2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Naujos knygos, leidiniai

*print*

Archyvas :: Žurnalistė Virginija Skučaitė: „Tada neįsivaizdavau, kiek savo gyvenimo dešimtmečių reikės tam paaukoti, kiek daug patirti, sužinoti...“

2021-06-18
 
Pirmasis susitikimas „Komunarkoje“. Stovi iš kairės: „Memorialo“ atstovas Janas Račinskis, istorikas Rytas Narvydas, Virginija Skučaitė, Maskvos vyriausybės atstovė Marina Suslova, „Komunarkos“ stačiatikių bendruomenės šventikas Jermogenas, 2017 m. E

Pirmasis susitikimas „Komunarkoje“. Stovi iš kairės: „Memorialo“ atstovas Janas Račinskis, istorikas Rytas Narvydas, Virginija Skučaitė, Maskvos vyriausybės atstovė Marina Suslova, „Komunarkos“ stačiatikių bendruomenės šventikas Jermogenas, 2017 m. E

Žurnalistė Virginija Skučaitė knygoje „Traukinio į mirtį pėdsakais. Kazimieras Skučas istorijos akivaruose", įamžino dėdės, prieškario Lietuvos ministro, gyvenimo ir mirties istoriją. Knygoje glaustai, nuosekliai pasakojama, kada, kodėl ir kaip buvo suimtas K. Skučas, kaip jis nuvežtas į Maskvą, ten tardytas, kalintas ir nužudytas. V. Skučaitė atrado ir trijų prieškario Lietuvos ministrų (K. Skučo, Juliaus Čapliko ir Antano Tamošaičio) užkasimo vietą buvusiame NKVD objekte „Komunarka".
Dabar V. Skučaitė ruošiasi knygos pristatymams, K. Skučo sušaudymo 80-mečio minėjimui Raudondvario pilyje.
 

 

Ką iš vaikystės žinojote apie savo dėdę ir jo likimą? Ar šeimoje dažnai buvo apie tai kalbama?
Nieko nežinojau. Būdama dešimties metų grįžau iš Sibiro, niekas šeimoje apie tai nekalbėjo. Tik grįžusi į Lietuvą iš tėčio pokalbių su draugais suvokiau, kad jo brolis buvo vidaus reikalų ministras, kad jį sovietai sušaudė. Tuomet man, vaikui, nerūpėjo, kur vyko ta egzekucija ir kodėl dėdę Kazimierą sušaudė... Man stojant į Vilniaus universitetą vienas dėstytojas paklausė, ar esu „iš tų Skučų". Nuoširdžiai dar nesupratau, apie kokius Skučus klausia. Juk ir Ramutė Skučaitė, irgi buvusi Sibire, jau buvo žinoma poetė Lietuvoje. Ir dėdė Kazimieras buvo Skučas, o mano tėtis - jo brolis. Nors ir kiek padvejojau, bet atsakiau, kad esu iš „tų".
Iš Sibiro grįžusieji saugojo savo vaikus nuo galbūt jiems galinčios pakenkti informacijos. Taip elgėsi ir mano tėvai, nieko nepasakodami apie K. Skučą. Bet, atsimenu, visą sovietmetį slapta šventėme Vasario 16-ąją, dainavome patriotines, tremtinių dainas. Tokioje šventėje dalyvaudavo ir mano klasės draugai.
Tėtis apie Maskvoje pražuvusį brolį daugiau papasakojo, o sklaidydama tarpukario šeimos nuotraukų albumą paklausiau, kodėl vienoje jų iškirpta kariškai vilkėjusio vyriškio galva. Pasak tėčio, kai lietuviai buvo tremiami į Sibirą, uždaromi į kalėjimus, lagerius, gyventojai bijojo savo albumuose laikyti Lietuvos kariuomenės karininkų, šaulių ir panašias nuotraukas, nes tai galėjo tapti pretekstu būti išvežtam į Sibirą kaip liaudies priešui.
Kada subrendo sumanymas ištyrinėti K. Skučo likimą?
Tai atsitiko 1989 metų rugsėjo pabaigoje, kai parėjusi iš darbo radau svetainėje ant stalo degančią žvakę, perrištą juodu kaspinėliu. Šalia jos gulėjo nedidelis juodai apvedžiotas nestandartinio formato pilkšvas popieriaus lakštas su tekstu. Prie stalo sėdėjo nuleidęs galvą tėvas. Kas jį taip prislėgė, supratau, perskaičiusi tekstą tame popieriuje. Tai buvo tėvo brolio, paskutinio tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministro, brigados generolo Kazimiero Skučo mirties liudijimas. Štai tik tada, 1989-aisiais, pagaliau oficialiai mums buvo pranešta, kad K. Skučas buvo sušaudytas Maskvoje ir kad tai įvyko 1941 m. liepos 30 d. - apie šią datą iki tol nieko nežinojome. Datą ir mirties priežastį nutylėdavo ir sovietinės Lietuvos enciklopedijos. Būtent tada tėvas paprašė manęs padaryti viską, kad būtų išaiškinta tiesa apie Kazio (taip trumpai artimieji vadino Kazimierą Skučą) žūtį, kur jis užkastas ar palaidotas. „Reikėtų pasirūpinti ir jo atminimo įamžinimu, gero vardo grąžinimu", - kiek patylėjęs pridūrė. Tėvas mirė 1992 metais, o aš pradėjau vykdyti jo priesaką. Tada neįsivaizdavau, kiek savo gyvenimo dešimtmečių reikės tam paaukoti, kiek daug patirti, sužinoti, atskleisti Lietuvoje ir Maskvoje...
Kaip pavyko nustatyti apytikslę K. Skučo ir jo likimo draugų užkasimo vietą?
2015 metų vasarą į „Kauno dienos" redakciją, kur anuomet dirbau, užėjo Tatjana Skučienė. Moteris ieškojo savo vyro giminių, tačiau tokio vyriško vardo (Valerij) niekada nebuvo tarp Juozo Skučo, Kazimiero tėvo, artimųjų. Atsisveikindama Tatjana pasakė, kad generolas Kazimieras Skučas greičiausiai užkastas Pamaskvėje, bendrame kape. Tai jai pranešė draugė iš Maskvos. Kolegė Violeta Juodelienė internete aptiko Andrejaus Sacharovo centro ir Gulago istorijos muziejaus bendro projekto interneto svetainėje pateiktą politinių represijų aukų, 1918-1953 metais sušaudytų ir užkastų Maskvoje bei jos apskrityje, sąrašą - martirologą. Jį sudaryti, žinoma, padėjo Maskvoje bei kituose Rusijos miestuose veikianti visuomeninė žmogaus teisių gynimo organizacija „Memorialas". Minėtoje svetainėje paviešintas daugiau nei 26 tūkst. sušaudytų asmenų sąrašas, pateiktos ne tik represuotųjų pavardės, vardai, bet ir daugumos nuotraukos, nuosprendžio priėmimo ir jo įvykdymo datos, palaikų užkasimo vietos, kiti duomenys. Šis sąrašas gali daug kam Lietuvoje palengvinti artimųjų, pražuvusių SSRS stalininių represijų metais, paieškas. Jį galima rasti internete adresu: http://www.sakharov-center.ru/asfcd/martirolog/?t=list&l=
Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-06-18 09:19
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media