Nuomonių barometras

Goda Juocevičiūtė

Joną Staselį galima vadinti Lietuvos spaudos fotografų prezidentu. Tiesa, jam šis titulas reiškia ne privilegijas, o greičiau įsipareigojimus ir darbą. Tačiau vienas iš Lietuvos spaudos fotografų klubo įkūrėjų bei jo prezidentas, fotografijos konkursų ir festivalių organizatorius, Fotomenininkų sąjungos vadovas J. Staselis už savo iniciatyvą ne kartą kolegų priekaištų buvo plakamas. Nepaisant to, jis įsitikinęs, kad bendruomenė net ir menininkams individualistams yra būtina, ji gali padėti tobulėti. To pavyzdys - Lietuvos spaudos fotografų klubas, išaugęs iš neformalaus profesionalių fotografų „Canon" klubo.

2001 m. Joninių savaitgalį Šventojoje spaudos fotografai suorganizavo renginį „Šventoji - diena ir naktis". „Atvažiavome į pajūrį penktadienį vėlai vakare. Šeštadienį per pusryčius kilo mintis, kad reikia visiems parengti fotoreportažų. Kad fotografuosime šeštadienį, žinojome jau važiuodami į Šventąją. Toks buvo tikslas ir noras pirmą kartą ne tik susibėgti būriui kolegų bei bendraminčių, bet ir nuveikti kažką „fotografiško". Mes, komiteto nariai, sugalvojome daugybę užduočių: fotografuoti atrakcionuose, kavinėse, turguje ir t.t. Palikome ir laisvą temą. Šeštadienį per pusryčius į indą sudėjome tas temas, ir kolegos jas traukė. Mūsų buvo per trisdešimt, o užduočių - šiek tiek mažiau nei žmonių. Liūdniausios akys buvo tų, kurie nespėjo išsitraukti lapelio su tema. Tai parodo, kaip ši idėja fotografus „užkabino". Ir jau kitą dieną, sekmadienį, buvo surengta maždaug keturiasdešimties ar penkiasdešimties nuotraukų paroda," - renginį prisiminė J. Staselis.

Anot jo, po šios akcijos ir kilo idėja įregistruoti spaudos fotografus vienijančią organizaciją. Jau 2002-ųjų pradžioje įvyko pirmasis konkursas „Lietuvos spaudos fotografija" - analogiškas rengiamiems kitose šalyse. 2011 m. bus jubiliejinis - dešimtasis.

Ar išsipildė Lietuvos spaudos fotografų klubo vizija, praėjus beveik dešimčiai metų po jo įkūrimo?

Ir sutapo, ir išsipildė, ir iš dalies nutolo nuo pradinės vizijos, ir net grįžo šiek tiek atgal. Pagrindiniai klubo tikslai buvo kasmetis Lietuvos spaudos fotografijos konkursas, mokymai, t.y. mūsų profesinis tobulėjimas, ir bendruomenė. Šiandien dėl elektroninio bendravimo formų išpopuliarėjimo mūsų bendravimas daugiau persimetė į virtualią erdvę, nors jaučiu, kad kolegos vėl nori bendrauti gyvai. Mokymams šiuo metu stinga lėšų samdyti profesionalius lektorius, kurie vadovautų seminarams, nors, manau, ši problema laikina.

Ar Lietuvos spaudos fotografų klubą įkūrėte sekdami kitų šalių pavyzdžiu?

Ne, tai buvo stichiškai gimusi idėja, specialiai neieškojome pavyzdžių svetur. Susibūrėme draugiškai. Per klubo narių susitikimus ir seminarus kolegoms diegėme etiką - ir vidinę, ir išorinę. Visada skatindavau fotografus pasidalyti mintimis ir patirtimi. Tiek vyresnis gali pasimokyti iš jaunesnio, tiek jaunesnis - iš vyresnio. Visada pabrėždavau, kad esame skirtingi, neatkartosime vienas kito, bet galime dalintis, svarbiausia - gerąja informacija.

Nesipurtote vadovo pareigų, buvote ir Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko pavaduotoju, organizuojate kolegas suburiančius renginius. Bet esama tokių žmonių, kurie į profesines sąjungas, kitas organizacijas stoja tik tam, kad gautų pažymėjimą ir turėtų tam tikrą statusą. O ką, tapus organizacijos nariu, galima nuveikti daugiau nei tik dalyvauti kolegų suvažiavimuose?

Lietuvos fotografų klubas yra viešoji įstaiga, jo nariai nėra oficialiai įregistruoti - klubas nesuteikia jokių pažymėjimų, jis jungia visus, kurie patys, savo iniciatyva nori dalyvauti jo veikloje. Tai ir sąjungų nariams puikus pavyzdys, kaip galima dirbti. Bet visose sąjungose bus ir statistų, ir aktyvistų. Jei žmogus bus pasyvus, jam užteks to pažymėjimo, jei aktyvus - jam ir to pažymėjimo nereikės. Bet nemanau, kad pasyvus narys yra blogesnis už aktyvų. Ne visi nori vaikystėje į kosmosą skristi.

Tačiau vyrauja skeptiška nuomonė, kad sąjungose sėdintys seni mohikanai naujų žmonių neįsileidžia, dalija vieni kitiems premijas ir tik dėl vaizdo imituoja veiklą. Iš kur kilo toks požiūris? Iš nomenklatūrinių laikų?

Nežinau, kaip buvo anuomet, tada sąjungų veikloje nedalyvavau. Galiu tik priminti kelis atvejus, parodančius tam tikrą kolegų požiūrį. Štai vienais metais Lietuvos spaudos fotografijos konkurse Ramūnas Danisevičius iš dešimties pirmų vietų gavo šešias. Kaip konkurso organizatorius komisijai, kuri yra tarptautine (joje dalyvauja du nariai iš užsienio ir trys iš Lietuvos), rodžiau dalyvių nuotraukas - jos vertinamos nežinant autoriaus. Likus dienai iki laimėtojų paskelbimo, vienam kolegai prasitariau, kad šįkart apdovanojimai neturės precedento ir išdaviau apie Ramūno darbų įvertinimus. Tas mano kolega susiėmė už galvos: „Kas dabar bus?". Aš atsakiau, kad bus kaip vertinimo komisija nusprendė, ir net negali kilti minčių ką nors keisti - priešingu atveju aš pasitraukiu ir tegu konkursą rengia kiti. Jei komisija nusprendė ir išrinko nugalėtojus nežinodama autorių - tam ji ir komisija. Ne organizatorių ar draugų reikalas rinkti nugalėtojus.

O buvo tokių, kurie aiškino, kad tą konkursą rengiu pats sau. Nes pirmus porą metų mano ir R. Danisevičiaus nuotraukų konkurso albume sudarė maždaug trečdalį visų darbų. Kad Ramūno buvo to trečdalio pusė, niekam tai nerūpėjo, prie jo niekas nesikabino, o aš užkliuvau, nes organizavau šį renginį. Beje, pirmuose konkursuose aš ir Ramūnas iš tiesų buvome vieni aktyviausių dalyvių, daugiausia komisijai pateikdavome nuotraukų.

Ir kartą nutiko taip, kad žiuri mane paskelbė laimėtoju vienoje kategorijoje. Aš jiems pasakiau: „Ką jūs padarėte? Ar žinote, kas dabar man bus?". O jie savo sprendimo nepakeitė, sakė, kad jei jau išrinko mano nuotrauką, tai taip ir bus. Bet buvo ir tokie metai, kai komisija į albumą išvis neįtraukė nė vienos mano darytos fotografijos. Va tada kolegos tiesiog nuščiuvo, apstulbo: „Kaip čia dabar? Gal jis iš tikrųjų ne sau tą konkursą surengė?". Buvo tylus kultūrinis šokas.

Prie to kalimo prie kryžiaus aš jau įpratęs. Be to, ne vienas kolega yra klausęs manęs, kam man visa tai. Bet man tiesiog gaila įdėto laiko, sunku dabar būtų sustoti suorganizavus jau tiek konkursų.

Labai norėčiau kam nors perduoti visus savo darbus ir idėjas, kad jos tęstųsi. Tik gaila, jog Lietuvos spaudos fotografų klube turi būti beviltišku entuziastu, dirbti „po pamokų", nes už tai tau ten niekas algos nemoka. O garbė pabūti prezidentu per spaudos fotografų apdovanojimus Vilniaus Rotušėje reiškia juodą darbą ištisus metus. Man didesnis džiaugsmas, kai kolegos padėkoja už renginį ir idėjų tąsą, negu kad visus tuos metus būnu prezidentu. Gerai, kad yra padedančių, ir jų daugėja. Bet buvo ir metas, kai kai kurie kolegos sakydavo: „Tu čia vienas, tu nieko neprileidi", nors iš tiesų būdavo taip, kad visus metus visi sako „darom", o kai ateina metas kažką realiai veikti, man vienam lieka arba viską daryti, arba perdarinėti, ką kiti apsiėmė padaryti.

Pakeitėte Antaną Sutkų, bene trisdešimt metų vadovavusį Fotomenininkų sąjungai. Kokių permainų bus?

Visų pirma reikia padėkoti A. Sutkui už tai, ką jis padarė pradžioje. Jis buvo vienas iš lyderių, kurių dėka sąjunga buvo įkurta. O mes tęsiame tai, kas buvo pradėta, ir pradedame naujus projektus. Pavyzdžiui, seminaras fotografams Nidoje - jau trisdešimt trečias. Jame - bent pusė lektorių iš užsienio, o anksčiau iš svetur atvykdavo tik vienas kitas. Dabar ne tik paskaitos, bet ir fotografijų pristatymai, peržiūros, diskusijos, pokalbiai su autoriais.

Fotomenininkų sąjunga atgaivino ir konkursą „Debiutas", kurio darbai bus eksponuojami „Prospekto" galerijoje. Jį surengsime lapkričio mėnesį. Ieškosime naujų veidų fotografijos pasaulyje. Konkurse negalės dalyvauti sąjungos nariai.

Gruodį Rotušėje Fotomenininkų sąjunga surengs jungtinę trijų dalių parodą. Kiekviena dalis - atskira erdvė. Viena pavadinta „Jaunieji". Kita - „Nematyta fotografija", kur bus rodomos neišeksploatuotos nuotraukos, kurios nebuvo daug kartų spausdintos leidiniuose ar eksponuotos parodose, bet nebūtinai pastarųjų metų - fotografijos galės būti paimtos kad ir iš trisdešimties metų senumo asmeninių archyvų.

Trečioji bus konkursinė, šiais metais jos tema - „Natiurmortas". Paroda po Lietuvos galerijas galės keliauti ir kaip jungtinė, ir kaip trys atskiros ekspozicijos. Galbūt bus eksponuojama ir užsienyje.

Taip pat gruodį įvyks vainikuojantis metų renginys - premijų įteikimas, metraščio pristatymas, jungtinė paroda. Kviesime ir kitų sričių menininkus. Siekiame, kad bent kartą per metus kolegos pasimatytų, o gal net susipažintų vieni su kitais ne tik iš knygų, konkursų, bet ir gyvai. Bus tarsi sąjungos Kalėdos: visi vėl galės pasibūti kartu, pašnekėti, pasidžiaugti gyvenimu kaip bendruomenė. Norisi šią tradiciją palaikyti. Suprantu, kad menininkai - individualistai. Bet manau, kad jie turi likti individualūs kūryboje, o bendruomenėje turėtų bendrauti. Bendruomenė nesukuria meno, bet menas gali sukurti bendruomenę.

Ne naujiena, kad Jūsų kolegos sako, jog Lietuvoje tikros fotožurnalistikos nėra. Kiek tokia nuomonė pagrįsta?

Atsakysiu klausimu į klausimą - kas yra fotožurnalistika? O tai yra visų pirma filosofija ir gyvenimo būdas. Vienas kolega italas ilgą laiką buvo mados fotografu. Italijoje tai kur kas pelningesnis darbas nei fotožurnalisto. Bet per festivalį Prancūzijoje mums besišnekant jis prisipažino, kad suprato, jog daro ne tai, ką nori, ir kad jo fotografijos kelias ir gyvenimas - fotožurnalistika.

O pasakymas, kad Lietuvoje jos nėra, prilygtų pasakymui, kad čia nėra nieko. Tiesiog vieni kolegos fotografuoja dėl to, kad jiems moka pinigus, o kiti eina dėl to, kad dėl to jiems dega širdis. Kiekvienoje profesijoje yra žmonių, kurie dirba dėl pinigų, o kitiems tas darbas suteikia džiaugsmo. Sakantys, kad čia niekas nieko nepadaro ar nemoka, nori į save atkreipti dėmesį ir parodyti, kad jie vieninteliai kažką supranta.

Praeitais metais buvau tarptautinio spaudos fotografijos festivalio „Vilniaus fotografijos ratas" konkurso „Gyvenimo ratas" darbų vertinimo komisijos nariu. Iš penkių tarptautinės žiuri narių aš vienas iš Lietuvos negalėčiau padaryti tiek įtakos, kad laimėtų mūsiškiai. Bet Sauliaus Žiūros fotografijos iš 2009 metų riaušių prie Seimo iš karto buvo pastebėtos ir kitų žiuri narių bei nuolat buvo tarp lyderių. O iš kolegų teko išgirsti, kad žinomas pasaulyje Rusijos fotografas Aleksandras Maksmyšinas kolegoms iš kitų šalių yra pasakęs, kad jei atvažiuotų skaityti paskaitą į kurią nors iš Baltijos šalių, „tai tik į Lietuvą, nes ten yra spaudos fotografija".

Taip, Lietuvos žiniasklaidoje dabar gausu vienkartinių fotografijų, naudojamų tik kaip puslapį užpildanti grafinė priemonė. Tai, jog kasdienėje žiniasklaidoje paprastai neturime tikrosios fotožurnalistikos ar ji užima labai nedaug vietos, dar nereiškia, kad jos nėra.

Ar mūsų spaudos fotografija skiriasi nuo užsienietiškos?

Ten kita konjunktūra, vyrauja pasauliniai įvykiai. Mūsų fotografai niekur nekeliauja, išskyrus vieną kitą. Redakcijos jų nesiunčia svetur, ne taip, kaip turtingesnėse šalyse. Be to, Vakaruose kolegos turi daugiau laiko kokiai nors temai, negu mes. Nors ir ten vienam ar kitam darbui anksčiau turėdavo dvi savaites laiko, dabar - tik kelias dienas.

Lietuvos spaudos fotografijos konkurse dvejus metus šioje kategorijoje laimėtoja buvo Eglė Mėlinauskienė. (Ji fotografavo sergančius vėžiu.) Pirmą kartą kolegos piktinosi,nes ji gi visus metus fotografavo, o jie taip negalėję, nes būdavo užsivertę darbais redakcijose. Aš sakydavau, kad ir jiems niekas nedraudė ištisus metus rengti pasakojimą viena tema (story angl.) Nereikia kaltinti žmogaus, kuris tokią galimybę turėjo ir ją išnaudojo. Antrais metais niekas neprieštaravo ir nesistebėjo Eglės laimėjimu - ji su mirštančio vaiko mamos leidimu įamžino akimirką, kaip ši sūnui užmerkia akis. Skaudu, bet tai gyvenimas. Tai pasaulinės fotografijos lygio kadras.

Ar lietuvių profesionalų nuomonė apie spaudos fotografiją, jos atrankos kriterijai skiriasi nuo tos „vakarietiškos"?

Buvau „Fuji Euro Press" konkurso komisijos narys. Man labai patiko viena sporto temos nuotraukų serija - iš lengvosios atletikos treniruočių salėse. Tiesiog jautėsi prakaito kvapas. Bet nusvėrė labai „švarios" fotografijos iš slidinėjimo trasų. Jos buvo puikios, bet jau „matytos" ankstesniais metais kitų fotografų darbuose. Nebuvo to jausmo, o tik profesionalus darbas, bent man taip pasirodė. Bet tai daugumos sprendimas, ir jis - nenuginčijamas. Žinoma, visos atrankos yra subjektyvios. Jų kokybės neišmatuosi centimetrais ar kitais matais, kaip kad galima padaryti sporte. Man asmeniškai kartais labiau norėtųsi netradiciškumo, kad nebūtinai vyrautų klasika, nuspėjami žanrai.

O ar teko pakovoti už kokią nors iliustraciją redakcijose? Kiek mes, leidinių darbuotojai, galime prisidėti formuojant spaudos fotografijos veidą Lietuvoje, nepaisant to, kad paskutinis žodis - leidėjų?

Argumentuoti teko ne kartą. Kai kada mano nuomonė būdavo išgirsta, kai kada - ne. Bet kokiu atveju, paskutinį sprendimą priima vadovas, nes lieka atsakingas jis, ne fotografas.

Įsiminė man situacija, kai dar dirbau „Laikinojoje sostinėje". Atėjo žinia, kad Rukloje vienas berniukas susižeidė, o kitas žuvo, kai jie, prasmukę į poligoną pro padarytą skylę tvoroje, bandė atsuktuvu atidaryti dar nuo Tarybinių laikų likusią prieštankinę miną.

Sužeistas berniukas gulėjo žolėse, viena ranka buvo „nunešta" už dvidešimt metrų. Kai grįžęs į redakciją tas nuotraukas parodžiau kolegoms, merginos kategoriškai pasisakė prieš publikavimą. O aš laikiausi nuomonės, kad reikia publikuoti, nes vaikas pamatęs straipsnį ir vaizdą, gal praras norą ten eiti. Žinojau, kad kariškiai skundėsi, jog poligone, kur vyksta karinės pratybos, žmonės mėgsta grybauti, o vaikai - žaisti.

Po dviejų valandų diskusijų redaktorius priėmė sprendimą vis dėlto tą nuotrauką publikuoti.

"MEDIA FORUMAS"