Nuomonių barometras

Neseniai rašytojas Liudvikas Jakimavičius „feisbuke" rašė: „Neatsakinga žiniasklaida stumia Lietuvą į pilietinį konfliktą. Griovys tik gilėja, nes niekas su niekuo nenori taikytis nuo Vilniaus iki Vašingtono. Kas stovi už šito karo kurstytojų, kieno tai interesas?" Šia ir kitomis temomis žurnalo „Pozicija" redaktorius, LŽS narys Vytautas Budnikas kalbina filosofą, Lietuvos kultūros kongreso tarybos pirmininką Krescencijų Stoškų.

Pastarojo meto eskaluojamas skandalas, susijęs su G. Kildišienės automobiliu nenorom verčia sutikti su teiginiu, jog kažkam rūpi įsiūbuoti mūsų visuomenę, supriešinti ją ir galutinai suskaldyti. Tokio žiniasklaidos aktyvumo akivaizdžiai nebuvo, kai buvęs Seimo narys E. Masiulis su kyšiu įkliuvo Specialiųjų tyrimų tarnybai. Štai turime du savo turiniu visiškai skirtingus skandalus. Tačiau pažiūrėkime, kaip jie pateikiami visuomenei: G. Kildišienė, kuri naudojasi mamos nuosavais pinigais nuomojamu automobiliu iš „Agrokoncerno", pateikiama kaip didžiausia nusidėjėlė ar net nusikaltėlė, o buvęs Seimo narys E. Masiulis, paėmęs 100 tūkst. eurų kyšį iš koncerno „MG Baltic", rodomas kone didvyriu ir keliamas pavyzdžiu, nes atsistatydino iš Seimo narių ir atsiprašė savo partijos draugų. Kur čia slypi vertinimo adekvatumas?

Jūs visiškai teisus: tai nesulyginami dalykai. Pirmuoju atveju turime reikalą daugiausia su atsitiktiniais tvarkos pažeidimais bei smulkiais moraliniais nusižengimais, o antruoju - su stambiu kriminaliniu nusikaltimu. Keisčiausia, kad tuos nusižengimus čia lesioja patys galingiausi žiniasklaidos centrai. Ištisas savaites. Vienus po kitų. Vis naujus ir naujus. Renkami net patys miesčioniškiausi gandai, primityviausi įtarinėjimai, turgaus plepalai. Nuo kailinių apykaklių kainų, kažkada įvykusio greičio viršijimo ir automobilio pastatymo netinkamoje vietoje iki smalsumą žadinančių nutylėjimų, pamelavimų ir abejones keliančios nuomos. Ir visa tai daroma su didžiausiu azartu, kriminalinių filmų įkarščiu, aiškiai nepajėgiančiu nuslėpti asmeniško pavydo kito žmogaus sėkmei, jo grožiui bei praturtėjimui.

Laikas nuo laiko vis primenama, kad iš politikų reikia daugiau reikalauti. Vienas odiozinis apžvalgininkas net pamėgino įeiti į istoriją su nauju patyčių "apibrėžimu": "Patyčios iš stipresnių (t.y.valdžios) nėra patyčios". Gal tie gryna savivale pagrįsti "išradimai" ir turėtų kiek pozityvios prasmės, jeigu jie būtų taikomi visiems politikams be išimties. Bet bėda čia kaip tik yra ta, kad pasigavusi sau tinkamą atpirkimo ožį žiniasklaida tol vienpusiškai suvedinėja su juo visų jo aplinkoje buvusių ir esamų žmonių "sąskaitas", tol jį varo iš proto, tol viduramžiškai demonizuoja, kol jo nepaverčia demonų apsėstuoju, skirtu tik paskutiniams laužo išbandymams. Skaitai arba klausai serijas tokių protavimų ir negali apsiginti nuo persekiojančios minties: negi tikrai jau Lietuvoje negalioja tūkstantmečiais visose pasaulio šalyse išbandyta aukso taisyklė: "Nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau būtų daroma"?

Aš suprantu, didele dalimi pati žiniasklaida turi savo vidinę inerciją. Ji greitai užsikrečia temų ir pikantiškų dalykų populiarumu, kol nenueina iki kraštutinio absurdo. Bet tuo paaiškinti, kodėl ji pasirenka atakai vienus, o ne kitus žmones, neįmanoma. Tas Jūsų minimas nepalyginamumas signalizuoja apie sisteminę sąžiningumo, teisingumo ir demokratiškumo stoką, kuri pirmiausiai gena žmones iš Lietuvos. Demokratija yra paremta politine konkurencija, kuri sudaro galimybę tik vieniems laimėti. Vadinasi, kitiems reikia išmokti, kaip garbingai pralaimėti.

Bet kai ketvirtį amžiaus turi valdžią ir, padedamas žiniasklaidos, įtikini save, kad tik tu vienintelis išmanai, kaip reikia valdyti valstybę, pasidarai nepakeičiamas, užmiršti, kas yra demokratija, ir jokiu būdu negali susitaikyti su pralaimėjimu. Tada naujas laimėtojas negali nekelti įtarimo. Tavo akyse jis virsta „dar vienu tautos gelbėtoju", „arogantišku išsišokėliu", "populistu", „apsišaukėliu", „manipuliuotoju", „marginalu", „buku kaimiečiu", , „patvoriniu", „padugne", „atsitiktiniu žmogumi iš gatvės" ir t.t. Jau nebegali galvoti apie tikrus valstybės reikalus, kadangi esi užimtas vien tuo, kaip laimėtoją diskredituoti, kaip prie jo prikibti, iš jo pasityčioti, kuo skaudžiau įgelti, kaip prie gausiai pilamų niekinamųjų epitetų priklijuoti kokius nors pritemptus faktus.

Kita vertus, tokia patyčių kalba kartu su kompromitacijomis yra puiki savisauga nuo visuomenės priekaištų, o kai kam ir nuo sąžinės prabudimų. Juk ji lengvai nukreipia dėmesį nuo pačių skaudžiausių dalykų, kuriuos paliko "sisteminis" partijų valdymas. Nuo to, kad trečdalis tautos paliko savo kraštą, kad kiti prasigėrė, treti ėmė vogti ir plėšikauti, ketvirti puolė į depresiją, alkocholizmą ir žudėsi, penkti mirė nuo infarktų ir insultų... Kai visa tai stebėdamas, savo kailiu patirdamas ir visa širdimi jausdamas penktadalis Lietuvos gyventojų padarė viešpatavusias partijas atstumiantį pasirinkimą, jos niekaip negali suprasti, kas čia įvyko. Stebisi, pyksta. Ima nekęsti savo tautos. Kvailina ją, kad pasidavė Karbauskio manipuliacijoms. Nepadeda nė raminimasis, kad „mes nepralaimėjome, bet tik nelaimėjome". Kaip jau buvo įprasta, su stebėtinu azartu įsitraukiama į sovietinius laikus labiausiai primenančią politinio plūdimo kontrkultūrą

O "patyrusioms partijoms" taip galėjo atitikti tik dėl to, kad iki šiol su ištikimiausių patarnautojų būriais jos buvo užimtos išimtinai tik savo vidiniais reikalais ir stebėtinai greitai išmoko nepastebėti, kas iš tikrųjų vyksta Lietuvoje. Todėl jos negalėjo neatitrūkti nuo savo tautos ir tapti tarpusavyje visiškai patenkintomis ir laimingomis valstybėlėmis valstybėje. Be paliovos darydamos sau išimtis (privilegijas), kartu su jas uoliai aptarnaujančia žiniasklaida išsiugdė didybės psichologiją, stebėtinai artimą tai, kuri būdinga ir kritikuojamam Rusijos prezidentui.

Viešojoje erdvėje teiginys, kad Seimo narys važinėja iš „Agrokoncerno" išperkamosios nuomos būdu (lizingu) gautu automobiliu yra pateikiamas, kaip nusižengimas etikai. Nuo kada išperkamoji nuoma tapo nusižengimu? O jeigu ji tokia yra, kodėl iki šiol ji neuždrausta įstatymu?

Kiek galiu spręsti iš atsitiktinai mane pasiekusios informacijos, visos verslo įmonės turėtų deklaruoti savo veiklos sritis, kad nebūtų slepiamos įmonių pajamos. Kadangi "Agrokoncernas" automobilių nuoma neužsiiminėja, todėl p. Kildišienės sutartis galėjo būti traktuojama kaip pajamų nuslėpimas. Bet tai tik oficiali versija. Aš net nesuprantu, kodėl automobilio perleidimas negalėjo būti įformintas kaip labdara besikuriančiai įmonei. Juk R. Karbauskis bene vienintelis Lietuvoje turi oficialiai pripažintą mecenatystės statusą.

Bet kad ir kaip ten būtų, šis įvykis tik patvirtino R. Karbauskio teiginį, kad puolimas buvo nukreiptas išimtinai prieš jo asmenį ir darėsi kasdien vis panašesnis į prezidento R. Pakso bylą. Tai tipiškas "teisingumo" įgyvendinimo būdas Lietuvoje, nedarantis garbės nei politikams, nei didžiajai žiniasklaidos daliai. Juk tik po šios istorijos išaiškėjo, kad tokio pat tipo sandėrių Lietuvoje yra daugybė. Jų tarpe nemažai net Seimo narių. Spauda mini net A. Kubilių, A. Butkevičių, D. Kreivį, kurie tik po išpuolio prieš Kildišienę susiorientavo nutraukti analogiškas savo pačių sutartis.

Gal bent ši politinė auka padės visiems kiek prablaivėti, žymiai pakoreguoti įstatymus, o gal galų gale Seime atsiras ir tiek sveiko proto, kad bus suprasta, koks šiandien patiems politikams yra reikalingas iki šiol Seimo stalčiuose užmirštas Valstybės tarnautojų etikos kodeksas, kuriam didelę savo gyvenimo dalį yra pašventęs Kęstutis Zaborskas.

Televizijos laidų vedantieji vertindami Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderių elgesį šio skandalo fone kone pikdžiugiškai komentuoja: „visi tikėjomės, kad bus geriau, o gavosi, kaip visada... „ Kaip Jūs vertinate Seimo LŽVS frakcijos elgesį? Ar ne per daug vilčių visuomenė sieja save su šiuo politiniu judėjimu?

Idealių žmonių žemėje nėra. Nėra tokių nė partijų. Bet paskutinių įvykių išsamiau vertinti nenorėčiau. Juk dar tik pati darbo pradžia. Be to, tas (atleiskite!) paranojiškas, tikrai nieko gera savo kraštui nelinkintis puolimas bet ką išmuštų iš vėžių. Todėl nesąžininga būtų knebinėti frakcijos elgesį. Tai buvo nelengvas jų išbandymas. Ir be nuostolių jis negalės praeiti.

Mane daug labiau jaudina esminiai dalykai, kurių negaliu visai nutylėti. Su šios partijos sėkme siejamos didžiosios tautos dalies perspektyvos. Prisipažinsiu, mane (kaip ir daugelį kitų) labiausiai glumina, kad naujoji valdžia savo darbą pradeda nuo smulkmenų, nuo trečiaeilių ar net ketvirtaeilių dalykų, turinčių aibes alternatyvų. Todėl jų sprendimai mažai ką reiškia. Juk jie be galo toli nuo to, kas gniuždo valstybę. O tuos dalykus, kurie galėtų ir turėtų sutelkti visą pilietinę visuomenę, lydi gūdi tyla. Vadinasi, čia kažkas negerai su prioritetų nustatymu ir jų subalansavimu. Prioritetai turėtų būti nustatomi hierarchiškai, o prioritetai priklausyti tik nuo jų visuotinio reikšmingumo. O tam reikalingi du dalykai: politinis sutarimas ir geras išaiškinimas visiems Lietuvos žmonėms, kad ir jie turėtų galimybę pagal savo išgales prisijungti prie tokių uždavinių sprendimo.

Kai Lietuvos saugumo strategijoje randi demografinę krizę įrašytą bene tarp pusšimčio grėsmių ir prioritetų, nežinai ką ir galvoti, juoktis ar verkti. Juk tai tik pasišaipymas iš viso to, kas buvo kalbama rinkiminės kampanijos metu. Nesakau, kad čia yra melas, kaip linkusi komentuoti žiniasklaida. Bet čia ji turi racijos. Jau iš pirmų žingsnių matyti, kad čia esama kažkokio nesusigaudymo, nesusitupėjimo. Negi reikės, kad Prezidentė vis kviestų ministrus vieną po kito pas save ir vis ragintų, ką reikia toliau daryti? Spėju, kad yra rimtų kompetencijos problemų, vengimo konsultuotis su visuomene.

Negalima užmiršti, kad rinkimų kampanijos metu LVŽS lyderiai savo inteligencija visa galva pranoko beveik visus konkurentus. Jie bene geriausiai buvo pasirengę diskusijoms. Bet svarbiausia jie savo pavyzdžiu parodė, kad civilizuoti debatai gali vykti ir tarp skirtingų politinių partijų. Kur tik jie dalyvavo, visur nyko per daugelį metų politikams ir daugeliui žurnalistų įprastos patyčios, primityvūs tarpusavio kaltinimai, neretai pereinantys į vulgariausius barnius. Jau vien tai jau yra pravertas langas į būsimų diskusijų kultūrą.

Tuo mokėjimu dalykiškai ir pagarbiai tarpusavyje diskutuoti buvo ruošiama dirva gana didelės ir stiprios parlamentinės koalicijos sudarymui bei politikos perorientavimui nuo partinių interesų į valstybinius ir visuomeninius. Deja, įprastos partinės ambicijos užkirto kelią tokiems susitarimams. Vien galimybė priklausyti nuo viešai niekinamos "runkelių" partijos vedė opoziciją iš pusiausvyros. Nepaisant to, visoms partijoms LVŽS pergalė davė pačią akivaizdžiausią demokratijos pamoką. Kartu tai yra ir perspėjimas, kad taip, kaip iki šiol, toliau valdyti valstybės negalima. Matyt šią pamoką kol kas suprato tik pralaimėjusių partijų jaunimas.

Daugiausiai vilčių ši pergalė sužadino tai didžiajai visuomenės daliai, kuri buvo toliausiai atsitraukusi (arba atsidūrusi) už partinių interesų pasaulio. Vien dėl to ji išliko labiausiai nešališka ir geriausiai matė tuos padarinius, kuriuos gimdė vien savo vidiniais reikalais užsiimanti partine politika bei fasadinė demokratija. Daugeliui Lietuvoje dar gyvenančių žmonių tai buvo ne tik paskutinė permainų viltis, bet ir padrąsinimas, kad bendru žmonių susitelkimu gali būti įveikta per ketvirtį amžiaus stipriai įsišaknijusi savanaudiška ir gana antihumaniška politinė sistema.

Politiniai oponentai LVŽS lyderį R. Karbauskį neretai mėgina sieti su Rusija. Naujasis JAV prezidentas irgi tapatinamas su Rusija. Ar neatrodo, kad bet kuri politinė jėga, nepritarianti laukiniam liberaliajam kapitalizmui ir ligšiolinei vyravusiai tvarkai, bus siejama su Rusija?

Jūsų nuogąstavimai pagrįsti. Tik tokių procesų prognozuoti nereikia. Jie regimi jau dabar. Toks mąstymo būdas atsiranda visur, kur pavyksta laisvą ir savarankišką mąstymą pakeisti viena privaloma ideologija. Ji įspraudžia mąstymą į tokius rėmus, kuriame yra tik vienas pasirinkimas tarp pozicijos ir opozicijos, tarp draugų ir priešų, tarp savų ir svetimų. Mąstymui paliekama tik užduotis testuoti, kas priklauso pozityviajai pusei ir kas negatyviajai. Pozityviąją pusė būtina tik balinti, o negatyviąją - tik juodinti. Šį mąstymą būtų galima pavadinti specifiniu siauraprotystės pasireiškimu, kuriam kadaise visomis išgalėmis priešinosi šiandien jau visai užmiršti sovietmečio inteligentijos likučiai.

Vien dėl to šis mąstymas yra laikomas tarybinių laikų palikimu, atgaivintu mūsų politikų ir kai kurių žurnalistų galvose. Bet jo šaknys universalesnės. Tai pagrindinis autoritarinės ideologijos pasireiškimo būdas. Šitoks mąstymas visada kuria priešus ir juos demonizuoja, kad visą atsakomybę už vykdomą politiką su prakeikimais perkeltų ant jų pečių. Demokratinėse šalyse tokios politikos požymiai signalizuoja apie autoritarines politikų pretenzijas.

Stebina mūsų žiniasklaidos elgesys ir naujosios JAV administracijos atžvilgiu. Lietuvos nacionalinis transliuotojas ir didieji internetiniai portalai antrindami Vakarų žiniasklaidai kone unisonu puola naująjį JAV prezidentą. Štai kitą dieną po prezidento inauguracijos Vašingtone ir kituose miestuose vyko protesto mitingai. Mūsų žiniasklaida jautriai komentavo protestuotojų kalbas, nukreiptas prieš naująjį JAV prezidentą, papildydamas vaizdais iš eisenos „Sister March Vilnius", kurią tądien surengė Austėjos Landsbergienės mokykla. Pastaroji irgi protestavo prieš naująjį JAV prezidentą, prisidengdama parama abortams, homoseksualų ir transseksualų „teisėmis". Kas koordinuoja šias akcijas ir ko tuo siekia Lietuva? Vargu ar tai patikimas būdas laimėti daugiau naujosios JAV administracijos simpatijų?

Nežinau ir nesidomėjau, kas šitas akcijas koordinuoja. Bet negalima atmesti ir spontaniško liberaliosios bei globalistinės orientacijos žmonių sutrikimo. Čia esama nuoširdaus nuogąstavimo, ar naujoji JAV administracija nenutrauks Lietuvai tos paramos, kuri iki šiol jai buvo teikiama ir dar žadama. Jūs ne blogiau už mane žinote, kokios viltys daugybę metų buvo dedamos į santykius su galingiausia pasaulio valstybe.

Žinoma, yra ir kita medalio pusė. Ar tokiais veiksmais mes patys nenupjausime tos šakos, ant kurios sėdime? Kaip išsaugosime su JAV gerus santykius, jeigu taip lengvabūdiškai demonstruosime savo nusivylimą ir apgailėtiną neapykantą naująja administracija. Juk prezidentas Trumpas neužgrobė valdžios. Dėl to niekindami Trumpą, mes trumparegiškai išreiškiame pigmėjišką nepagarbą ir visai tai šaliai, kuri padarė šitokį pasirinkimą. Kai kaišiojami pagaliai į Karbauskio ratus dar galima šiaip taip suprasti, bet Trumpas - ne LVŽS, o JAV. Apie nacionalinio transliuotojo politiką nėra ką ir kalbėti. Ji juk visada uoliai vykdė dominuojančią globalistų politiką..

Kalbame apie pliuralizmą visuomenėje, nuomonių ir pažiūrų įvairovę. Tačiau televizijos ekranuose matome vis tuos pačius komentatorių veidus, kurių nuomonę žinome bene iš anksto, net negirdėję, apie ką jie kalba. Nejau Lietuvoje nebėra brandžiau, profesionaliau ir giliau mąstančių žmonių? Kodėl jie vengia viešumos?

Tikriausiai šie klausimai retoriniai. Nemanau, kad nėra protingesnių ir sąžiningesnių žmonių. Juolab nemanau, kad jie vengia viešumos. Tik televizija - ne ta vieta, kurioje tokie žmonės galėtų telktis. Ten šeimininkauja grynai komerciniai interesai ir juos tenkinančios pramogos. To retai tesiekia ir daugelio kitų šalių televizijos.

Žinoma, televizija palieka vietos ir politiniams debatams, solidesniems komentarams. Ten nuomonių įvairovės, pliuralizmo tikrai stinga. O komentatoriai parenkami iš gana siauro ir tą pačią globalizmo kryptį atstovaujančių žmonių rato, todėl jie sudaro vieno klano įspūdį ir atrodo lyg užprogramuoti Juolab, kad jie keliauja ne tik per visas televizijas, bet ir nemažą dalį radijo stočių. Taip smarkiai nusidėvi ne tik mintys, bet ir veidai. Čia sunku tikėtis, kad jie atsilieptų į visuomenės rūpesčius, savarankiškai keltų ir gvildentų naujus klausimus. Jiems visai užtenka tų problemų, kurias suformuluoja ir pametėja politikai. Kartu su politikais jie apeina pačius skaudžiausius ir sudėtingiausius valstybės, tautos demografinės būklės, kalbos likimo, ištisų sluoksnių demoralizacijos klausimus, kuriuos jau daug metų nepaliaujamai aptarinėja įvairios pilietinės bei kultūros organizacijos.

Nei nacionalinė televizija, nei radijas dar nėra supratę tautos nykimo tragizmo. Iki šiol ji vis tebeskatina emigracijos procesus ir tebevykdo kadaise politikų užduotą visos Lietuvos globalizavimo politiką. Ne tik ji, bet ir didžioji komercinių kanalų dalis vis dar atrodo kaip monotoniškas nuo atsakomybės "apsidraudusių" įtakingiausių politikų kalbų aidas.

Pagrįstai sakoma, kad blogio visuomenėje nėra tiek daug, bet jis daug labiau tiražuojamas, negu gėris. Ką turėtų daryti visuomenė ir naujasis Seimas, kad įvyktų pokyčiai, kad Lietuvoje gėrio būtų daugiau, kad nedidėtų žmonių priešprieša ir neeskaluotume pykčio bei neapykantos ten, kur jos nėra ar gali nebūti?

Jūs nuogąstaujate, kad nesubalansuotas gėris su blogiu. Aš nežinau, kuo tą balansą būtų galima pagrįsti. Blogio yra daug ir žiniasklaidoje, ir politikoje, ir mene. Bet kaip jo ten nebus, jeigu jo nė kiek ne mažiau yra ir mūsų kasdieniame gyvenime. Žinoma, galima užsimerkti, nusisukti, išjungti televizorių arba riboti blogio rodymą. Bet ką laimėtume? Tik įsivaizduotume realybę geresne negu yra iš tikrųjų, o kalbėdami visada kitiems meluotume. Jeigu norime priešintis gyvenimo blogiui, kaip tik privalome žinoti visus jo mastus, plitimo sritis ir, žinoma, priežastis.

Bėda ne ta, kad rodomas blogis, bet kad jis diegiamas, platinamas kartu su cinišku abejingumu arba su pasimėgavimu, o neduodama nei pavyzdžių, nei paaiškinimų, kaip jam priešintis. Be to, nedrįstame pasakyti, kad jį visada platina morališkai paliegę žmonės, kuriems neturėtų būti pavedama imtis panašaus darbo. O jeigu jie imasi, turėtų būti taikomos tokios pat sankcijos kaip ir už karo, rasinės ar tautinės neapykantos kurstymą. Kadangi to nedaroma, mūsų krašte vis didinami moraliniai reikalavimai politikams, o žiniasklaidos valdytojams tik mažinami. O juk tai ketvirtoji valdžia.

Aš nežinau tokios vietos, kurioje gali nebūti pykčio ir tokio pykčio, kuris negalėtų užsibaigti susitaikymu ir tarpusavio pagarbos atstatymu. Todėl mums būtinas moralinis atgimimas. Tik kaip tą padaryti krašte, kuriame viešpatauja stipriojo teisė. Gal gerai, kad mokykloje sukilta prieš patyčias . Bet aišku viena: nei moralai, nei auklėjimas čia nepadės, nes neturime atsakymo į klasikinį klausimą: o kas išauklės auklėtojus? Kadangi žuvis pūva nuo galvos, pirmiausia permainos turėtų prasidėtų viršūnėse. Kuo greičiau Seimas turėtų priimti bent minėtą etikos kodeksą. Tam turėtų tarnauti ir siūlymas sumažinti Seimo narių skaičių. Bet kada tas sukilimas tikrai prasidės žiniasklaidoje, internete, ir visoje mūsų kontrkultūroje, aš nežinau.

Perspektyvesnis būtų moralinės revoliucijos kelias. Iki viduramžių pabaigos tokias revoliucijas vykdė religijos. Išplitus Europoje desakralizacijai, tas kelias pasidarė nebeįmanomas. Bet tam galėtų pasitarnauti visuotinis sukrėtimas susidūrus akis į akį su žūtimi. Tik jis galėtų įtikinti, kad taip toliau gyventi negalime. Apie tokią galimybę mums signalizuoja demografinė krizė. Tik ar išnaudosime visas jos galimybes?

Dėkojame už pokalbį.

 Kalbėjosi Vytautas Budnikas

Rubrika Nuomonių barometras yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.