2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Nuomonių barometras

*print*

Archyvas :: Juozas Stasinas: Visuomenės ir žiniasklaidos dialogas Lietuvos gamtosaugoje

2017-06-19
 
Juozas Stasinas

Juozas Stasinas

 

Juo­zas Sta­si­nas,

Lie­tu­vos nu­si­pel­nęs gam­tos ap­sau­gos dar­buo­to­jas,

Čes­lo­vo Ku­da­bos pre­mi­jos lau­re­a­tas,

Lie­tu­vos žur­na­lis­tų są­jun­gos na­rys

 

Gam­tos ap­sau­gos ko­mi­te­to Lie­tu­vo­je įkū­ri­mo 60-me­čiui

Pra­ėju­sio šimt­me­čio šeš­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je, kai vis la­biau pra­dė­jo aiš­kė­ti di­džių­jų sta­li­ni­nių gam­tos per­tvar­ky­mo pla­nų ne­igia­mos pa­sek­mės gam­tai, žmo­nių svei­ka­tai bei gy­ve­na­ma­jai ap­lin­kai, „pla­čio­sios ša­lies" moks­li­nin­kai, ra­šy­to­jai, žur­na­lis­tai ėmė reikš­ti ne­ri­mą dėl gam­to­sau­gos.

Lie­tu­vos moks­lo žmo­nių, kul­tū­ros vei­kė­jų, ra­šy­to­jų, žur­na­lis­tų ir gam­ti­nin­kų bal­sai tuo­me­ti­nė­je So­vie­tų są­jun­go­je bu­vo la­biau­siai gir­di­mi, nes jie bu­vo pa­rem­ti mū­sų Vals­ty­bės is­to­ri­ne gam­to­jau­tos pa­tir­ti­mi, tra­di­ci­jo­mis ir kon­kre­čiais prak­ti­niais gam­to­sau­gos dar­bais, be­si­re­mian­čiais pra­džio­je pa­pro­ti­ne, vė­liau ir ra­šy­ti­ne tei­se.

Lie­tu­vos gam­to­sau­gos iš­ta­kos

Ap­sau­go­ti gam­tos tur­tus Lie­tu­vo­je tei­si­nių prie­mo­nių pa­gal­ba bu­vo ban­do­ma jau fe­o­da­liz­mo lai­kais. 1557 m. iš­leis­ta­me Va­la­kų įsta­ty­me bu­vo nu­ma­ty­ta me­džiok­lės, žve­jy­bos, miš­ko kir­ti­mo, uo­ga­vi­mo, gry­ba­vi­mo tvar­ka. Gam­tos tur­tų ap­sau­gos klau­si­mai at­si­spin­dė­jo ir pir­ma­ja­me bei tre­čia­ja­me Lie­tu­vos sta­tu­tuose.

Dė­me­sin­gai Ša­lies gam­ta rū­pin­ta­si ir tar­pu­ka­rio lai­ko­tar­piu. Bu­vo pri­im­ta ne­ma­žai tei­sės ak­tų at­ski­rų gam­tos ob­jek­tų ap­sau­gai, pa­vyz­džiui, me­džiok­lės įsta­ty­mai - 1925 ir 1935 m., miš­kų nai­ki­ni­mui su­stab­dy­ti įsta­ty­mas, įsta­ty­mas apie pri­va­ti­nių miš­kų vals­ty­bės prie­žiū­rą ir t.t. Gam­tos ir jos ap­sau­gos idė­jos pla­čiai at­si­spin­dė­jo lei­džia­mo­je li­te­ra­tū­ro­je, laik­raš­čiuo­se ir žur­na­luo­se.

Gam­to­sau­ga po­ka­rio lai­ko­tar­piu

Po­ka­rio me­tais So­vie­tų są­jun­go­je lie­tu­viai pa­si­rin­ko pir­map­ra­ei­vio ke­lią ny­kia­me gam­to­sau­gos lau­ke ir gar­bin­gai ėjo iki pat Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo. Tuo­met, lau­žant su­sta­ba­rė­ju­sį tech­no­kratinį po­žiū­rį į gam­tos ir vi­suo­me­nės san­ty­kių har­mo­ni­ją, mū­sų Ša­lies gam­ti­nin­kų dar­bai bu­vo la­bai svar­būs bei reikš­min­gi ne tik Lie­tu­vai, bet ir vi­sai So­vie­tų są­jun­gai. Pa­kan­ka pri­si­min­ti vie­ną ki­tą tuo­me­ti­nį par­ti­jos iš­kel­tą ko­mu­niz­mo sta­ty­bos lo­zun­gą - „šiau­rės upes pa­suk­si­me į pie­tus", „gam­ta pri­va­lo tar­nau­ti žmo­gui", „ko­mu­niz­mas - ta­ry­bų val­džia plius elek­tri­fi­ka­ci­ja, plius che­mi­za­ci­ja", - kad ga­lė­tum įsi­vaiz­duo­ti to lai­ko­tar­pio gam­tos būk­lę, ir su­pras­ti švie­siau­sių pro­tų pa­stan­gas bei ga­li­my­bes ap­gin­ti ją esant to­kiai ide­o­lo­gi­zuo­tai at­mo­sfe­rai.

Ne­žiū­rint į tai, „blai­viai" mąs­tan­ti Lie­tu­vos vi­suo­me­nė pa­si­rin­ko bran­giau­sio ma­te­ria­li­nio ir dva­si­nio Tautos tur­to - gam­tos - gy­ni­mo po­zi­ci­jas. Pir­mie­ji į šias po­zi­ci­jas sto­jo moks­li­nin­kai gam­ti­nin­kai: Ta­das Iva­naus­kas, An­ta­nas Kve­da­ras, Vy­tau­tas Gu­de­lis, Ka­zi­mie­ras Bie­liu­kas, Čes­lo­vas Ku­da­ba, Lie­tu­vos gam­tos ap­sau­gos drau­gi­jos pir­mi­nin­kas Ka­ro­lis Jan­ke­vi­čius, Me­džiok­lės ūkio val­dy­bos vir­ši­nin­kas, vė­liau ta­pęs nau­jai įkur­to Gam­tos ap­sau­gos ko­mi­te­to pir­mi­nin­ku, tei­si­nin­kas Vik­to­ras Ber­gas.

Lie­tu­vos gam­to­sau­gos pir­map­ra­ei­vius pa­lai­kė ir Ru­si­jos moks­lo de­mo­kra­tinės vi­suo­me­nės žy­mūs gam­ti­nin­kai L. Ša­poš­ni­ko­vas, N. Ba­ni­ko­vas V. Pa­krov­skis, V. Gep­tne­ris, S. Tu­ro­vas ir ki­ti. Jie, kaip moks­li­nin­kai, at­sto­vau­da­vo „pla­či­ą­ją ša­lį" tarp­tau­ti­nė­se gam­ti­nin­kų kon­gre­suo­se, kon­fe­ren­ci­jo­se ir at­si­vež­tą už­sie­nio in­for­ma­ci­ją, li­te­ra­tū­rą „nu­leis­da­vo" Vik­to­rui Ber­gui. Jie ži­no­jo, kad Lie­tu­vos gam­to­sau­gi­nin­kai ir jų va­do­vas su­ge­bės pa­nau­do­ti už­sie­nio vals­ty­bių gam­to­sau­gos pa­tir­tį ir steng­sis jų pa­vyz­džiu pa­gal ga­li­my­bes or­ga­ni­zuo­ti efek­ty­vią gam­to­sau­gą. Ir jie ne­ap­si­ri­ko.

Nau­jas po­sū­kis

Ly­giai prieš 60 me­tų, 1957 m. lie­pos 26 d., Lie­tu­vo­je, Me­džiok­lės ūkio val­dy­bos ba­zė­je įku­ria­mas Gam­tos ap­sau­gos ko­mi­te­tas prie LSSR Mi­nist­rų ta­ry­bos. Tuo­me­ti­nė Ša­lies vy­riau­sy­bė Gam­tos ap­sau­gos ko­mi­te­to pir­mi­nin­ku pa­ski­ria Vik­to­rą Ber­gą, ta­len­tin­gą or­ga­ni­za­to­rių, ge­rai gam­to­sau­gos rei­ka­lus iš­ma­nan­tį, pla­čių de­mo­kra­tinių pa­žiū­rų žmo­gų, nuo 1947 me­tų su­ma­niai va­do­va­vu­sį Me­džiok­lė ūkio val­dy­bai.

Gam­tos ap­sau­gos ko­mi­te­tas ta­po pir­mą­ja vals­ty­bi­ne gam­to­sau­gos ins­ti­tu­ci­ja su pla­čiu vals­ty­bi­nių ins­pek­ci­jų tin­klu vie­to­se. Pri­min­ti­na, kad to­kios vals­ty­bi­nės gam­to­sau­gos ins­ti­tu­ci­jos ne­bu­vo ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir vi­so­je So­vie­tų są­jun­go­je.

Vals­ty­bi­nės gam­to­sau­gos ins­ti­tu­ci­jos at­si­ra­di­mas Lie­tu­vo­je bu­vo įžval­gus ir ryž­tin­gas žings­nis spren­džiant to me­to eko­lo­gi­nes pro­ble­mas ne tik mū­sų kraš­te, bet ir ki­to­se „pla­čio­sios ša­lies" res­pub­li­ko­se.

Ne­tru­kus vals­ty­bi­nės gam­to­sau­gos va­do­vas Vik­to­ras Ber­gas žen­gia svar­bų žings­nį stip­ri­nant gam­to­sau­gos tei­si­nius pa­grin­dus. Su­bū­ręs ben­dra­min­čius - įvai­rių moks­lo sri­čių moks­li­nin­kus, eko­lo­gus, tei­si­nin­kus, vals­ty­bi­nių ir vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų at­sto­vus, pa­ren­gia Lie­tu­vos gam­tos ap­sau­gos įsta­ty­mo pro­jek­tą ir įti­ki­na Ša­lies aukš­čiau­si­ą­ją val­džią to­kio įsta­ty­mo rei­ka­lin­gu­mu.

1959 m. ba­lan­džio mėn. 22 d. tuo­me­ti­nė Aukš­čiau­sio­ji ta­ry­ba Lie­tu­vos gam­tos ap­sau­gos įsta­ty­mui „at­ve­ria die­nos švie­są". Šis svar­bus tei­si­nis do­ku­men­tas pa­dė­jo iš­plės­ti draus­ti­nių ir re­zer­va­tų tin­klą, ne­ma­žai ob­jek­tų pa­skelb­ti gam­tos pa­min­klais, pa­tvir­tin­ti įvai­rių gam­tos iš­tek­lių eks­plo­a­ta­vi­mo ir re­gu­lia­vi­mo nuo­sta­tus.

Pa­ste­bė­si­me, kad toks Įsta­ty­mas Lie­tu­vos tei­sės is­to­ri­jo­je bu­vo pri­im­tas pir­mą kar­tą. Pir­mas jis bu­vo ir So­vie­tų są­jun­go­je.

Vik­to­ras Ber­gas ge­rai su­pra­to, kad be ak­ty­vaus vi­suo­me­nės da­ly­va­vi­mo gam­to­sau­go­je, be žmo­nių pa­ra­mos, ne­tu­rint Ša­ly­je po­pu­lia­raus, ma­si­niu ti­ra­žu lei­džia­mo lei­di­nio - žur­na­lo ar laik­raš­čio - sun­ku bus įgy­ven­din­ti Gam­tos ap­sau­gos įsta­ty­mo bei ki­tų tei­sės ak­tų nuo­sta­tas, or­ga­ni­zuo­ti gy­ven­to­jų eko­lo­gi­nį švie­ti­mą, spręs­ti prak­ti­nius gam­to­sau­gos už­da­vi­nius. To­dėl Jis ima­si ini­cia­ty­vos ir, pa­si­tel­kęs su­ma­ny­mo ben­dra­min­čius, 1960 m. įku­ria Lie­tu­vos gam­tos ap­sau­gos drau­gi­ją, o vėliau  ir žurnalą „Mūsų gamta".               Lie­tu­vos gam­tos ap­sau­gos drau­gi­jos pir­mo­se gre­to­se - ži­no­mi Lie­tu­vos žmo­nės, moks­li­nin­kai, kul­tū­ros švie­ti­mo dar­buo­to­jai, miš­ki­nin­kai, žem­dir­biai, me­lio­ra­to­riai, me­di­kai, ra­šy­to­jai, žur­na­lis­tai, mo­ky­to­jai. Res­pub­li­ki­nė kon­fe­ren­ci­ja, ku­rio­je da­ly­va­vo 117 de­le­ga­tų, įvy­ku­si 1960 m. lap­kri­čio 22 d. Vil­niu­je, Moks­lų aka­de­mi­jos sa­lė­je, iš­rin­ko Ta­ry­bą, į ku­rios su­dė­tį įė­jo ge­rai vi­suo­me­nė­je ži­no­mi as­me­nys, tarp jų: T. Iva­naus­kas, V. Gu­de­lis, K. Erin­gis, A. Kve­da­ras, M. Lu­kai­tie­nė, A. Ma­čio­nis, J. Čei­čys, E. Čer­vins­kas, A. Ma­tu­lio­nis, E. Šim­kū­nai­tė, K. Gi­niū­nas A. Tau­ras, P. Va­si­naus­kas ir ki­ti. Konferencija Drau­gi­jai va­do­vau­ti išrenka Tarybą ir jos vadovus: pirmininką Ka­ro­lį Jan­ke­vi­čių, pavaduotojus Vik­to­rą Ber­gą ir Ja­ni­ną Kau­nec­kie­nę.

                                         Po­pu­lia­ru­sis žur­na­las „Mū­sų gam­ta"

 

Vik­to­ras Ber­gas „su­ka gal­vą" kaip įkur­ti po­pu­lia­rų laik­raš­tį ar žur­na­lą, skir­tą gam­tai po­pu­lia­rin­ti ir gam­to­sau­gos pro­ble­moms nu­švies­ti. Tais lai­kais Lie­tu­vo­je be Mask­vos ide­o­lo­gų lei­di­mo įkur­ti spe­cia­lų laik­raš­tį ar žur­na­lą bu­vo be­veik ne­įma­no­ma. Maskvos ne­igia­mo at­sa­ky­mo mo­ty­vas - „ Lie­tu­va ir taip daug tu­ri įvai­rių lei­di­nių." Bet Vik­to­ras Ber­gas su to­kia nuo­mo­ne ne­su­tin­ka. Jis ima­si ryž­tin­gų, su­pran­ta­ma, šiek tiek miš­ki­nin­kams ne­pa­tin­kan­čių, veiks­mų: su­bu­ria žur­na­lis­tų, moks­li­nin­kų bei vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų pa­stan­gas, ty­liai pri­ta­riant Res­pub­li­kos va­do­vams, pa­sie­kia, kad vie­toj ma­žu ti­ra­žu (8-9 tūkst. egz.) lei­džia­mo miš­ki­nin­kys­tės žur­na­lo „Mū­sų gi­rios" 1964 me­tais vi­suo­me­nė­je pa­si­ro­dy­tų žur­na­las „Mū­sų ga­ma."

Pla­čio­ji vi­suo­me­nė ne­tru­kus pa­mi­lo žur­na­lą. „Mū­sų gam­tos" ti­ra­žas me­tai iš me­tų au­go ir pa­sie­kė net 60 tūkst. eg­zem­plio­rių. Toks lei­di­nio po­pu­lia­ru­mas pa­tvir­ti­no Vik­to­ro Ber­go įžval­gu­mą.

Vik­to­ras Ber­gas bu­vo vi­siš­kai tei­sus „per­krikš­ty­da­mas" „Mū­sų gi­rias". Tuo­me­ti­nė­je Lie­tu­vo­je pre­nu­me­ruo­ti ir skai­ty­ti „Mū­sų gam­tą" bu­vo sa­vo­tiš­kas pa­trio­tiz­mo žen­klas, nes my­lė­ti gam­tą - reiš­kė my­lė­ti Tė­vy­nę. Žur­na­las pa­siek­da­vo net už­sie­ny­je gy­ve­nan­čius lie­tu­vius.

Po­pu­lia­raus gam­ti­nio žur­na­lo vy­riau­siuo­ju re­dak­to­riu­mi nuo pir­mo iki pas­ku­ti­nio nu­me­rio dir­bo švie­sios at­min­ties žur­na­lis­tas, ra­šy­to­jas Ri­man­tas Bud­rys, re­dak­to­riaus pa­va­duo­to­ju -- Ju­lius Ge­le­žaus­kas, at­sa­kin­guo­ju sek­re­to­riu­mi - Vy­tau­tas Klo­vas, me­ni­niu re­dak­to­riu­mi - An­ta­nas Ka­za­kaus­kas

Ge­ri pa­vyz­džiai ki­tiems

Ly­gia­gre­čiai su vals­ty­bi­nės gam­to­sau­gos struk­tū­ros for­ma­vi­mu Vik­to­ras Ber­gas ir jo va­do­vau­ja­mo Ko­mi­te­to spe­cia­lis­tai, ben­dra­dar­biau­da­mi su moks­li­nė­mis or­ga­ni­za­ci­jo­mis at­lik­tų ty­ri­mų pa­grin­du 1960 me­tais įtei­si­na 25 land­šaf­ti­nius, 27 land­šaf­ti­nius-is­to­ri­nius, 7 ge­o­lo­gi­nius, 6 or­ni­to­lo­gi­nius, 11 bo­ta­ni­nių-zo­o­lo­gi­nių, 15 bo­ta­ni­nių draus­ti­nių.

1957 me­tais vyk­doma vi­sų ša­lies par­kų in­ven­to­ri­za­ci­ja. Vals­ty­bės sau­go­mais pa­skel­bia­mi 194 par­kai, tu­rin­tys kul­tū­ri­nę, es­te­ti­nę, ar­chi­tek­tū­ri­nę ir dendrologinę vertę.

Gam­tos ap­sau­gos ko­mi­te­to, Lietuvos gam­tos ap­sau­gos drau­gi­jos įkū­ri­mas, Gam­tos ap­sau­gos įsta­ty­mo pa­si­ro­dy­mas, žur­na­lo „Mū­sų gam­ta" lei­dy­ba ir ki­ti per trum­pą lai­ką įgy­ven­din­ti dar­bai mūsų Šalies gam­to­sau­go­je ta­po ge­ru pa­vyz­džiu bei sti­mu­lu ir „bro­liš­kų" res­pub­li­kų gam­to­sau­gos dar­bo or­ga­ni­za­to­riams. Į Lie­tu­vą „pa­si­sem­ti" pa­tir­ties be per­sto­jo va­žia­vo gam­to­sau­gi­nin­kai, me­džio­to­jai, žve­jai, ur­ba­nis­ti­kos spe­cia­lis­tai, moks­li­nin­kai, pe­da­go­gai iš Bal­ta­ru­si­jos, Uk­rai­nos, Gru­zi­jos, Ka­za­chi­jos ir ki­tų res­pub­li­kų.

Tei­gia­mi gam­to­sau­gos po­slin­kiai pra­si­dė­jo ir „pla­čio­jo­je ša­ly­je". Lie­tu­vos pa­vyz­džiu pa­se­kė dau­ge­lis res­pub­li­kų, iš­sky­rus Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­ją. Čia vy­ra­vo val­džios ofi­cia­li nuo­mo­nė, kad Vals­ty­bi­nis gam­tos ap­sau­gos ko­mi­te­tas ne­rei­ka­lin­gas, gir­di, gam­to­sau­ga rū­pi­na­si Gam­tos ap­sau­gos drau­gi­ja (Obš­čest­vo oh­ra­ny pri­ro­dy), nes sau­go­ti gam­tą yra „vi­sos liau­dies rei­ka­las". Są­jun­gi­niu ly­giu gam­to­sau­ga rū­pi­no­si val­dy­ba Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos struk­tū­ro­je.

Tai­gi toks „vy­res­nio­jo bro­lio" pa­vyz­dys gam­to­sau­go­je ne­ža­dė­jo nie­ko ge­ro ir res­pub­li­kų lyg­me­ny­je. Nors kiek­vie­nos ša­lies gam­to­sau­gos or­ga­ni­za­to­riai ėjo sa­vo ke­liu, bet Lie­tu­vos pra­min­tas ke­lias sau­go­jant gam­tą jiems la­bai pra­ver­tė.

Šian­dien vi­siems gam­to­sau­gos spe­cia­lis­tams aiš­ku, kad re­a­li­zuo­ti gam­tos ap­sau­gos prie­mo­nes tuo­me­ti­nė­je So­vie­tų są­jun­go­je bu­vo ne­leng­va, o daž­niau­siai ne­įma­no­ma dėl že­mo eko­no­mi­nio iš­si­vys­ty­mo, dėl ide­o­lo­gi­zuo­to moks­lo ir įsi­se­nė­ju­sios val­dy­mo struk­tū­ros bei biu­ro­kratijos.

Gam­to­sau­gos va­do­vo dar­bo prin­ci­pai

Dir­bant Gam­tos ap­sau­gos ko­mi­te­te, o vė­liau daug me­tų Lie­tu­vos gam­tos ap­sau­gos drau­gi­jos Res­pub­li­ki­nė­je ta­ry­bo­je pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ju su Vik­to­ru Ber­gu te­ko be­tar­piš­kai ben­drau­ti, iš Jo mo­ky­tis vals­ty­bi­nės ir vi­suo­me­ni­nės gam­to­sau­gos dar­bo prin­ci­pų bei me­to­dų. Kar­tu ap­tar­da­vo­me kiek­vie­ną svar­bų gam­to­sau­gos klau­si­mą, ren­gė­me res­pub­li­ki­nes gam­to­sau­gos kon­fe­ren­ci­jas, gam­to­sau­gi­nin­kų su­va­žia­vi­mus, se­mi­na­rus, or­ga­ni­za­vo­me gam­tos ty­ri­mo eks­pe­di­ci­jas, gam­tos ap­sau­gos liau­dies uni­ver­si­te­tus, gam­tos pa­ži­ni­mo mo­kyk­las, lei­do­me eko­lo­gi­nio švie­ti­mo li­te­ra­tū­rą, dir­bo­me ki­tą gam­to­sau­gai rei­ka­lin­gą dar­bą. 

Pri­si­me­nu, kaip šian­dien. Jis mus, dar vi­sai „ža­lius" gam­to­sau­gi­nin­kus - Ge­di­mi­ną Tur­są, Juo­zą Sta­si­ną, Al­fre­dą Sei­bu­tį, Kęs­tu­tį Ba­le­vi­čių, Vy­tau­tą Ne­dzins­ką, Liū­ta­va­rą Ma­si­liū­ną, Al­fre­dą Gau­lią, Vis­val­dą Bro­nu­šą, Al­bi­ną Jan­ka­vi­čių, Aldoną Mišeikytę ir ki­tus mo­kė pa­ste­bė­ti gro­žį gam­to­je, pa­žin­ti gam­tą, my­lė­ti sa­vo Tė­vy­nę. Jis, kaip tė­vas, sten­gė­si glū­din­ti mū­sų jau­nus kam­puo­tus cha­rak­te­rius, rei­ka­lau­da­mas jaut­ru­mo ir dė­me­sio žmo­nėms, pa­brėž­da­mas pa­rei­gos ir at­sa­ko­my­bės svar­bą, vyk­dant Gam­tos ap­sau­gos įsta­ty­mo kon­tro­lę. Apie tai daug ra­šo­ma ir Jo pa­lik­tuo­se 35-iuo­se die­no­raš­čio są­siu­vi­niuo­se, ku­rių kiek­vie­no apimtis - šimtas puslapių.

Bū­da­mas tei­si­nin­kas, gam­to­sau­gi­nin­kas ir jaut­rios sie­los žmo­gus, Vik­to­ras Ber­gas vie­na­me iš die­no­raš­čio są­siu­vi­nių iš­sa­ko sa­vo po­žiū­rį bau­dų sky­ri­mo klau­si­mu. Jis ra­šo: „Kaip pa­siek­ti, kad pa­bau­dos už bra­ko­nie­ria­vi­mą bū­tų tei­sin­gai ski­ria­mos? Ki­tą kar­tą nu­si­kal­ti­mas men­kas, o pa­bau­da - di­de­lė. Kiek­vie­nas žmo­gus (gam­tos ap­sau­gos ins­pek­to­rius. J.S.) šį rei­ka­lą sa­vaip su­pran­ta. Gam­tos ap­sau­gos ko­mi­te­te nė­ra vie­nin­gos nuo­mo­nės. Vie­ni - už la­bai griež­tas pa­bau­das, ki­ti - prie­šin­gai..."

To­liau Vik­to­ras Ber­gas iš­dės­to sa­vo tei­si­nius ir mo­ra­li­nius prin­ci­pus, ku­rių tu­rė­tų lai­ky­tis gam­to­sau­gos dar­buo­to­jai, skir­da­mi bau­das bra­ko­nie­riams, ki­tiems Gam­tos ap­sau­gos įsta­ty­mo pa­žei­dė­jams. Pa­gal Jį, tie prin­ci­pai tu­rė­tų bū­ti to­kie: „1. Už sun­kų nu­si­kal­ti­mą - sun­ki baus­mė, už ma­ža­reikš­mį nu­si­kal­ti­mą - ski­ria­ma ma­ža. 2. Kiek­vie­nas nu­si­kal­ti­mas tu­ri bū­ti kva­li­fi­kuo­ja­mas in­di­vi­du­a­liai. 3. Baus­mės tiks­las - auk­lė­ji­mas. Ne vi­suo­met baus­mė pa­tai­so nu­si­kal­tu­sį. Nie­ka­da ne­auk­lė­jo ir at­ei­ty­je ne­auk­lės žmo­gaus to­ji baus­mė, ku­ri ne­ati­tin­ka nu­si­kal­ti­mo laips­nį."

„Sve­tim­kū­niai Lie­tu­vai ne­rei­ka­lin­gi"

(Iš Vik­to­ro Ber­go die­no­raš­čio)

Šian­dien su­si­ti­ki­muo­se su vi­suo­me­ne daž­nai žmo­nės ma­nęs klau­sia: „Ar tai tas pats Ber­gas, ku­ris so­viet­me­čiu iš Jur­bar­ko į Ma­žei­kius per­kė­lė naf­tos įmo­nę?" Su pa­si­di­džia­vi­mu jiems at­sa­kau: - „Taip, tai tas pats Ber­gas. Tik ne vie­nas Jis tai pa­da­rė." Ir min­ti­mis grįž­tu į pra­ei­tį.

Nors naf­tos per­dir­bi­mo įmo­nės sta­ty­ba Jur­bar­ke prie Ne­mu­no bu­vo pra­dė­ta ir į pa­ruo­šia­muo­sius dar­bus in­ves­tuo­ta ne­ma­žai lė­šų, bet Vik­to­ras Ber­gas ne­nu­lei­džia ran­kų. Gam­tos gy­nė­jas to­liau sie­kia įti­kin­ti val­džią, kad šios įmo­nės vie­ta - Ma­žei­kiai. Vik­to­ras Ber­gas ko­mi­si­jos su­dė­ty­je, ku­riai va­do­va­vo Lie­tu­vos Moks­lų aka­de­mi­jos vi­ce­pre­zi­den­tas A. Žu­kaus­kas, lan­kė­si Gor­kio, Ja­ros­lav­lio, Ria­za­nės, Po­loc­ko naf­tos per­dir­bi­mo ga­myk­lo­se. Vie­na­me iš die­no­raš­čių Viktoras Bergas ra­šo: „Va­ži­nė­jo­me... su­si­pa­žin­ti, ko­kią įta­ką tu­ri naf­tos ga­myk­la į ap­lin­ką, t.y. į van­de­nis ir orą. Ir Gor­ky­je, ir ki­to­se vie­to­se mus įti­ki­nė­jo, kad šios rū­šies pra­mo­nės įmo­nės ne­la­bai ter­šia van­de­nį ir orą. Vie­to­se ar­čiau su­si­pa­ži­nus pa­aiš­kė­jo, kad ga­myk­lų įta­ka į ap­lin­ką ma­žai su­val­do­ma. Už­ten­ka tik pa­žiū­rė­ti į Vol­gos ir Okos van­de­nis ir įsi­ti­ki­ni, kad žmo­gus be­jė­gis prieš bai­sų ter­ši­mą. Vi­ce­pre­zi­den­tas A. Žu­kaus­kas spaus­te spau­dė, pri­myg­ti­nai vi­sus ko­mi­si­jos na­rius įti­ki­nė­jo, kad „ter­ši­mas ga­li bū­ti su­val­do­mas. Jei­gu koks nors reiš­ki­nys yra su­val­do­mas, tai žmo­gus ga­li tą reiš­ki­nį nu­kreip­ti ta kryp­ti­mi, ku­ri žmo­gui nau­din­ga ir gam­tai ma­žai ža­lin­ga."

To­liau Vik­to­ras Ber­gas ra­šo: „Gam­tos ap­sau­ga (Gam­tos ap­sau­gos ko­mi­te­tas. J.S.) Lie­tu­vo­je ne­tu­ri sa­vo moks­li­nių or­ga­ni­za­ci­jų, to­dėl ten­ka va­do­vau­tis ki­tų or­ga­ni­za­ci­jų duo­me­ni­mis, šiuo at­ve­ju - Moks­lų aka­de­mi­jos che­mi­kų re­ko­men­da­ci­jo­mis. Ne­ga­li­ma pa­neig­ti to fak­to, kad kas ko sie­kia, tai ir ati­tin­ka­mų duo­me­nų su­ran­da. Taip, Aka­de­mi­jos che­mi­kas H. Lau­mens­kas pa­tei­kė to­kius duo­me­nis, kad Ne­mu­no van­de­nys, pa­sta­čius Jur­bar­ko naf­tos per­dir­bi­mo ga­myk­lą, bus šva­res­ni... Ki­tų duo­me­nų ne­bu­vo. Te­ko pa­ti­kė­ti. Pa­si­ra­šė­me ak­tą. Man vi­są lai­ką kaip ak­muo gu­li tas ak­tas. Vis dau­giau ir dau­giau įsi­ti­ki­nu, kad mus ap­ga­vo, kad Kur­šių ma­rioms gre­sia di­džiu­lis už­ter­ši­mo pa­vo­jus. Esu įsi­ti­ki­nęs, kad ma­no pro­tes­tas ne­nu­lem­tų vi­so naf­ti­nio rei­ka­lo, bet vis ne­ga­liu nu­si­ra­min­ti... Kaip naf­tos per­dir­bi­mo ga­myk­la, taip ir sin­te­ti­nių che­mi­nių me­džia­gų fab­ri­kas (prie Kre­tin­gos J.S.) Lie­tu­vai vi­sai ne­rei­ka­lin­gi. Šios įmo­nės su­trik­dys nor­ma­lų Lie­tu­vos ūkio vys­ty­mą­si. Kiek­vie­nas sve­tim­kū­nis truk­do nor­ma­liai vys­ty­tis svei­kam or­ga­niz­mui. Lie­tu­vai jau ir šiuo me­tu trūks­ta dar­bo jė­gos. Gar­siai apie tai kal­ba ko­lū­kiai, sta­ty­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos, me­lio­ra­ci­ja. Ir štai dar nau­ji mil­ži­niš­ki fab­ri­kai. Čia jau eko­no­mi­nis klau­si­mas. O ap­lin­ka? Į ką pa­virs mū­sų van­de­nys, oras?"

Vik­to­ras Ber­gas su sa­vo ben­dra­žy­giais Le­o­nu Rin­kū­nu, Juo­zu Ma­niu­ku, Čes­lo­vu Ku­da­ba, Ka­zi­mie­ru Bie­liu­ku, Vy­tau­tu Gu­de­liu, pa­lai­kant di­de­lei gru­pei ra­šy­to­jų ir kul­tū­ros vei­kė­jų, pa­sie­kė, kad naf­tos per­dir­bi­mo ga­myk­la bū­tų per­kel­ta iš Jur­bar­ko į Ma­žei­kius.

Jei­gu šian­dien ga­li­me džiaug­tis šva­riais Ne­mu­no, Kur­šių ma­rių ir Bal­ti­jos jū­ros van­de­ni­mis, ska­lau­jan­čiais Pa­lan­gos ku­ror­to ir Kur­šių Ne­ri­jos smė­lė­tus kran­tus, tu­ri­me ne­pa­mirš­ti vi­sų tų žmo­nių, ku­rie prieš­ta­ra­vo naf­tos ga­myk­los sta­ty­bai Vie­vy­je, vė­liau Jur­bar­ke. Bet vi­sų prie­ky­je bu­vo gam­to­sau­gi­nin­kas Vik­to­ras Ber­gas, ku­riam pastoviai te­ko gin­ti gam­tą nuo ag­re­sy­vių tuo­me­ti­nių biu­ro­kratų bei tech­no­kratų.

Gam­to­sau­gos Pa­triar­cho sva­jo­nė

Tarp di­džių­jų Vik­to­ro Ber­go sva­jo­nių vie­na bu­vo ypa­tin­ga - įsteig­ti Lie­tu­vos na­cio­na­li­nį par­ką. Tai bu­vo il­gas ir sun­kus dar­bas, juo­lab, kad tuo­me­ti­nė­je So­vie­tų są­jun­go­je na­cio­na­li­nių par­kų ne­bu­vo, o „pa­si­sem­ti" pa­tir­ties iš ki­tų už­sie­nio vals­ty­bių ne­bu­vo ga­li­my­bių.

Gi­mus idė­jai įsteig­ti Ry­tų Lie­tu­vo­je na­cio­na­li­nį par­ką, Vik­to­ras Ber­gas ėmė­si or­ga­ni­za­ci­nio dar­bo, ren­gė tei­si­nius do­ku­men­tus, ska­ti­no ir rė­mė kom­plek­si­nes gam­tos ty­ri­mo eks­pe­di­ci­jas, do­mė­jo­si pa­reng­tais moks­lo ty­ri­mo dar­bais. Eks­pe­di­ci­jo­se ak­ty­viai da­ly­va­vo Vil­niaus uni­ver­si­te­to dės­ty­to­jai ir stu­den­tai, Moks­lų aka­de­mi­jos Bo­ta­ni­kos bei Zo­o­lo­gi­jos ir pa­ra­zi­to­lo­gi­jos, Is­to­ri­jos, Lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros ins­ti­tu­tų moks­li­nin­kai, Pa­min­klų ap­sau­gos ir kraš­to­ty­ros drau­gi­jos na­riai, miš­ki­nin­kai. Jie at­li­ko nuo­dug­nius gam­ti­nius ty­ri­mus, ku­rių pa­grin­du Ša­lies vy­riau­sy­bė 1968 me­tais įpa­rei­go­jo Gam­tos ap­sau­gos ko­mi­te­tą, Sta­ty­bos ir ar­chi­tek­tū­ros ins­ti­tu­tą bei ki­tas ži­ny­bas pa­reng­ti Prin­ci­pi­nį na­cio­na­li­nio par­ko pro­jek­tą. Jį ren­gė mi­nė­to ins­ti­tu­to spe­cia­lis­tų gru­pė, va­do­vau­ja­ma ar­chi­tek­to Vla­do Staus­ko. Jam tal­ki­no pa­ty­rę kraš­tot­var­kos spe­cia­lis­tai Gied­rius Da­niu­lai­tis, Pau­lius Ka­va­liaus­kas ir ki­ti. Lietuvos nacionalinis parkas „gi­mė" 1974 m., o „Aukš­tai­ti­jos" var­du „pa­krikš­ty­tas" jau Ne­pri­klau­so­my­bės me­tais. Gra­žiai tvar­ko­mą par­ką kas­met ap­lan­ko tūks­tan­čiai gam­tos drau­gų, tu­ris­tų. Moks­li­nin­kai ja­me vyk­do moks­lo ti­ria­muo­sius dar­bus, stu­den­tai ir moks­lei­viai mo­ko­si pa­žin­ti gam­tą.

Man re­gis, Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čio pro­ga gam­to­sau­gos Pa­triar­chas nu­si­pel­nė bū­ti pa­gerb­tas ir įam­žin­tas pa­pil­dant Vik­to­ro Ber­go var­du pir­mo­jo Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio par­ko „Aukš­tai­ti­ja" pa­va­di­ni­mą. Tai­gi par­ko pa­va­di­ni­mas ga­lė­tų bū­ti toks: „Vik­to­ro Ber­go Aukš­tai­ti­jos na­cio­na­li­nis par­kas". Pa­vyz­džiu ga­li bū­ti Kau­nas, kur zo­o­lo­gi­jos mu­zie­jus va­di­na­mas žy­maus gam­ti­nin­ko Ta­do Iva­naus­ko var­du, žinomų veikėjų vardais vadinami ir kitų šalių nacionaliniai parkai.

Taip pa­si­el­gę ne tik pa­gerb­tu­me gam­to­sau­gos pa­triar­cho Vik­to­ro Ber­go at­mi­ni­mą Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čio pro­ga, bet pa­teik­tu­me šių die­nų ir at­ei­ties gam­ti­nin­kų bei gam­to­sau­gi­nin­kų ben­druo­me­nėms gra­žią is­to­ri­nę do­va­ną.

„Daug pa­da­rei, bet esi at­lei­džia­mas"

Vi­sos spe­cia­lis­tų ke­lia­mos gam­to­sau­gos, kraš­tot­var­kos idė­jos be­tar­piš­kai pa­siek­da­vo tuo­me­ti­nį Gam­tos ap­sau­gos ko­mi­te­to pir­mi­nin­ką Vik­to­rą Ber­gą. Jis ne­dels­da­mas „už­deg­da­vo" ža­lią švie­są joms re­a­li­zuo­ti, ži­no­ma, prieš tai kiek­vie­ną idė­ją „per­leis­da­mas" per sa­vo mąs­ty­mo priz­mę, ap­tar­da­mas vie­šai su vi­suo­me­ne. Gam­to­sau­gos Pa­triar­chui ypač ne­si­no­rė­jo už­žieb­ti ža­lios švie­sos stam­bių ga­myk­lų, nu­leis­tų iš Mask­vos, sta­ty­boms. Prieš­ta­rau­ti to­kioms sta­ty­boms, sie­kiant iš­sau­go­ti bran­giau­sią Lie­tu­vos tur­tą - gam­tą, ne­bu­vo leng­va, sa­ky­čiau, net pa­vo­jin­ga. Daug ne­rei­kė­da­vo, kad bū­tum „ap­šauk­tas" vals­ty­bės prie­šu, sie­kian­čiu suž­lug­dy­ti „ko­mu­niz­mo sta­ty­bos pro­gra­mą." Pa­grin­di­nis Vik­to­ro Ber­go „gin­klas" ko­vo­je su to­kia ide­o­lo­gi­ja bu­vo Jo pa­ties au­to­ri­te­tas vi­suo­me­nė­je, tei­si­nin­ko pro­fe­si­ja, ra­cio­na­lus mąs­ty­mas, na dar pri­dė­čiau, ir be­ga­li­nė mei­lė Lie­tu­vai bei jos gam­tai.

Anuo­met pra­mo­nės plėt­ros, stam­bių įmo­nių sta­ty­bos, ener­ge­ti­kos, že­mės ūkio vys­ty­mo, lau­kų me­lio­ra­vi­mo ir ki­ti klau­si­mai bu­vo ap­ta­ria­mi Lie­tu­vos gam­tos ap­sau­gos drau­gi­jo­je. Ap­gin­ti gam­to­sau­gos po­zi­ci­jas par­ti­jos CK, Mi­nist­rų ta­ry­bo­je, Pla­no ko­mi­te­te, Moks­lų aka­de­mi­jo­je, Sta­ty­bos rei­ka­lų ko­mi­te­te ir ki­to­se ži­ny­bo­se bū­da­vo ne­leng­va, ne­re­tas at­ve­jis, kai to pa­da­ry­ti ir ne­pa­vyk­da­vo. To­dėl Vik­to­ras Ber­gas vi­suo­met rė­mė­si vi­suo­me­nės pa­ra­ma ir pats bu­vo prie­ša­ky tų, ku­rie nuo­sek­liai iki ga­lo lai­ky­da­vo­si gam­to­sau­gos prin­ci­pų bei rei­ka­la­vi­mų. Ne­re­tai, sie­kiant „iš­peš­ti" iš Gam­tos ap­sau­gos ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko Vik­to­ro Ber­go pa­ra­šą sta­ty­bų pro­jek­tuo­se, bu­vo pa­si­tel­kia­mos įvai­riau­sios prie­mo­nės: tech­no­kratinės, ide­o­lo­gi­nės, ap­gau­lė ir net šan­ta­žas.

Di­dy­sis gam­to­sau­gi­nin­kas ne kar­tą bu­vo kvie­čia­mas į CK ar Mi­nist­rų ta­ry­bą pa­si­aiš­kin­ti, o 1970 me­tais Jis ant ki­li­mo pas pa­tį aukš­čiau­si­ą­jį as­me­nį bu­vo iš­kvies­tas pas­ku­ti­nį kar­tą. Ten di­dy­sis Lie­tu­vos gam­tos gy­nė­jas iš­gir­do skaudžius žo­džius: „Ber­gai, daug pa­da­rei Lie­tu­vos gam­tai, bet nuo šian­dien esi at­lei­džia­mas." Vik­to­rui Ber­gui tuo­met bu­vo tik 64 me­tai, ir Jis dar ga­lė­jo dirb­ti ir dirb­ti. Tas ne­ti­kė­tas įvy­kis su­jau­di­no ne tik pa­tį Vik­to­rą Ber­gą, bet ir pla­či­ą­ją vi­suo­me­nę, gam­to­sau­gi­nin­kus, vi­sus jo ben­dra­min­čius. „Kaip, ko­dėl ir už ką", - klau­si­nė­jo jie vie­ni ki­tų. Tik vė­liau pa­aiš­kė­jo, kad Vik­to­ras Ber­gas ta­po ne tik tuo­me­ti­nės ide­o­lo­gi­jos, bet ir in­tri­gan­tų bei kar­je­ris­tų au­ka.

Ra­ši­nio pa­bai­gai

Ra­ši­nį no­rė­čiau pa­baig­ti Vik­to­ro Ber­go vien­min­čio, ben­dra­žy­gio ir ge­ro jo bi­čiu­lio prof. Čes­lo­vo Ku­da­bos pa­mąs­ty­mais. Švie­sios at­min­ties prof. Čes­lo­vas Ku­da­ba straips­ny­je „Mū­sų Ber­gas," iš­spaus­din­ta­me Uk­mer­gės ra­jo­no laik­raš­ty­je „Gim­to­ji že­mė" 1976 me­tais, bei  2007 m. per­spaus­din­ta­me kny­go­je „Gam­tos ri­te­rio lo­biai," ABO, Vil­nius, ra­šo: „Gy­ve­ni­mas kar­tu su di­de­liais už­da­vi­niais ne­re­tai iš­ke­lia ir stip­rius žmo­nes, ku­rie ima­si tuos už­da­vi­nius spręs­ti. Taip lai­min­gai su­si­klos­tė ir mū­sų gam­tos ap­sau­gai... Ta­da tarp ją kū­ru­sių en­tu­zias­tų bu­vo ir Vik­to­ras Ber­gas.

Dir­va, į ku­rią kri­to pir­mie­ji gam­to­sau­gos grū­dai, ne­bu­vo pa­lan­ki ir ly­gi: jei vie­nur jau ža­lia­vo pirm­ta­kų (T. Iva­naus­ko, P. Ma­tu­lio­nio ir kt.) pa­sė­tų idė­jų dai­gai, gy­va bu­vo mū­sų liau­dies pa­pro­ti­nės gam­to­sau­gos kul­tū­ra, tai ki­tur ta dir­va bu­vo dy­ka ar­ba net sa­vi­va­lės pik­tžo­ly­nų pri­žė­lu­si... Tai­gi nu­grįs­ti ke­lią gam­tos ap­sau­gos idė­joms, pa­au­gin­ti jas iki vi­suo­ti­nės kul­tū­ros ly­gio ne­bu­vo pa­pras­ta... Vik­to­ras Ber­gas pa­sie­kė, kad vi­si ne­ati­dė­lio­ti­ni dar­bai, be ku­rių ne­įma­no­mas reikš­min­ges­nis to­bu­lė­ji­mas, bū­tų pa­da­ry­ti lai­ku, ne­vil­ki­nant."

 

Rubrika Nuomonių barometras yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-07-03 11:00
 
 

Komentarai (9)

Jūsų el. paštas

Laima Garmutė

2017-07-05 19:28

Aplinkos ministras dabar rūpinasi kaip sugriauti šimtmečius išstovėjusi miškų ūkį.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Gediminas

2017-07-04 23:49

Gerai parašyta apie sovietmečio gamtosaugą . Žinau, Juozas turi daug medžiagos apie tą laikotarpį, galėtų knygą išleisti. Jis gamtosaugos gyva istorija.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Tomas Labžentis, žurnalistas

2017-06-26 08:58

Dėkoju autoriui už išsamiai pateiktą istorinę medžiagą apie gamtosaugos būklę stalininės epochos sąlygomis, neįkainojamą gamtos Patriarcho indėlį suburiant visuomenę kilniems Tėviškės gamtos išsaugojimo darbams. Stebina Viktoro Bergo idėjų puoselėtojo, šio straipsnio autoriaus ir kitų čia paminėtų pirmapraeivių entuziazmas nuoširdžiai dirbus nykiame stalininės epochos gamtosaugos fronte.
Pritariu Č. Kudabos premijos laureato, Lietuvos nusipelniusio gamtos apsaugos darbuotojo Juozo Stasino pasiūlymui Gamtos patriarcho (beje, aukštaičio) Viktoro Bergo vardą suteikti Aukštaitijos nacionaliniam parkui. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga tai būtų ir mūsų pagarba Gamtosaugos patriarchui, ir graži istorinė dovana, įkvepianti naujiems kilniems darbams šiandienos ir būsimus Tėviškės gamtos puoselėtojus.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

D.K.

2017-06-22 14:34

Pritariu. Po Kundroto gero aplinkos ministro nebuvo. O dabartinis, studijavęs istoriją, atrodo, net nutarė sugriauti Lietuvos miškų ūkį. Ką istorikas žino apie miškus?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Vytautas Stasytis

2017-06-21 10:05

Blogą požiūrį į gamtosaugą rodo ir Aplinkos ministrų parinkimas. Ten seniai nėra gamtos specialistų - ministrais skiriami statybininkai, architektai...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Petras

2017-06-20 09:47

^iandiena nebeliko gamtos saugojimo politikos, ją pakeitė APLINKA, ir suprask ką nori, O gamta skurdinama.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Vilma Noreikaitė

2017-06-20 08:56

Pritariu autoriui. Teisingai parašyta.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Antanas

2017-06-20 08:37

Man nepatinka dabartinė Aplinkos ministerijos politika.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media