2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Nuomonių barometras

*print*

Archyvas :: Žurnalistė: Per dvejus metus buvau atleista tris kartus

2010-05-31
 
Naurio Kundzelevičiaus nuotrauka

Naurio Kundzelevičiaus nuotrauka

Aušra Ivanauskienė

 

„Niekam nieko nereikia “, - drėbė šįryt sutikta draugė. Paskui šnipštelėjo, kad net jos bičiulė, vieno žinomo laikraščio boso pavaduotojo žmona, nuogąstauja dėl savo darbo. Neva  tos ponios verslui  – irgi prasti laikai, o vyro pečiai toli gražu nebe tokie stiprūs kaip anksčiau.

 

Panašu,  kad draugė taip guodė mane, tapusią laisva menininke.

 

Jūs atleistas! Šiuos žiauriam nuosprendžiui prilygstančius žodžius pastaraisiais metais išgirdo keli šimtai, o gal jau tūkstančiai, mano kolegų žurnalistų. Tarp jų ir aš.

 

Maža nepasirodė. Per dvejus metus buvau atleista tris kartus.

 

Psichologai teigia, kad darbo netekimas prilygsta artimo žmogaus mirčiai. Ar taip jaučiausi? Turiu pasakyti, kad po trečio karto tai praeina. Gal net po antro. Kaip sakė karalius Saliamonas, viskas praeina, praeis ir tai.

 

Ekonominė krizė supurtė pasaulį ir privertė perkainoti daugelį dalykų. Mes nebegrįšim kur buvom - esame priversti išmokti skaudžias pamokas. Ir nebebus tos žurnalistikos, kuri buvo. Sociologiniai tyrimai rodo, kad visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida tragiškai kritęs ir tesiekia vos daugiau nei 37 procentus. Bet ar tai pasaulio pabaiga?  Tiesiog media pasaulis įgyja naujus pavidalus, darinius ir prisipildo iš esmės naujo turinio bei išraiškos formų. Ar geresnių,  turtingesnių, teisingesnių  – kitas klausimas. Ypač Lietuvoje, kur demokratijos tradicijų trūksta.    

 

Vis dėlto esu įsitikinusi, kad ribinės situacijos turi gerų bruožų – suteikia naujos, įdomios patirties.

Dirbu žurnaliste daugiau nei  ketvirtį amžiaus. Krizės du kartus išmesta  iš redakcijų  pasielgiau išmintingai – tapau vienos valstybinės institucijos atstove viešiesiems ryšiams. Suprantama, kad sunkmečiu migracija iš žurnalistikos į „piaro“ laukus ir pievas vyksta masiškai. Tai lemia didesnės socialinės garantijos, mažesnis tempas, ramesnis darbas. Taip yra teoriškai, tačiau praktika gali būti panaši į mano. Po metų šioje valdiškoje įstaigoje buvau atleista dėl reorganizavimo ir etatų mažinimo.

 

Valstybinės tarnyboje dirbau pirmąkart  gyvenime ir  plušėjau su dideliu entuziazmu: rašiau, fotografavau, tvarkiau interneto svetainę. Negailėjau savaitgalių, nes čia kalta mano žurnalistinė prigimtis dalyvauti, matyti, skleisti žinią, be to, siekiau  puoselėti gerą  valdžios vyrų ir moterų įvaizdį.

 

Naujos patirties įgijau, vos pradėjusi dirbti. „Man nepriklauso, man už tai nemoka“, - šiuos žodžius naujieji kolegos valdininkai kartodavo kaip maldą. Supratau: iš nieko jokios pagalbos nelauk. Tačiau šiuos žodžius nuolat girdėdavau ne tik aš, bet svarbiausia -  ir šios valdiškos įstaigos duris praverdavę žmonės, taip sakant, tauta. Prigimtinė valdžios institucijų misija tarnauti žmonėms daugeliui biurokratų buvo ir yra tolima bei nepažįstama kaip kosmosas. Iki kaulų smegenų įsitikinau, kad tokios valdiškos įstaigos yra valstybė valstybėje. Suvokiau dar vieną dalyką -  kaip toli ši institucija nuo paprastų žmonių. Tai tiesiog du atskiri pasauliai:čia – mes, o ten – kažkokia tamsi, klampi,  gaivališka masė. Valdininkų pasaulis apskritai specifinis ir uždaras, nukreiptas į savo interesų bei asmeninę gerovę.  Čia dirba draugai, giminės ir partijos broliai bei sesės. Daugelio kolegų veiduose  mačiau begalinę nuostabą, kad nepriklausau ir niekados nepriklausiau jokiai partijai, net komunistų. Nemažai šios institucijos valdininkų nieko nenutuokė ir nenorėjo nutuokti apie viešųjų ryšių paskirtį. Kai pradėjau ruošti straipsnį apie  keliasdešimt milijonų litų vertės europinį projektą, už jį atsakingas klerkas nustebo:“ Tai tu čia viską nori žinoti?“ Nei jis, nei kai kurie kiti kolegos nesuvokė, kad tai žinoti turiu ne aš, o žmonės, kurių labui šis projektas įgyvendinamas, o viešumas yra privaloma sąlyga.  

 

Tačiau visas linksmumas prasidėjo tada, kai į aukščiausius postus atėjo dar daugiau   partijų atstovų, kuriems prireikė ir naujų etatų. Šių partijų atstovų atsirado tiek,  kad jie nebetilpo už stalo kas rytą vykstančiuose šios institucijos vadovo kasrytiniuose pasitarimuose. Jie nebegalėjo pasidalinti įtakų ir postų saviškiams. O čia  po ranka - vyriausybės nuleistas nurodymas mažinti valstybės institucijų darbuotojų etatus.  Susirinkusi vadinamoji politinė taryba, tokia šiuolaikinė „petiorka“ sudarė atleidžiamųjų  sąrašą. Po to, kai juos atleido, puolė priiminėti naujus, saviškius.

 

„Tai tu už konservatorius ar socialdemokratus?“-  kartą juokais paklausė vienas partinis kolega, susėdęs su kitos partijos lyderiu. „Aš laisvas žmogus“, - juokavau ir aš, bet išgirdau  štai ką: „Seniai nėra laisvų.  Už tai tave ir atleidžia“, - su neslepiamu pasitenkinimu rėžė tas partijos lyderis.

 

Pastarąjį  neblogai pažinojau. Atgimimo laikais jis tvirtai laikėsi  SSKP platformos, bet atkūrus nepriklausomybę nuomonę žaibiškai pakeitė ir  buvo vienas šios valstybinės institucijos vienas vadovų. Tik neseniai, jau būdamas ne vienerius metus pensininkas, iš šio posto turėjo pasitraukti.  Mano buvę bendradarbiai šmaikštavo, kas esą  išeidamas šis ponas kalbėjo:“Jeigu reikia, aš dar čia pasėdėsiu“. Bet atsirado jaunesnių, norinčių čia pasėdėti.   

 

Mane atleido. Kažkodėl prisiminiau laikus, kai vadinamoji „trojka“ į Sibiro lagerius išsiuntė mano tėvą. Į tuos pačius, kuriuose kalėjo anuometinės laisvos Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys. Mano likimą jau kitoje nepriklausomoje Lietuvoje sprendė „petiorka“. Vienas iš aktyviausių „petiorkos“ dalyvių yra teisiamasis visą Lietuvą sudrebinusioje korupcijos byloje.   

 

Nieko čia nepadarysi, kaip smagiai yra pasakęs toks ponas Kurtas Vonegutas. Be to, Lietuva – ne Sibiras. Aš įgijau patirties, kas yra valstybės tarnyba.

 

Grįžti į žurnalistiką nebuvo sunku, nes tai gyvenimo būdas, iš kurio išeiti neįmanoma,  kol tavęs neišneša kojomis į priekį. Dirbu su mažiausiai keturiomis redakcijomis ir viena viešąja įstaiga.  

 

Manote, kad išgirdote sėkmės istoriją?  Tikrai ne. Kol kas tik bandau išgyventi ir išlikti. Ir nežinau, ar man pavyks, nes vadinamojo etatinio darbo nėra. Tačiau ties egzistencijos riba atsidūriau ne tik aš ar neseniai į gatvę iššveistas eilinis mano kolega. Užsmaugta krizės, už proto ribų pakeltų  PVM-ų, žiniasklaida traukiasi lyg Šagrenės oda. Todėl akyse nyksta ne tik reitingai, bet ir žiniasklaidos kokybė. Akivaizdu, kad daugelyje leidinių užsakomųjų straipsnių daugiau nei autorinių, o tapę nebereikalingi žurnalistai konvejeriu čiuožia lauk. Lietuvai tikrai netrūksta talentingų žurnalistų. Jų nebereikia leidėjams. Jiems reikalinga pigi darbo jėga. 

 

Šis procesas įgyja  groteskiškas formas. Kartais paskaitau du vietinius laikraščius. Juose nedirba nė vienas, įskaitant ir redaktorius, žurnalistas. Maža to, redaktoriai – laikinai einantys pareigas. Kaip manote, kodėl? Laikraščių savininkams ir leidėjams nereikia žurnalistų, nes jie per brangūs. Todėl dirba bet kas. Taigi viena laikina redaktorė turi pagrindinį darbą  mokykloje, o kita dalį algos gauna iš Darbo biržos, neva už atliktus viešuosius darbus. Šiuose leidiniuose netrūksta stiliaus, kalbos kultūros, net gramatikos klaidų, o apie žurnalistiką, švelniai tariant, kalbėti sunku. Šiedu laikraščiai primena skelbimų ir suvestinių lentas. Jiems rašo vaikai, pensininkai ir invalidai, kitą plotą užpildo įvairių institucijų pranešimai, atskaitos. Įdomu tai, kad vieno iš šio laikraščių savininkas yra visada teisingai iš televizoriaus kalbantis Seimo narys.

 

Taigi spauda ir žurnalistai, tas tradicinis visuomenę sergstintis sarginis šuo, laikomas už tokio trumpo pavadžio, kad virsta stimpančia dvasna.

 

Ar tokią situacija galėjome įsivaizduoti bent prieš dvejus metus? Tikrai ne.

 

Kolegė Liuda Jonušienė neseniai rašė, kad būdami laisvi menininkai, dar turime dvi alternatyvas:emigruoti arba nusižudyti. Tai perskaičiusi staiga prisiminiau elektroniniu paštu man atskriejusius žymaus muzikanto ir kūrėjo, stojiškai besigrumiančiu su mirtina liga, Gintauto Abariaus žodžius. Jis rašė: „ Būsiu dar ilgai, nes daug darbo del Lietuvos ir Tėvo Karalystės! Saulėto,maloningo ir gražaus pavasario ir Tau!“

 

Per šiuos dvejus metus aš tik trečią kartą netekau darbo ir vėl viską pradedu iš naujo. O esu velniškai gyva, sveika, kūrybinga ir netgi nebjauri pažiūrėti. Ir man nusispjaut, kad niekam nieko nereikia. Man reikia.    

 

Ačiū Tau, Gintai.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2010-05-31 16:31
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media