2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Nuomonių barometras

*print*

Archyvas :: Nuo vakarykščio nulio iki šiandienos tobulėjimo aibės. Ketvirtoji valdžia nori būti pirmąja

2010-07-26
 
Evaldo Butkevičiaus nuotraukoje: Vidas Mačiulis

Evaldo Butkevičiaus nuotraukoje: Vidas Mačiulis

Vidas Mačiulis

 

Nuo istorinės datos, kai 1990-ųjų kovo 11-ąją buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas, prabėgo dvidešimt metų. Nedidelis laiko tarpsnis ne tik valstybės, bet ir žmogaus gyvenime. Nors dabar spaudą, radiją, televiziją vis labiau užkariauja jaunimas, didžioji dauguma žiniasklaidos brolių ir sesių yra sovietinių laikų palikuonys, net ir nestudijavę žurnalistinės etikos. Geriausiu atveju jie vidurinėje mokykloje nagrinėjo moralinį komunizmo statytojo kodeksą, o aukštojoje - marksistinę etiką.

Nors į homosovietiko galvas buvo kemšamos dorovinės žmogaus tobulėjimo ar asmenybės dvasinės kultūros ugdymo teorijos, žurnalistams tada jų nereikėjo. Rašė, rodė, kalbėjo, ko reikalavo sovietinė propaganda.. Kritika tais laikais neegzistavo, o liaupsės socialistinio lenktyniavimo pirmūnams ir jų valstybei – „septynmyliais žingsniais žengiančiai į šviesų rytojų“, buvo tik hiperpolizuota, todėl žurnalistai socialistinėje tikrovėje negalėjo būti nuodėmingi.

Vienok žurnalistikos senjorai neliko prarastąja karta, nieko nedavusia Lietuvai ir jos žmonėms. Jie skolą atidavė paskutiniame praėjusio tūkstantmečio dešimtmetyje, kai pabudo drauge su Sąjūdžio pažadinta tauta. Po penkiasdešimties metų letargo atgimusi tikroji Lietuvos žurnalistika pradėjo tarnauti vienam tikslui – tautos ir valstybės laisvės idealams.. Neliko abejingų savo profesijai ir jos pilietinei pareigai. Masinės informavimo priemonės tapo populiarios, gerbiamos, aukštinamos.

Žiniasklaida žmonės (tai patvirtino sociologiniai tyrimai), pasitikėjo labiau nei bažnyčia. Laisva Lietuvos spauda tapo svarbiu demokratijos garantu ir šią savo funkciją atliko, kol tikroji žurnalistika netapo verslu. Kol neatsirado pagunda matyti tik tai, kas yra blogai, noras - kitus mokyti, auklėti ir net paniekinti. Žiniasklaida, tapusi drąsia valdininkų kritike, pati panoro būti valdžia ir iš ketvirtosios - tapti pirmąja.

Pamažu ėmė ryškėti, jog žiniasklaida sąžininga ir teisinga, drąsi gali būti tik tada, kai jai tai naudinga. Masinės informacijos priemonių savininkai ar jų samdomi leidėjai, siekdami populiarumo ir didesnių tiražų ar reitingų, peržengė pilietinės ir žurnalistinės etikos ribas. Kaip šaukštas deguto pagadina medaus statinę, taip vienas laikraštis ar televizijos laida, nesilaikanti etikos, pasėjo nepasitikėjimą visa Lietuvos žiniasklaida. Jeigu sovietiniais metais Lietuvoje tebuvo šimtas periodinių leidinių, tai nepriklausomybės laikais - neįmanoma suskaičiuoti, gal jau tūkstantį pasiekė, daug radijo ir televizijos stočių. Prasidėjo nekontroliuojamo interneto era, kai elektroninės žiniasklaidos vartotoju ir net kūrėju gali būti kiekvienas pilietis.


Ar ne mūsų spauda, radijas ir televizija padarė lietuvius pačiais nelaimingiausiais žmonėmis, tai rodo apklausų duomenys, Europoje? Nėra spaudoje gerų naujienų skilčių, o eteryje - laidų, reportažų apie mūsų pačių atliktus gerus darbus. Tik kriminalai, raudos ar iškreiptos ir keistos meilės istorijos. Senajame žemyne pirmaujame ir pagal savižudybių skaičių. Žiniasklaida ne tik apie nelaimes operatyviai praneša, bet ir precižiškai atskleidžia mirties technologiją. Jeigu nežino tikrosios priežasties, pateikia savus, išgalvotus, žmogaus gyvenimą menkinančius pasakojimus. Toks žiniasklaidos dėmesys savanoriškai išėjusiems, silpnesnių nervų žmonėms gali būti akstinas sekti anųjų pavyzdžiu...

Žiniasklaida greitai pastebi politines rietenas, suranda turtingų žmonių, kurių gyvenimo būdą visiems propaguoja, patys „gamina“ tuščiavidures „žvaigždes“.Po Atgimimo metų masinės informavimo priemonės jau neprimena mūsų garbingos istorijos, neanalizuoja tautos dorovės, dvasingumo, kultūros, paveldo. Sociologinių tyrimų duomenimis dešimtaisiais trečiojo tūkstantmečio metais žmonių pasitikėjimas Lietuvos masinės informacijos priemonėmis sumažėjo net iki 33 proc. Gal dėl to, kad žiniasklaida susirgo verslumo, tiesiogine ir perkeltine prasme, liga? Dabar masininės informacijos priemonės daug ką perka ir parduoda, nes žiniasklaidos savininkas – didelis žmogus . Jis ir muzikos užsakytojas, ir vyriausiasis dirigentas, o redaktoriai ir žurnalistai - tik mažas instrumentas galingame ideologiniame ir verslo orkestre. Visuomenė, nežinodama, kas yra masinės informacijos priemonės šeimininkas, dėl įvairių pažeidimų kaltina visą žurnalistiką.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2010-07-26 18:26
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media