2017 m. gruodžio 15 d., Penktadienis

Naujos knygos, leidiniai

*print*

Jonas Laurinavičius: „Šyptelėjimų“ žanro ypatumai

2017-11-24
 
Jonas Laurinavičius. Vytauto Žeimanto nuotrauka

Jonas Laurinavičius. Vytauto Žeimanto nuotrauka

Antanas Rybelis

 

Dar viena knyga - „Šyptelėjimai" - papildo žinomo Lietuvos žurnalisto, entuziastingo kraštotyrininko, produktyvaus literato Jono Laurinavičiaus (g.1938) parašytų, parengtų, redaguotų knygų kraitį, kuris ir taip įspūdingas - daugiau kaip 200 įvairaus žanro leidinių. Tiesa, jie nevienodos apimties, tačiau tarp nemažo skaičiaus brošiūrų yra ir solidžių straipsnių, aforizmų, apybraižų, novelių, recenzijų rinkinių, monografinio pobūdžio apie kultūros žmones studijų.
Taigi J. Laurinavičiaus plunksnai paklūsta bet koks žanras. Dar reikia paminėti, kad jis yra išleidęs ir ne vieną savo poezijos rinkinį, periodikoje paskelbęs daugybę humoristinių eilių, epigramų.
Kaip kraštotyrininkas ir tautotyrininkas (beje, jis ir vienas iš „Tautotyros metraščio" sudarytojų) J. Laurinavičius yra išsiugdęs poreikį fiksuoti bet kurį svarbesnį Lietuvos kultūros įvykį, ateity turėsiantį visuotinę arba bent regioninę istorinio fakto vertę. Tokiam poreikiui realizuoti itin palanki buvo ta aplinkybė, kad J. Laurinavičius visą gyvenimą dirbo tiesioginį žurnalisto darbą, kuris savaime reikalavo sutikti ir pažinti daugybę žmonių, kalbėtis ir bendrauti su jais, taip pat dalyvauti visokiausiuose renginiuose įvairiose Lietuvos vietose.
Kaip žurnalistas profesionalas J. Laurinavičius, be viso kito, nepraleisdavo progų užfiksuoti ir savo kūrybiniame kelyje sutiktų žmonių humoristinius saviraiškos epizodus. Be autentiškų, asmeniškai patirtų tokios saviraiškos liudijimų, J. Laurinavičius užrašinėjo ir iš kitų lūpų sužinotus humoristinius kai kurių žymių žmonių „nuotykius", pasakymus, juos papildydamas liudijimais iš atsiminimų knygų, periodikos, taip pat nugirstais pasakojimais ar įsimintomis frazėmis iš radijo ir televizijos.
Per ilgą daugiau kaip penkiasdešimt metų trukusią J. Laurinavičiaus žurnalistinę veiklą tokių humoristinių faktų iš žymių žmonių gyvenimo užrašytas gana nemažas pluoštas. Dalis iš jų paskelbta nedideliais rinkinukais - iš viso jų išleista šeši: „Kreivas bučkis" (1998), „66 lietuviškieji anekdotai ir ne anekdotai" (2000), „Trečioji jėga" (2000), „Po kiauru skėčiu" (2001), „Lūžtanti dalba" (2002) ir „Dviguba meilė" (2005). Tačiau nemažas pluoštas jų buvo dar iki šiol niekur nespausdintas. Tad sveikintinas autoriaus sumanymas parengti bendrą šių humoristinių epizodų iš žymių žmonių gyvenimo sąvadą, apimantį ir jau spausdintus išėjusiuose minėtuose rinkiniuose, ir dar neskelbtus.
Sudarant tokį rinkinį tenka pasirinkti vienokį ar kitokį sudarymo principą. Be abejo, funkcionaliausias ir skaitytojui patogiausias principas - sudėlioti juos pagal žmogaus profesinę veiklą. Tokiu principu ir vadovavosi šio rinkinio sudarytojas. Tačiau, sudėdamas čia anksčiau išleistus rinkinius, kurių pavadinimai šioje knygoje tampa skyrių pavadinimais, autorius išlaiko tą pačią atskirame rinkinyje buvusią medžiagos klasifikaciją pagal aprašomų žmonių profesiją, nors, mano nuomone, būtų patogiau taikyti bendrą visos rinkinio medžiagos klasifikaciją pagal profesiją. Tuomet rinkinys būtų vieningesnis, o kiekvienos profesijos aprašomų žmonių „blokas" taptų atskiru rinkinio skyriumi. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju vis dėlto reikėtų bendros asmenvardžių rodyklės.
Kiekvienas aprašytas epizodas turi autoriaus išradingai parinktą taiklų pavadinimą, ir tai kreipia prie minties šiuos aprašytus epizodus įvardyti kaip savotišką žanrą, artimą miniatiūrai, o šiuo atveju - humoristinei miniatiūrai, juo labiau kad autorius aprašomus epizodus stengiasi apdoroti stilistiškai kuo įtaigiau, lakoniškomis frazėmis, sklandžiai valdomu dialogu, vaizdingais žodžiais - jaučiama įgudusio prozininko ranka. Tai nieko nuostabaus - juk J. Laurinavičius yra parašęs ne vieną patrauklią atsiminimų novelių knygą.
Pažymėtinas dar vienas labai reikšmingas šių miniatiūrų bruožas - jų dokumentiškumas. Autorius pateikia aprašomo asmens gyvenimo metus, įvykio (ar nuotykio) vietą, netgi tikslų laiką. Visa tai turi svarbią istorinę reikšmę.
Taip pat reikia pažymėti, kad ne visi aprašyti epizodai, „nuotykiai" ar pasakymai turi vienodą humoristinį potencialą. Kai kurie vargu ar sukelia „šyptelėjimą", tačiau ir jie turi deramą vietą šio rinkinio visumoje - kartais tai tiesiog savotiška atsiminimų nuotrupa, kuri atskleidžia aprašomo asmens kokį nors bruožą, nuomonę ar charakterizuoja poelgį tam tikromis aplinkybėmis.
O pabaigoje - dėl rinkinio pavadinimo. 
Autorius prieš kelerius metus (2011) yra išleidęs visą gyvenimą kurtų iš tikrųjų kaip reta labai įtaigių savo sąmojingumu ir šmaikštumu aforizmų rinkinį „Brūkštelėjimai". Prie šio pavadinimo savo gramatine forma puikiai šliejasi ir šio rinkinio pavadinimas „Šyptelėjimai". Be to, kaip minėta, autorius yra parašęs ir nemaža humoristinių eiliuotų kūrinių, epigramų. Juos surinkęs į vieną rinkinį galėtų jį pavadinti „Krepštelėjimais". Taip susidarytų solidi J. Laurinavičiaus humoristikos trilogija.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-11-24 14:58
 
Share |
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media