Norėčiau paantrinti savo komandos nariams ir konkrečiau apibrėžti profesinės etikos terminą - ji išreiškia tam tikrą konkretų elgesio normų rinkinį ar elgesio kodeksą, kuriuo priimdamas sprendimus turi vadovautis tam tikro profesinio vaidmens atlikėjas. Taigi leidėjams, kaip verslo atstovams, tiksliau - juridiniams asmenims - profesinė etika nėra taikytina, nes ji galioja fiziniams asmenims. Tuo tarpu universalioji etika čia taip pat sunkiai apčiuopiama.

Žurnalisto profesinė etika ne daug kuo skiriasi nuo kitų profesijų - mediko, teisininko, gaisrininko. Tačiau yra esminis skirtumas, kuris suponuoja visai kitokio lygmens visuomenės informavimo srityje dirbančių specialistų atsakomybę. Žiniasklaidos atstovai turi retą galią formuoti viešąją nuomonę ir jos vertybes, todėl žurnalistikos etika yra labai svarbi visai visuomenei, nes visuomenės informavimo priemonės yra socialiai atsakingos visai auditorijai. Tuo tarpu leidėjai labiau koncentruoti į verslo klausimus ir jų etikos normos visai kitokios. Vaizdžiai palyginkime gaisrininko ir vandens tiekėjo sąryšį. Priešininkai teigtų, jog jų veiklos susijusios, tačiau pasakykite man, kokios bendros etinės nuostatos jiems gali būti taikomos? Manau - jokios.

Kad visiems būtų aiškiau, norėčiau pateikti svarių argumentų, į kuriuos turėtume atsižvelgti visi. Pasaulio praktikoje galioja nemažai pavyzdžių, kai skirtingų profesijų grupės turi savo etikos kodeksus, kuriais vadovaujasi dalykinėje veikloje. Jungtinės Amerikos Valstijos. Profesinių žurnalistų bendruomenėse galioja 1996 metų redakcijos ir profesinės žurnalistikos etikos kodeksas, tačiau jis atskiras abiems profesijoms. Amerikoje laikraščių redaktoriai turi savus, Verslo redaktoriai kitus įstatus. Neaktualūs pasaulio faktai? Tuomet pažvelkime arčiau - mūsų kaimynės Estija ir Lenkija. Žurnalistų asociacijos nariai laikosi žurnalistų etikos kodekso, o kiti - VIP chartijos, sukurtos 1995m. Varšuvoje. Lietuvoje viso labo konkretų savo redakcijos įstatymą pateikė UAB „Lietuvos rytas" atstovai. Juo labiau, jeigu domėjotės LŽLEK istorija, turėjote susidurti su faktu, kad prieš LŽLEK kiekvienoje redakcijoje buvo privalomas vienas iš dokumentų - vidaus tvarkos taisyklės arba kolektyvo priimtas kodeksas, kuriuose numatyti žurnalistų ir darbdavių tarpusavio santykiai, užtikrinantys teisę, laisvę ir atsakomybę.

Pakalbėkime apie patį kodeksą - akivaizdus faktas, jog jame leidėjo sąvoka paminėta tik du kartus, tuo tarpu žurnalisto - 100. Galbūt todėl, kad šį kodeksą sudarė dauguma žurnalistų, 7 iš 10 yra būtent šios profesijos atstovai. Taipogi, apie paties kodekso tobulinimą - šis kodeksas yra nuolatos keičiamas, tačiau dėl vieno pagrindo, kaip teigia Vidas Mačiulis - žinomas žurnalistas, Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus pirmininkas, savo straipsnyje - tai vyksta todėl, jog žiniasklaida nuolatos kinta ir keičiasi jos santykis su visuomene. O leidyba? Galbūt atėjo metas atsižvelgti ir į jos pokyčius?

Paskutinį kartą atnaujinta: 2010-11-19 13:05

Atgal