Naujos knygos, leidiniai

Lietuvoje atsiminimų knygų apie iškilių žmonių gyvenimą ir jų veiklą išleista gana daug. Tačiau leidykla "Trys žvaigždutės", vadovaujama LŽS ir NŽKA nario Jeronimo Lauciaus, išleido tikrai unikalaus asmens - Stasio Svetlausko prisiminimus "Gyvenimas be pėdsakų nepraeina". 

Śis žmogus beveik pusšimtį metų paskyrė žirgininkystei, daug prisidėjo populiarinant Lietuvos žirgų veislininkystę ir žirginį sportą tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. S. Svetlauskas buvo ilgametis Vilniaus žirgyno direktorius, tiesiogiai kuravęs Nemuno, Vilniaus, Žagarės, Sudavijos ir Dusetų valstybinių žirgynų ūkinę, gamybinę ir finansinę veiklą. Jis už žemaitukų arklių veislės atkūrimą ir išsaugojimą ir stambiųjų žemaitukų veislių sukūrimą apdovanotas Romano Žebenkos I ir III laipsnio diplomais.

Savo prisiminimų knygoje S. Svetlauskas teisingai pastebi, jog gyvenimo ir darbo nueitas kelias nebūtų pilnas, nepaminėjus vaikystės. Dar prieš mokslų pradžią Stasiukui buvo parenkami darbai pagal jo jėgas. Kasant durpes jo darbas buvo vedžioti arklius. Nuo durpių kasimo duobės turėdavo nuvesti arklį su pilnomis "šlypkėmis" (rogėmis) durpių iki moterų, kurios šlapias durpes kraudavo į tam kraštui būdingas krūveles (šulinėlius), kad greičiau išdžiūtų. Vieną arklį palikęs prie krovėjų, kitą, kitą nuvesdavo prie durpinės. Ir taip visą dieną...

Visiems intensyviai dirbant, staiga vienas vyrų sušuko: "Žiūrėkite, vaźiuoja rusų obozas (gurguolė)". Iš tos vietos gerai matėsi Krosnos - Kalvarijos plentas. Visi metė darbus, aptarinėjo, kas mūsų laukia, koks bus tolimesnis gyvenimas. Visi vieningai manė, kad bus nekaip, nes gurguolėje matėsi nemažai margų (keršų) arklių. Mūsų krašte buvo sakoma, kad margais arba baltais (širmais) arkliais važiuoja tik nusigyvenę vargingi ūkininkai. Šie pastebėjimai buvo pranašiški. Tai buvo Lietuvos okupacijos pradžia.

S. Svetlauskas kaip ir daugelis jo kartos źmonių patyrė karo baisumus, pokario sumaištį, okupantų žiaurumus. Pabandykite įsivaizduoti, kaip teko jaustis mokiniams, matant turgaus aikštėje, prie baźnyčios šventoriaus tvoros paguldytus išniekintus partizanų kūnus ir verčiami pro juos praeiti. Źinojo, kad visus praeinančius pro šalį stebi NKVD pareigūnai ir žiūri, ar nepravirksime, ar kaip nors kitaip reaguosime, kad galėtų pradėti tardymą. Jie atlaikė, todėl dalis Stasio bendraamžių kitaip źiūri į gyvenimą ir praėjusį laikotarpį.

Savo prisiminimų knygoje su lengva jumoro gaidele S. Svetlauskas rašo apie savo ilgametę veiklą žirgininkystės srityje. Kvalifikuotas veterinarijos specialistas buvo Lietuvos źirginio sporto sąjungos viceprezidentu, organizavo ir tvarkė pagal tarptautinius reikalavimus ristūnų žirgų lenktynes Dusetose ant Sartų ežero ledo, kuravo ir teisėjavo kitose ristūnų źirgų varžybose (dažnai buvo vyriausiasis teisėjas). 

Su Vokietijos specialistų pagalba ir kartu su Lietuvos źirgininkais įkūrė Lietuvos arklių asociaciją, buvo jos prezidentas ir valdybos narys.

Buvęs Vilniaus žirgyno direktorius S. Svetlauskas sako, kad jam teko lankytis Antaviliuose, kai ten dar buvo jojimo mokykla, rengti sporto varžybas. Šeimininkai gražiai tvarkėsi. iki šiol mįslė, kodėl žirgynas buvo uždarytas. Neatrodė nepelningas. Arklidės, aikštynas, gyvenamosios patalpos, kavinė. Ūksmingoje vietoje, šalia šilo. Ir staiga žirgyno neliko. Savininkai nutraukė jau pradėto maniežo statybas, išsivežė žirgų aptvarus.

S. Svetlauskas sako, kad nežino, ar įmanoma buvusį źirgyną pertvarkyti į kalėjimą ir dar slaptą, laikyti ten teroristus. Tegul tai svarsto specialiosios tarnybos, politikai.

Žirgininkystės specialistą labiau jaudina, kad ir dabar bandoma uždaryti dar likusius valstybinius žirgynus. Nemuno, Sartų, Vilniaus. Lietuvos źirgyną norėta iš Riešės perkelti į ... Panevėžio rajono Upytės lininkystės ar Radviliškio rajono Šeduvos avininkystės ūkius. Net źirgais nesidomintys Stasio artimieji stebėjosi: negi valdžia arklio neskiria nuo avies? S. Svetlauskas rašė Žemės ūkio ministerijai, Seimui, kad nedarytų tokių kvailysčių, perspėjo nenaikinti Lietuvos arklių veislininkystės. Privatininkams žirgai reikalingi tik sporto varžyboms, apie arklių (trakėnų, žemaitukų) genofondą verslininkai negalvoja.