2017 m. lapkricio 23 d., Ketvirtadienis

Naujos knygos, leidiniai

*print*

Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės knyga “Aleksandras Livontas ir Olga Šteingerg” pristatyta Lietuvos mokslų akademijoje

2017-11-13
 
Žurnalistė Aldona Žemaitytė, Aldona Daučiūnienė, Rita Aleknaitė-Bieliauskienė po vakaro

Žurnalistė Aldona Žemaitytė, Aldona Daučiūnienė, Rita Aleknaitė-Bieliauskienė po vakaro

 

Apie du ypatingus atlikėjus, pedagogus prof. dr., kultūrologės, žurnalistės Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės knygą išleido Lietuvos muzikų rėmimo fondas, dalinai finansavo Geros valios fondas. Knyga visuomenei buvo pristatyta rugsėjo 14 d. Žydų bendruomenėje, o spalio 24 d. Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje. Daug šiltų žodžių apie knygą pasakė muzikologas Vaclovas Juodpusis, profesorė Veronika Vitaitė, smuikininkai Gediminas Dalinkevičius ir Andrius Krevnevičius. Mokiniai prisiminė savo pedagogus. Ypač šiltai, profesionaliai naują R. Aleknaitės-Bieliauskienės darbą įvertino profesorius, akademikas Algirdas Gaižutis. Jis teigė, kad tai svarus plačios aprėpties kultūrologinis darbas, neapsiribojantis siauromis muzikologinėmis įžvalgomis, bet atskleidžiantis reikšmingus muzikos kultūros kontekstus ir sąlygas, kurios darė įtaką knygos herojams. Jį sužavėjusi plati muzikų panorama, gyvenimai tų, su kuriais jaunystės metais koncertų salėse teko susipažinti.

Vakare LMA liejosi muzika. Skambino prof. Aleksandra Žvirblytė, Paulius Anderssonas, ištraukas iš knygos skaitė Gražina Urbonaitė, grojo smuikininkai, viena A. Livonto absolventė, Marija Neniškytė net dainavo. Kalbėjo ir drauge su Aldona Daučiūniene vakarą vedė knygos autorė.

 

Publikuojame keletą knygos, apie iškiliu atlikėjus ir pedagogus, subrandinusius savitas smuiko ir fortepijono grojimo mokyklas, fragmentų.

„Kokį mums teko pergyventi spalvingą, sudėtingą, bet neatsukamą atgal istorijos virsmą! Kultūros pakilimai ir nuokalnės. Tačiau niekas neprasideda nuo nulio. Niekas neatsiranda be pagrindo. Kiekvieno menininko kūryba - subtilių sąsajų su jo istoriniu laiku atspindys. Keičiasi laikai, situacijos,  žmonių vardai, bet  išlieka žmogiškųjų problemų atpažinimo ženklai.  Žmogus pasmerktas gyventi - būti tam tikroje erdvėje ir laike. Tačiau, kaip rašė Arvydas Šliogeris, amžinybės horizonte bet koks laikas yra nykstamai trumpas. Norisi suspėti jį, jame gyvenusius žmones pajusti ir pažinti.

Visada esti idėjų, darbų perėmėjų, blogų ar gerų tradicijų tęsėjų. Svarbiausia - jas pažinti, iš klaidų mokytis, o geras patirtis bandyti transponuoti naujose erdvėse ir laike, naujame istoriniame posūkyje.

Mąstydami apie ateitį, vis labiau atsisukame į praeitį. Tiesiame tiltus tarp nugyvento laiko ne tik įvertindami faktus, bet jų raizgalynėje siekdami pamatyti Žmogų. Tai - svarbiausia. Istorija turi padėti mums susivokti šiandien. Įvertindami kitų asmenybių gyvenimą galime pajusti šiandienos atgaivinimo galimybes. Istorija mums rodo moralinių pasirinkimų erdvėje pasimetusį, o lartais ir sprendimus randantį žmogų. Kaip jis juos randa: bėgdamas nuo sunkumų? Juos įveikdamas? Kankinamas nevilties ir pamindamas kito laisvę?

Įvertindami praeitį ir ieškodami kelių į ateitį bandome suvokti Išėjusiųjų išminties, jų kurtos dvasingumo auros reikšmingumą: jų nebėra, tačiau paliko tai, kas spinduliuoja iki šiol. Jokios jėgos nepadarys tautos, valstybės, pasaulio geresne, jeigu žmogus gyvųjų bendrijoje praras tą spindesį, kurį vadiname dvasia. Spiritus - dvasia, dvelksmas, įkvėpimas. Mahatma Gandhi sakė, jeigu žmonės pasiektų dvasinį tyrumą, nebeliktų emocinių problemų, žudynių, karų.  Kaip bitės  mes lekiame į meilės dvelksmą, renkame išmintį ir kaupiame savosiuose koriuose. Bėgant metams daiktai, įvykių raizgalai, kalbėjimų ir pasaulio atvaizdų draikalai užgožia turtinguosius mūsų korius... Pamirštame, kad ne tuštybės mugės ataidai, bet tik intelektinė dvasinė idėja ir pozityvi energija gali kelti tautą, valstybę, pasaulį  aukštyn, link progreso. Link jo veda dvasios kultūra, žinių, grožio ir doros kelias.

Į jį išėjau su gerais vedliais - menininkais, kurie tarsi mediumai, surinkę gyvenimo patirtį, išmintį ir šviesos pabiras, judrioje kasdienoje atvėrė tai, kas amžina.

Ši knyga apie atmintį, apie žmones, kurie sudėtingų istorijos procesų tamsybėje, bėgdami ieškojo kelio ir šviesos, kurią jiems skleidė namai, Mokytojai, bendraminčiai, vėliau mokiniai. Ir muzika, vardan kurios gyveno. Prisiminiau Jurgio Brėdikio sakinį: „Dvasingumo nesuvokiantys žmonės yra dvasiškai mirę. Sakoma, kad dvasinio gyvenimo negyvenantis žmogus skleidžia apie save vakuumą, kurį tuoj pat užpildo neigiama matrica ir pradeda jį valdyti..." Iki šiol žmonija nemoka įveikti ne  tik savųjų demonų, bet ir žmonijos fragmentavimo pagal religinius, nacionalinius, ekonominius ar kitokius požymius. O tai gresia pasaulio pražūtimi. Vienas ar du žmonės pasaulio nepakeis, tačiau savuoju gyvenimu jie gali perduoti žinią ateinančiai kartai, kuri pradės susivokti ir keistis.

Knyga apie šviesios atminties  muzikus, profesorius, Lietuvoje radusius antrąją tėvynę - smuikininką Aleksandrą Livontą ir pianistę Olgą Šteinberg. Ji afišose, vėlesniuose dokumentuose vis užrašoma sulietuvinta pavarde - Šteinbergaitė, mokinių ir kolegų vadinta su tėvavardžiu - Olga Aleksandrovna, mokinių tarpusavyje - tiesiog Olga, namuose ji Olia. Livontas Šura vadintas mokykliniais metais, Šaja - konservatorijoje, draugų rate ir namuose. Aleksandras - vardas, kurį jis jau Lietuvoje patvirtino specialiu dokumentu. Oficialiai, nuo Maskvos laikų jis - Aleksandr Šliomovič. Mokiniai vadino Aleksandru Solomonovičium.

Kalbėdami apie atlikėjų asmenybes, jų meninius atsivėrimus scenoje,  ieškome motyvuotų sąsajų tarp būties, gyvenimo verpetų, įtakas darančių reiškinių ir kūrėjų, suvokusių  savąją misiją, ieškojusių gyvenimo prasmės, balansavusių tarp socialinės, kultūrinės terpės dėsningumų ir įtakų, kurias darė meninei raiškai. Autorę domino ne sausi enciklopediniai faktai apie atlikėjus-pedagogus, bet jų gyvenimo kontekstai, apie kuriuos niekada ir nekalbėta...

Aleksandras Livontas ir mokinių vadinta Olga Šteinbergaitė - pedagogai, ugdę mumyse menų pasaulio žavesį. Kaip mediumai, tarp žemiškos tuštybės, šurmulio ir nesenkančių dvasinių potyrių skleidę tikėjimo muzikos galia prasmę, begalinio mėgavimosi menu jauseną. Skatino kritiškai analizuoti reiškinius, mokė savarankiškumo, darbštumo, užsispyrimo siekiant tikslo.

Net ir vėliau, jau pažinusius platesnį muzikos pasaulio kontekstą, šios labai skirtingos asmenybės imponavo. Matėme kaip pagarbiai su mūsų pedagogais bendraudavo vyresni jų kolegos, profesoriai, koncertuoti į Lietuvą atvykę garsūs atlikėjai.

Nepaisant skirtingų žmogiškų savybių, ši pagarba A. Livontui ir O. Šteinberg buvo pelnyta scenoje ir klasėse reiškiama meile muzikos menui, sąžininga ir pagarbia kritine mintimi, savo ir kitų darbų vertinimais, asmeniniu orumu, darbštumu, profesine išmintimi. Ja buvo galima pasitikėti.

„Kažkas gali parodyti jums kelią, tačiau juo eiti reikia pačiam" (Bruce Lee). Sąžiningo menininko-kūrėjo kelias yra pats tikslas. Juo einant stiprėja vitalinė energija, būtina ne tik gyvybei palaikyti, bet ir gyvybinei jėgai, meilės jausmui, minčių, sąmonės, intuicijai, dvasinei energijai puoselėti ir brandinti. Visatos ir žmogaus esmė - energija ir šviesa. Kiekvienas žmogus šalia savęs esantiems skleidžia mažesnį ar didesnį dvasios švytėjimą.

Kur tos energijos ir šviesos sėmėsi muzikai Livontas ir Šteinberg? Kas, kokios asmenybės ir kokie įvykiai turėjo įtakos besiformuojančiai jų tapatybei? A. Livonto ir O. Šteinberg palikimas Lietuvoje - bendrystėje su kompozitoriais Baliu Dvarionu, Juozu Karosu, Antanu Račiūnu, Eduardu Balsiu, Vytautu Klova, Giedrium Kuprevičium bei kitais sukurti kūriniai smuikui. Jie tebeskamba ir dabar, nes tapo neišdildomu „Aukso fondu" lietuviškos muzikos atlikėjams  ir augantiems muzikams. Šią naują muziką abu knygos herojai aktyviai propagavo visose sovietų šalies respublikose, Lenkijoje, pokario Lietuvos miestų apgriautose, šaltose koncertų salėse. Tai buvo netektis patyrusių klausytojų auditorijose kalbėjimas apie gyvenimą aukštosios kultūros gaida."

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-11-13 10:36
 
Share |
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media