Nuomonių barometras

Emilija Labuckaitė

„Kaip sekėsi?", - pasak garsios maratono bėgikės, Europos čempionės Živilės Balčiūnaitės trenerio Romo Sausaičio, tai pats dažniausias ir kvailiausias klausimas, kurį po varžybų tenka išgirsti jam ir jo auklėtinei.

„Parodytas rezultatas yra geriausias atsakymas, ar ne?", - šypteli treneris ir pabrėžia, kad Lietuvos sporto žurnalistams dažnai trūksta ne tik išmanymo apie pačią sporto šaką, bet ir pagarbos savo darbui. R. Sausaitį glumina tai, kad užuot pateikę naudingą, objektyvią ir įdomią informaciją apie sportininkus ir jų pasiekimus, žurnalistai mieliau medžioja intymias atletų privataus gyvenimo detales, dirbtinai kuria intrigas ir skandalus.

Jums ir jūsų auklėtinei dažnai tenka bendrauti su žurnalistais. Kaip vertinate jų profesionalumą?

Jeigu jie taip įkyriai nelįstų į asmeninį gyvenimą, jų darbą vertinčiau žymiai geriau. Bet žurnalistams dažniausiai neįdomu sportininko pasiekimai, rezultatai ir kaip jų buvo siekiama. Juos labiau domina kažkokios asmeninės intrigos, kurių dažniausiai net nėra. Tai labai erzina.

Asmeniniu sportininko gyvenimo, tikriausiai, labiau domisi ne sporto, o pramogų, gyvenimo būdo žurnalistai?

Atvirkščiai. Mūsų pramoginę žiniasklaidą sportininkai domina mažiau. Jie turi visokias „olialia mergaites" ir kitas žvaigždes. Pasižiūrėkite, kas darosi aplinkui. Lietuvoje apskritai žymūs, darbštūs, daug pasiekę žmonės nelabai kam įdomūs. Įdomūs tie, kurie veliasi į skandalus, išsiskiria iš kitų, išsišoka. Sporto žurnalistai irgi mėgsta tokias istorijas. Man asmeniškai tai yra nepriimtina.

Ko, jūsų akimis, be to, kad daug dėmesio skiriama asmeninio gyvenimo viešinimui, labiausiai trūksta Lietuvos sporto žurnalistams?

Supratimo apie pačią sporto šaką. Užsienyje tenka pastebėti, kad sporto žurnalistais dažnai dirba savo srities profesionalai, nusipelnę, net patys buvę tos rungties ar sporto šakos atstovai. Užtenka paklausyti, kaip yra komentuojamos varžybos. Tarkime, krepšinis yra vienas, o lengvojoje atletikoje yra labai daug rungčių, apie kurias reikia nusimanyti. Iš tiesų parengti gerą lengvosios atletikos žurnalistą, manau, nėra labai lengva.

Didžiausi kuriozai, atsimenu, buvo per Sidnėjaus olimpines žaidynes. Tada eteryje vyko siaubingas chaosas. Komentatoriai dalino sportininkams kelialapius į kitus etapus, pusfinalius ar finalus, kai iki jų buvo labai toli. Arba, pavyzdžiui, bėgikas įveikia pirmąjį posūkį, o komentarius sako, kad, štai, sportininkas išbėgo į finišo tiesiąją. Dabar tokių nesusipratimų jau mažiau, komentatoriai ir žurnalistai tobulėja, bet ir tai pasitaiko nesusipratimų. Atrodytų smulkmena, tik išsireiškimas, bet visi lengvosios atletikos gerbėjai žino, kad rutulys yra stumiamas, o ne metamas, tačiau, pasirodo, kad tai žino ne visi sporto žurnalistai.

Minėjote, kad tenka susidurti su užsienio sporto žurnalistais? Kuo jų darbo metodai skiriasi nuo lietuvių?

Didžiausias skirtumas tas, kad didžioji dalis užsienio žurnalistų domisi kaip buvo siekiama rezultato, klausia apie treniruotes, pasiruošimą varžyboms ir pan. Pavyzdžiui, įstrigo Živilės duotas interviu Japonijoje. Ji žurnalistams papasakojo, kad daro daug specialių pratimų su barjerais. Kai atvykome į varžybas kitais metais, jie pradėjo klausinėti ar vis dar darome tuos pratimus! Tai rodo, kad žurnalistai domisi atletu, anksčiau duotais interviu, seka jo karjerą. Užsienyje žiniasklaidos atstovai sportininką labiau pristato iš kitos pusės: nušviečia jo pasiekimus sporte, o ne viešina asmeninį gyvenimą.

Ko žurnalistai dažniausiai klausia jūsų ir Živilės?

Dažniausiai užduodami ir kvailiausi klausimai yra: „Kaip sekėsi?", „Kaip bėgosi?" Tokie pasenę, banalūs ir vienodi klausimai, manau, rodo žurnalistų neprofesionalumą. Jie galėtų daugiau pamąstyti ir pasiruošti, sugalvoti kitokių, įdomesnių klausimų. Pavyzdžiui, kodėl niekas neklausia kur sportininkė treniravosi, kokie buvo krūviai, kas prisidėjo prie sėkmingo pasiruošimo varžyboms, pergalės. Tik labai retai išgirstame tokių įvairesnių, įdomesnių, ir, manau, skaitytojui ar žiūrovui aktualesnių klausimų.

Bet gal skaitytojams ir žiūrovams įdomūs ne tik sportininko pasiekimai, bet ir asmeninis jų gyvenimas? Žurnalistai teisinasi, kad jie paiso visuomenės intereso ir pirmiausiai tenkina jos poreikius.

O ar buvo atlikta kokia nors analizė, kas skaitytojui yra įdomu? Atvirkščiai, kai kalbuosi su žmonėmis, jie dažnai skundžiasi, kad jiems visai neįdomu kas, kur ir su kuo kažką darė. Daugeliui daug įdomiau, nuo ko sportininkas pradėjo savo kelią, kaip siekė tikslo ir pan. Intrigos įdomu tik tiems, kurie sėdi interneto portaluose ir paskui viską aprašinėja, tačiau yra daug žmonių, kurie tokiems niekams neturi laiko ir jiems įdomūs visiškai kiti dalykai.

Iš tiesų daug kas priklauso nuo pačių žurnalistų. Kaip jie viską nušviečia, tokią nuomonę galima susidaryti apie žmones. Todėl jeigu jie laikytųsi tam tikrų principų, galima būtų sužinoti ir kitų dalykų, o ne vien laikytis įsikabinus kažkokių intrigų ir skandalų. Visa tai jau labai įgriso.

Jeigu sportininkas nieko nepasakos apie savo asmeninį gyvenimą, žurnalistams bus sunkiau sužinoti juos dominančią informaciją. Ar su auklėtine prieš jai duodant interviu pasitariate apie ką ji kalbės ir kokių temų vertėtų vengti?

Aišku, su Živile pasitariame, apie ką kalbėti, nes kai ko žurnalistams nereikia sakyti. Kaip jau sakiau, labai nemėgstu, kai yra kišamasi į privatų žmogaus gyvenimą. Kam lįsti ten, kur nereikia? Tačiau visko būna, pasitariame, o paskui moteriškas atvirumas ir žurnalistų landumas padaro savo. Kartais dėl to, ką ji prikalba, nuo manęs gauna velnių.  

Būna, kad po interviu pabarate auklėtinę?

Taip. Ji apskritai be mano žinios negali duoti interviu. Užsienyje dažniausiai juos derina vadybininkas. Mes taip pat turime vadybininkę latvę, kuri organizuoja visus startus. Be jos žinios negalime dalyvauti jokiose komercinėse varžybose, išskyrus oficialius startus už Lietuvos rinktinę. Kiekvienas dirba savo darbą ir yra už jį atsakingas. Todėl prieš duodama interviu, Živilė turi pirmiausiai atsiklausti manęs.

Ar Živilei iškovojus Europos auksą pajutote didesnį žiniasklaidos dėmesį tiek sportininkei, tiek pačiai lengvajai atletikai?

Manau, kad dėmesio daugiau buvo po Atėnų olimpiados, kai Živilė užėmė 14 vietą, nes tai buvo aukštas rezultatas, kurio iš jos niekas nesitikėjo. Tuo metu jutome didelį žiniasklaidos dėmesį ir susidomėjimą. Dabar tokio žurnalistų antplūdžio, kaip po starto Atėnų olimpinėse žaidynėse nebuvo. Po Europos čempianato didesnio dėmesio sulaukėme iš valdžios atstovų, nors, tiesą sakant, jo nesitikėjome.

Manoma, kad populiarumas žiniasklaidoje gali padėti siekti tam tikrų tikslų, pavyzdžiui, rasti rėmėjų. Ar profesionaliam sportininkui yra svarbu būti žinomam, matomam?

Mūsų šalyje, tikriausiai, tai yra visiškai nesvarbu. Tai yra tik pamaloninimas, kad apie tave parašo, bet naudos iš to - jokios. Ne paslaptis, kad sportininkai labai daug aukojasi, siekdami aukštų rezultatų negaili nei laiko, nei sveikatos, o pinigėlių, kuriuos skiria valstybė, neužtenka. Atrodytų, žiniasklaidos dėka būtų galima lengviau ieškoti rėmėjų, bet jų tas visai nedomina. Po Europos čempionato pastebėjau, kad žiniasklaidos dėmesys gali būti tik malonumas, o verslo pasauliui sportininkai neįdomūs.

Neatsisakome bendrauti su žurnalistais, nes mums labai svarbi rėmėjų paieškos problema. Norime, kad inteviu būtų naudingas ne tik jiems, bet ir mums, todėl dažnai paprašome paminėti rėmėjus. Pažadą gauname, o paskui, skaitydami straipsnį, matome, kad ta vieta yra išmesta. Tai yra labai keista, nes užsienyje priimta, kad kiekvienas sportininkas duoda nemokamą interviu tik prieš varžybas ir po finišo, o visi kiti interviu dažniausiai yra mokami. Tai atletams yra papildomas būdas užsidirbti pinigų pasiruošti varžyboms ar kitoms savo reikmėms. Pas mus už interviu niekas nemoka, žurnalistai noriai lenda į asmeninį sportininko gyvenimą, ieško visokių blogybių, o kai paprašai, kad vienu sakiniu paminėtų apie rėmėjus, kas sportininkui tikrai yra labai svarbu ir aktualu, dažniausiai žurnalistai nutyla.

O ką galite pasakyti teigiamo apie Lietuvos sporto žurnalistus?

Teigiama tai, kad jie pradėjo labiau domėtis lengvąja atletika ir su ja susijusiais renginiais. Kartais organizuojant varžybas atrodo, kad gal žurnalistams bus neįdomu, niekas nesusirinks, nepasidomės, bet jie kantrūs, ateina į susitikimus su sporto entuziaztais ir nušviečia sporto renginius.   

Būna, kad kai sportininkas laimi yra iškeliamas ant pjedestalo, pasirodo varžybose prastai - maišomas su žemėmis. Jums yra pasitaikę tokių atvejų?

Lietuvos žurnalistams šiuo klausimu neturiu priekaištų. Jie nemaišo sportininkų su žemėmis, yra tolerantiški ir daugiau nušviečia pergales, o ne nesėkmes. Kartais susitariame, kad žurnalistai prieš spausdindami tekstą atsiųstų paskaityti tai, ką parašė, todėl kai straipsnis pasirodo, nėra labai ko ir kaltinti, patys prišnekame. Tik, kaip jau minėjau, dėl rėmėjų paminėjimo, kas mums iš tiesų yra labai svarbu ir galėtų padėti, niekaip neišeina susitarti.

Kitas dalykas yra interneto portalai. Juose komentaruose visiškai laisvai leidžiama juodinti sportininkus ir iš jų tyčiotis. Iš pradžių į tai reaguodavome, o dabar laikomės tos nuomonės, kad žmogui liežuvis duotas tam, kad kalbėtų. Ar bus gerai, ar blogai, vis tiek kas nors suras prie ko prisikabinti. Interneto komentatoriams labiau patinka iš blogosios pusės apie žmogų kalbėti. Ką gi, tai jų reikalas, nieko čia nepadarysi.

Ar jūs pats domitės, sekate sporto naujienas žiniasklaidos priemonėse? Kokios informacijos dažniausiai ieškote?

Man įdomios visos naujienos apie sportą. Bet keisčiausia tai, kad televizijos kanalai sporto naujienas dažniausiai pradeda ir baigia krepšiniu arba futbolu - ypač Anglijos, Ispanijos, Italijos ar Vokietijos lygų apžvalga. Aš nelabai tikiu, kad paprastam žmogui, ne futbolo specialistui, įdomu kaip sužaidė komandos, kuriose nėra nė vieno lietuvio. Mano nuomone, trūksta šalyje vykstančių varžybų nušvietimo. Man labai patinka ir aš laukiu TV3 sporto žinių, kai jas veda Vlada Musvydaitė-Baranauskienė. Ji nesureikšmina vien krepšinio, suranda ir kitų sporto entuziastus dominančių temų. Aš ne prieš krepšinį, bet žinote, kasdien valgomi ikrai irgi atsibosta.

Manau, kad jei televizijos rodytų ne tik krepšinį, tai ir kitų sporto šakų entuziastų, gerbėjų ir net rėmėjų būtų daugiau. Pavyzdžiui, rankinis nuo senų laikų buvo labai populiarus, ypač dideli moterų komandų pasiekimai. Gal daugiau į jį investavus, galima būtų pasiekti ne prastesnių rezultatų nei krepšinyje. Tačiau kitų sporto šakų plėtotojai irgi yra dėl to kalti, kad leido krepšinį iškelti aukščiau visko. Gal jie per mažai skyrė dėmesio savo sporto šakos reklamai, mažai bendravo su rašančiais ar televizijos sporto žurnalistais.

Ar yra tokių žurnalistų, kuriuos galėtumėte išskirti kaip kompetetingus profesionalus sporto srityje?

Didžiausią malonumą man teikė, dar kai dirbo „Lietuvos žiniose", Artūro Gimžausko darbas. Gal kad tai buvo Živilės kelio pradžia, gal todėl, kad jis buvęs mano auklėtinis, tačiau iš tiesų su juo labai gražiai bendradarbiavome. Jis sugalvodavo įdomių temų, turėjo idėjų, gerai rašė. Vienas įsimintiniausių ir geriausių jo straipsnių buvo „Penki žingsniai iki Lietuvos rekordo". Neblogai apie lengvąją atletiką nusimano ir Aurimas Kuckailis, iš televizijos galėčiau išskirti „Panoramos" sporto žinių žurnalistę Brigitą Virbalytę. Manau, ji turėtų išaugti į lengvosios atletikos super žurnalistę, nes pati sportuoja, yra profesionali ėjikė, pažįsta lengvąją atletiką, sportininko gyvenimą geriau nei kiti žurnalistai, laikinai ar atsitiktinai nušviečiantys lengvosios atletikos naujienas.

Kokį patarimą norėtumėte duoti Lietuvos sporto žurnalistams?

Daugiau džiaugtis sportininkų pergalėmis ir mažiau kištis į jų asmeninį gyvenimą. Tegul būna keli žurnalistai kurie taip daro, bet nereikia visos žiniasklaidos lenkti į tą pusę.