs ir vaikų. Jis tave drąsią išauklėjo. O jau lijo! Andrius gerte gėrė liūdną rudens saulės šviesą. O pats nubėgo nudulkėjo per pusnynus. Šitaip skriausti nekaltą padarą!.. Tau tik važinėtis ir važinėtis! Tokį kelią atbrisk atmaknok tu man! Kieno čia būta, kieno šeimininkauta?

Verčiant monografijos puslapius matyti ir praktinė tyrimo orientacija, girdėti autoriaus pedagogo balsas. Autoriui rūpėjo ir kalbos kultūros reikalai: gretinami norminiai ir nenorminiai sintaksinės raiškos atvejai. Pasirodo, ne viskas yra kalbos piktžolės, kas kartais apšaukiama „kūkaliais" - V. Sirtautas apgina kai kieno netaisyklingomis laikomas konstrukcijas, pavyzdžiui: Jei taisyti, tai taisyti gerai. Prašosi paimamas ant rankų.

Nors ir nedidelę lietuvių kalbos mokytojo patirtį turinčiam šių eilučių autoriui akivaizdu, kad šiame mokslo veikale puikiausios medžiagos ras ne tik kalbos tyrinėtojas, mokslo darbą rašantis studentas, bet ir kūrybingas mokytojas lituanistas - gražių gražiausių pavyzdžių tarinio (veiksmažodžio, dalyvio) pamokoms, jas padarys įdomesnes ne kalbos paribio ir užribio apraiškomis (kaip dabar perša LRT „įdomiosiose pamokose"), o kalbos išraiškingumo, lankstumo, turtingumo pavyzdžiais, pamokys ir mokinius panašių raiškos priemonių pavartoti savo kalboje.

Baigiant šią nedidelę mokslo leidinio apžvalgėlę bus pravartu priminti, kad yra išėjusios dvi Vytauto Sirtauto poezijos knygos: „Laiko dvasios sparnais" (Klaipėda, 2001) ir „Dunksi laiko žingsniai nebylūs" (Šiauliai, 2008). „Aš esu, kas buvau, / Kur likau, palikau kelio vingiuos", - rašė profesorius viename vėlesniųjų savo eilėraščių. Poetišką mokslininko prigimtį liudijo ir jo meilė vėjo malūnėliams - juos mėgo drožinėti, grožėdavosi ir kitus džiugindavo. Apie šį pomėgį pasakojama ir profesoriaus atminimui skirtame dokumentiniame filme.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-04-21 13:49

Atgal