Naujos knygos, leidiniai

Laima MILIUVIENĖ

Ignalinos rajono viešojoje bibliotekoje įvyko Dalios Savickaitės knygos „Rytų Aukštaitijos keliuose sutiktieji" sutiktuvės. Į jas atskubėjo literatų klubo „Lelija" nariai, knygos herojai, autorės bendraminčiai.

Po gražių renginio vedėjos knygos autorės dukros Mildos Savickaitės žodžių apie esmę ir gyvenimo prasmę, apie būtį ir bandymą išsivaduoti iš kasdienės rutinos, žodis buvo suteiktas Ignalinos rajono bibliotekos direktorei Loretai Aleknienei.

„Ši knyga išleista įgyvendinant Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos projektą „Rytų Lietuvos X faktoriai: žmonės, renginiai, objektai - turiningai valstybės šimtmečio šventei", kurį iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, - kalbėjo L. Aleknienė. - Taip siekiama pagerbti Rytų Lietuvoje gyvenančius iškilius žmones, savo gyvenimu turtinančius bendruomenes, kūrusius ir kuriančius šiandieninę Lietuvą. Knygoje akcentuojamas unikalus šio krašto kultūros paveldas, istorinė atmintis, sociokultūriniai reiškiniai." Kaip sakė direktorė, šio projekto idėjos autorė ir buvo D. Savickaitė. Ne viename „Lelijos" klubo susibūrime ji vis primindavo, kad daug dėmesio skiriama poezijai, o kiti literatūros žanrai lieka nuošalyje, ypač publicistika. Dabar jau galime didžiuotis - 271 puslapio apybraižų knyga atsidurs ne vieno ignaliniečio knygų lentynoje. Žinoma, į lentyną tarp kitų knygų ją nelabai įsprausi - formatas ne tas. Gal čia ir yra autorės ar leidėjų pagudravimas, kad knyga pasiliktų labiau „ant akių", nebūtų nugulta užmaršties dulkių. „Rytų Lietuvos keliuose sutiktieji" - dovana ir aplinkinių rajonų žmonėms: joje aprašytos asmenybės ir renginiai iš Visagino, Molėtų, Anykščių, Utenos.

Knygos įžangoje Kultūros ministerijos meno ir kūrybinių industrijų departamento direktorė Irena Seliukaitė rašo: „Knygų, kaip ir žmonių, esti visokių - vienų likimas trumpas, nespėja nė visų galimų skaitytojų pasiekti, o jau virsta makulatūra, kitas ne kartą skaitome, grįžtame prie užkliuvusios minties, diskutuojame: dar kitos nuolatos po ranka, nes jose nesenstančios, vertės neprarandančios tiesos. Prie tokių priskirčiau ir šią Dalios Savickaitės knygą. Joje daug herojų - kiekviena apybraiža turi savąjį. Ir vis dėlto tai nėra tik paprastas apybraižų rinkinys, nes jų veikėjus sieja keletas dalykų - beveik visi jie pakraščių žmonės, kūrybingai rikiuojantys savo gyvenimus. <...> Ir šioje knygoje rasime tokius žmones - gyvenančius gimtinėje, atvykusius iš kitų Lietuvos vietų, bet radusius čia, Rytų Lietuvoje, savo gyvenimus. Anot Dalios, ramiai gyvenančius savo gyvenimus. Bet ta ramybė - ne lindėjimas savo kiaute nematant tave supančio pasaulio. Tai gebėjimas sukurti savo pasaulį, labai turtingą, prisodrintą spalvų, gebėjimas turėti savo poziciją. Tas mikropasaulis nelieka tik žmogaus nuosavybe - jis veikia aplinką, joje supančius žmones ir parodo, kaip kiekvienas kuriantis, kūrybingai priimantis kiekvieną iššūkį, keičia ir pildo gyvenimą. Ir šviesu nuo tokių žmonių."

Buvusi ilgametė literatų klubo „Lelija" vadovė Agota Ramutė Rimšelienė buvo paprašyta pristatyti autorę ir jos knygą. Priminusi Dalios Savickaitės gyvenimo ir darbo biografiją (meilės emigrantė iš pajūrio, jau 35-erius metus gyvenanti Ignalinoje) ji pažėrė krūvą komplimentų: darbšti, kūrybinga, reikli sau ir kitiems, sugeba pastebėti tai, ko kiti nepamato, nebijo išsakyti savo poziciją ir kovoti dėl savo tiesos ir... sudėtingo charakterio. Ir kiti pasisakiusieji - o jų buvo labai daug - tiesiog kaip audringa jūra pakrantės smėlį gražiais žodžiais apglėbė knygos autorę ir dėkojo už jos darbą išleidžiant šią knygą. Buvusi Visagino mero pavaduotoja Elena Čekienė, prisiminusi metus, kai Dalia dirbo Visagino savivaldybės kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoja, akcentavo jos įžvalgumą ir atkaklumą siekiant parodyti miesto, kuriame gyvena tik 20 procentų lietuvių, kūrybinėms draugijoms Lietuvą ir suteikti galimybę apie save priminti kitų regionų gyventojams. Buvęs bendradarbis Aukštaitijos nacionaliniame parke Bronius Šablevičius pasakojo vos ne anekdotines situacijas, kaip jiedu pykdavosi, o po kelių dienų vėl taikydavosi. Taip, jo nuomone, gali tik asmenybės. Jis pasidžiaugė Dalios... pasitraukimu iš parko, nes dabar ten „nereikia nei kultūros, nei mokslo". O kai įžymioji vokalo mokytoja iš Visagino Vita Pimpienė skyrė knygos autorei dvi dainas, Dalia priminė, kokie šaunūs buvo supermiesto renginiai televizijoje, kuriuose ji dalyvavo su Visagino kūrybiniais kolektyvais. Ignalinos r. mero pavaduotojas Laimutis Ragaišis linkėjo knygos autorei, kad neuždžiūtų rašalas, o Miko ir Kipro Petrauskų premijos laureatas Rimantas Klimas pasidžiaugė, kad Dalia kultūrą mato plačiau, ne tik kaip muziką ir dailę - kultūros reiškinius ji įžvelgia mūsų veiksmuose, renginiuose, bendravime.

Tie, kas skaitys „Rytų Aukštaitijos keliuose sutiktuosius", galbūt pasiges naujų, dar neskaitytų tekstų. Visos per pora dešimtmečių parašytos apybraižos jau buvo išspausdintos jei ne Ignalinos rajono laikraščiuose „Nauja vaga" ir „Mūsų Ignalina", tai Anykščių, Utenos, Visagino leidiniuose. Esu radusi Dalios Savickaitės rašinių ne tik „Respublikoje", bet ir Trakų rajone leidžiamoje „Vorutoje", internetinėje svetainėje alkas.lt. Knygoje išspausdintos 56 apybraižos apie gerai visuomenei žinomus žmones, kukliai dirbančius savo darbus bei nepretenduojančius į dėmesį viešojoje erdvėje. Dar 24 rašiniai - apie reiškinius, renginius, vietoves.

„Man teko laimė daugiau nei pusę šimto metų būti šalia tų, kurie savo kasdieniu darbu kūrė Lietuvos istoriją. Mano herojai labai skirtingi. Vienų veikimo laukas - artimiausia aplinka, kitų - visas regionas. Vieni jau išėję anapilin, kitus dar sutinkame gatvėse. Apie daugumą mano knygoje pristatomų žmonių nerašys istorijos vadovėliai, bet jų buvimai nepakartojami. Jie visą gyvenimą stengėsi nusimesti tą rūbelį, kuriuo juos vos gimusius apvilko vadinamosios gyvenimo normos. Savo vartotojiškoje kasdienybėje įpratome vertinti vadovus, abejotino reikšmingumo žvaigždes, pseudoelitą, jų siūlomas vertybes. Todėl raginu visus apsidairyti, atrasti ir pagerbti tuos, kurie tyliai stengiasi sukurti kitokį gyvenimą, - sakė D. Savickaitė. - Mano herojai - dažniausiai man ne vieną dešimtmetį pažįstami žmonės, kurių pasiekimus ir išgyvenimus, kaitą ir augimą teko stebėti. Dauguma jų - kultūros žmonės, visi iki vieno labai kūrybingi. Lieku skolinga dar neaprašytiems."

Dalios Savickaitės rašinių nesupainiosi su jokiu kitu autoriumi. Jie turi savitą braižą, netikėtą išvadą. Studijuojant žurnalistiką Vilniaus universiteto dėstytojas Laimonas Tapinas mokė: parašius rašinį, reikia atidžiai perskaityti ir... braukti pirmą sakinį, jei jis neteikia jokios informacijos apie žmogų, kuriam bus skirta apybraiža, arba nenusako temos. Jei ir antrasis toks pats - ir antrąjį ištrinti. Taip - kol pasieksime informaciją. D. Savickaitė nestudijavo žurnalistikos. Ji yra baigusi Vilniaus kultūros mokyklą, kur įgijo bibliotekininkės specialybę, Klaipėdos bei Mykolo Romerio universitetuose studijavo socialinius mokslus, matyt, dėl to jai paprasčiau laužyti stereotipus. Nors dažnose jos apybraižose herojaus vardas atsiranda tik antroje ar trečioje pastraipoje, pamėginkite ištrinti ankstesnes - čia viskas taip meistriškai filosofiškai sumazgyta, kad trumpinimas gali pakeisti rašinio tikslą ir esmę. Tai ir yra autorės išskirtinumas.

Projekto veiklose numatyta, kad knygas gaus visi aprašyti herojai, vietovių, iš kurių jie kilę, administruojančios įstaigos savo reprezentacinėms reikmėms - kad galėtų pasipuikuoti savo krašto žmonėmis. Knygą išleido leidykla „Utenos Indra". Viršelio autorius - literatų klubo „Lelija" narys švenčioniškis Algis Jakštas.