Nuomonių barometras

Spalio pradžioje Romoje vyko Katalikų spaudos darbuotojų suvažiavimas, kuriame atstovai iš viso pasaulio dalijosi savo darbo patirtimi ir gilinosi į labiausiai nerimą keliančius nūdienos bažnytinės žiniasklaidos iššūkius.  Vokietijos katalikų naujienų agentūros (KNA) vadovas Ludwig Ring-Eifel savo kalboje palietė spaudos laisvės Bažnyčioje temą, išduodamas sėkmingos žiniasklaidos paslaptį.

"Norėčiau pradėti teiginiu, kuris gali nuskambėti netikėtai: katalikiškoje žiniasklaidoje aš nebūtinai įžvelgiu prieštaravimų tarp „žodžio laisvės" ir „Bažnyčios tiesos". Ir aš nemanau, jog yra prieštaravimų tarp Bažnyčios bendrystės ar, kaip kad buvo vadinama, Bažnyčios vienovės ir Bažnyčios viduje vykstančios polemikos nušvietimo žiniasklaidoje.

Šis ganėtinai optimistiškas teiginys gali dar labiau stebinti, žinant, jog jo autorius - žurnalistas, rašantis apie Vokietijos Katalikų Bažnyčioje vykstančius reiškinius.

Ši Bažnyčia yra pagarsėjusi dėl vidinių įtampų tarp, viena vertus, liberalesnių vyskupų, teologų ir aktyvių pasauliečių, kita vertus - tarp konservatyvesniojo sparno, kuriam vėlgi priklauso vyskupai teologai ir aktyviai veikiantys pasauliečiai. Tarp šių dviejų stovyklų yra nemažai „nuosaikiųjų".

Ir aš turiu pripažinti tai, kad tokioje Bažnyčioje „Bažnyčios tiesa" ir žodžio laisvė iš tikrųjų YRA matomos kaip vienas kitam prieštaraujantys dalykai, lygiai taip, kaip nesutarimas ir vienovė.

Tai galima lengvai paaiškinti: kai vietos Bažnyčia yra vidujai pasidalijusi į skirtingas nuomonių sroves taip, kaip kad yra Vokietijoje, politinių jėgų kova beveik neišvengiamai atsispindi Bažnyčios žiniasklaidoje.

Viduje pasidalijusi Bažnyčia elgiasi beveik taip pat, kaip politinė partija: kiekvieno iš sparnų lyderiai SAVO sekėjus bando įtraukti į svarbius Bažnyčios darbus, ir ypač į Bažnyčios žiniasklaidą, kadangi tikisi juos tapsiant nuomonės formuotojais.

Ir kuo daugiau SAVO politinės pakraipos nuomonės formuotojų tu įdarbinsi šiuose svarbiuose postuose, tuo didesnę įtaką galėsi daryti viešajai nuomonei Bažnyčioje.

Ir kadangi šis reikalas yra susijęs ir su pinigais - o aš sakyčiau, kad Vokietijos Katalikų Bažnyčioje pinigų klausimas yra ganėtinai svarbus - vidinės varžybos dėl svarbiausių pozicijų taps ir varžymusi dėl pinigų bei asignavimų.

Ir visa tai galime matyti Vokietijos katalikiškoje žiniasklaidoje, kuri, neskaitant keleto svarbių išimčių, yra ganėtinai daug subsidijuojama; tai žiniasklaida, kurią matome įsitraukusią į vidines Bažnyčios politikos kovas; ir visa tai lydi smarkus skaitytojų, žiūrovų ir kitų žiniasklaidos vartotojų skaičiaus mažėjimas; taip pat galime matyti tai, kad labai nedaug Bažnyčios nuomonės formuotojų yra matomi ir girdimi už Bažnyčios ribų.

Esant tokiai situacijai, kiekvienas Bažnyčios žiniasklaidoje pasirodantis sprendimas bus suvokiamas kaip „politinis" žingsnis. Jei vyskupas nuspręs finansiškai neberemti Bažnyčios laikraščio, pasigirs balsų, kad jis taip padarė dėl to, jog laikraštis neatitiko jo mąstymo linijos. Paskyrus naujo Bažnyčios tinklalapio vadovą ar redaktorių, stebėtojai klaus: „Kokia yra jo pozicija? Jis kairysis, dešinysis ar centristas? Jis kardinolo X žmogus ar arkivyskupo Z statytinis?" Atrodo, kad nuo Šventojo Pauliaus laikų praėjus 2000 metų, mes vėl grįžome į bendruomenės susiskaldymo laikus, kuriuos jis aprašo Pirmojo laiško korintiečiams pradžioje (1 Kor 1, 11-13):

Mat Chlojės namiškiai pranešė man apie jus, mano broliai, kad tarp jūsų esama kivirčų.

Turiu omenyje tai, kad iš jūsų yra tokių, kurie sako: „Aš esu Pauliaus", „aš - Apolo", „aš - Kefo", „o aš - Kristaus".

Argi Kristus padalytas? nejaugi Paulius buvo už jus nukryžiuotas? negi vardan Pauliaus buvote pakrikštyti?.

Žvelgiant iš šalies, Vokietijos Bažnyčios žiniasklaida tam tikru atžvilgiu primena mažą korintiečių katalikų kongregaciją. Kaip ir pastarieji, ši žiniasklaida yra nusilpusi dėl savo silpno tikėjimo Kristumi, nuodijama abipusio pasitikėjimo tarp Bažnyčios srovių ir grupuočių trūkumo ir beveik paralyžiuota vidinės kovos dėl pinigų ir įtakos. Dėl šių priežasčių, nors ir gaudama daug finansinės paramos, - vėlgi, neskaitant tam tikrų išimčių - daugybė katalikiškos žiniasklaidos priemonių Vokietijoje ne itin veiksmingai skleidžia tiesą.

Ko iš to galėtų pasimokyti kitų vietos Bažnyčių žiniasklaida?

1.  Venkite pakliūti į vidinių pasidalijimų spendžiamus spąstus. Prieš pradėdami rašyti apie konfliktus Bažnyčioje, pirmiausia siekite vienovės!

2.  Nesitikėkite, jog finansinės subsidijos užtikrins jūsų gyvavimą. Jei nepritrauksite skaitytojų, klausytojų ir žiūrovų, ilguoju laikotarpiu pinigai neišsaugos jūsų leidinių (jie tik nutolins mirties akimirką).

3. Jei esate katalikai, stenkitės būti gerais žurnalistais! Tokios žurnalistikos dorybės - kaip kad ištikimybė tiesai, greitas, platus ir sklandus žurnalistinių tyrimų atlikimas, gebėjimas žaisti žodžiais ir vaizdais bei mokėjimas kurti vienu metu ir įdomias, ir tikras istorijas - visa tai gali skleistis geriau, jei nuolat NEGALVOJATE apie pinigus ir galią.

Ar tai utopiškas pasiūlymas? Aš manau, kad jis yra realistiškas, nors gal reikėtų sakyti: būtent DĖL TO, kad pats turiu sudėtingos patirties Vokietijos katalikiškoje žiniasklaidoje. Mano mėgstamiausi pavyzdžiai, kuriuos pateikiu, kalbėdamas apie šią situaciją, yra ne iš katalikiškos žiniasklaidos patirties, tačiau paralelės yra pribloškiamos.

Šie pavyzdžiai - tai britų savaitraštis The Economist ir amerikiečių Wallstreet Journal. Abu leidiniai susilaukia stebinamos sėkmės, tuo tarpu kitų Vakarų pasaulio leidinių pardavimai mažėja.

Kokia yra jų sėkmės paslaptis?

Viena iš jų - profesionalus žurnalistinis darbas. Kita - šių leidinių pateikiama informacija skaitytojams yra naudinga: kai kurie iš skaitytojų, priimdami svarbius finansinius sprendimus, remiasi šiuose leidiniuose pateikta informacija.

Trečioji priežastis: šių leidinių žurnalistus sieja tvirta bendra nuomonė - jie tiki rinkos ekonomika, individo laisve ir viską apimančia sumanaus verslumo galia.

Kaip žinote, dogmos nėra būtent tai, kuo tiki katalikai žurnalistai. Bet įdomus dalykas yra tas, kad net tvirtai žinodami, kokias pažiūras jie palaiko, The Economist ir Wallstreet Journal žurnalistai geba teikti informaciją ir atvirai diskutuoti apie tokius įvykius ir požiūrius, kurie iš pagrindų kvestionuoja šias pažiūras.

Taigi iš šių Londone ir Niujorke besidarbuojančių kolegų galima šio bei to išmokti: tikėti Bažnyčios mokymu nereiškia tylėti, matant jos vidinius konfliktus, ir pasakoti apie šias polemikas nereiškia būti šališkam.

Tačiau jei imame kvestionuoti pačius savo tikėjimo pamatus, ar netgi blogiau - jei nebežinome, kokie yra šie pamatai, tada po kojomis nebeturėsime tvirto pagrindo, ant kurio stovėdami mes stebime, tyrinėjame, renkamės, kategorizuojame ir pasakojame.

Tačiau jei tvirtai stovėsime ant šio pagrindo, galėsime būti puikiais žurnalistais, kurti naujienas ir istorijas, kurias žmonės norės pirkti, ir galbūt kai kurios iš jų jiems pagelbės priimti svarbius gyvenimo sprendimus. Tokios naujos katalikų žurnalistų kartos šūkiu galėtų tapti ištrauka iš Evangelijos pagal Joną: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus."

Vertė Milda Bagdonaitė

Bernardinai.lt