2018 m. lapkricio 12 d., Pirmadienis

Nuomonių barometras

*print*

LRT: Dėl Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvados dėl atlikto Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos valdymo, finansinės ir ūkinės veiklos parlamentinio tyrimo

2018-10-24
 
 

VIEŠOJI ĮSTAIGA LIETUVOS NACIONALINIS RADIJAS IR TELEVIZIJA

 

Lietuvos Respublikos Seimui                                                                          2018-10-18   .

 

 

 

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO LAIKINOSIOS TYRIMO KOMISIJOS IŠVADOS DĖL ATLIKTO lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos valdymo, finansinės ir ūkinės veiklos parlamentinio tyrimo

VšĮ Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija (toliau - LRT), suvokdama LRT veiklos skaidrumo svarbą, suprasdama, kad visuomeninis transliuotojas funkcionuoja kaip šalies demokratinės sistemos dalis, tarnaujanti piliečiams ir visuomenei, siekdama teisinėmis priemonėmis išspręsti politinių institucijų siekio kontroliuoti LRT veiklą, teikia šią informaciją:

 

I. LIETUVOS RESPUBLIKOS TARPTAUTINIAI ĮSIPAREIGOJIMAI BEI TARPTAUTINIŲ ORGANIZACIJŲ GAIRĖS DĖL VISUOMENINIŲ TRANSLIUOTOJŲ VEIKLOS REGULIAVIMO

 

•1.   Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 11 straipsnis nustato, kad: „Kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Šis straipsnis netrukdo valstybėms licencijuoti radijo, televizijos ar kino įstaigų."

•2.   Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 2017 m. rezoliucija dėl žurnalistų saugumo ir nebaudžiamumo problemos, kurią parėmė ir Lietuva, ragina valstybes palaikyti saugią ir įgalinančią erdvę žurnalistams atlikti savo veiklą nepriklausomai ir be nereikalingo kišimosi į jų veiklą.

•3.   UNESCO Žurnalistų saugumo indikatoriai nacionaliniu mastu (2015 m.) apima vertinimo kriterijų, ar valstybė susilaiko nuo grėsmių žurnalistams skatinimo, šio principo laikydamasi visos srityse, įskaitant teises, teisėsaugos, mokesčių, administracijos, karines ir informacijos rinkimo priemones.

•4.   Europos Tarybos Ministrų komiteto 1996 m. rugsėjo 11 d. rekomendacijoje Nr. R (96)10 dėl visuomeninio transliuotojo nepriklausomumo, kurią palaikė ir Lietuva, teigiama, kad Europos Tarybos narės turi užtikrinti visuomeninio transliuotojo nepriklausomumą, vadovaujantis Europos Tarybos Ministrų komiteto gairėmis, užtikrinti visuomeninio transliavimo paslaugų nepriklausomumą, visuomeninio transliuotojo redakcinį ir institucinį autonomiškumą;

•5.   ESBO žurnalistų saugumo gairės (2011 m., atnaujintos 2014 m.), sukurtos ESBO žurnalistų saugumo konferencijos, vykusios 2011 m. birželio mėn. Vilniuje, pagrindu. Gairėse pažymima, kad siekiant užtikrinti žurnalistų saugumą, valstybė turėtų užtikrinti, kad taisyklės, kuriomis reguliuojami viešieji transliuotojai, išduodamos transliavimo licencijos ir kiti susiję klausimai, būtų nešališkos. ESBO rekomenduoja žiniasklaidos savireguliaciją kaip geriausią rekomenduotiną kelią užtikrinant etinius ir profesinius žiniasklaidos standartus.

•6.   Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos dėl CM/Rec(2016)4 dėl žiniasklaidos, žurnalistų bei kitų žiniasklaidos veikėjų saugumo, kurią palaikė ir Lietuva, skyriuje „Ribojantis poveikis" pateikiama rekomendacija valstybėms susilaikyti nuo abejotinų administracinių (registracijos ir pan.) arba mokestinių priemonių žurnalistams taikymo, kurios gali neigiamai paveikti žiniasklaidos laisvę ir gali suvaržyti žurnalistų veiklą.

 

II. LRT, kaip visuomeninio transliuotojo, reglamentavimas nacionalinės teisės šaltiniuose

 

•7.   Lietuvos televizijos, kaip ir radijo, laidos sovietinės okupacijos laikotarpiu buvo griežtai cenzūruojamos. Lietuvos televizija, kaip ir radijas, buvo valstybinė įstaiga, iš pradžių (kol nebuvo televizijos ir dar tam tikrą laiką) pavaldi Kultūros ministerijai, o nuo 1957 m. birželio mėn. - Radijo ir televizijos komitetui prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos.

•8.   1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, buvo sudarytos pirmosios prielaidos Lietuvos radijui ir televizijai tapti visuomeniniu transliuotoju, t. y. vykdyti tą funkciją, kurią iki sovietinės ir vokiečių okupacijų daugeliu atžvilgių vykdė Valstybės radiofonas.

•9.   Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio televizijos ir radijo komiteto reorganizavimo", kurio 1 punktu buvo panaikintas Lietuvos Respublikos valstybinis televizijos ir radijo komitetas ir vietoje jo buvo įsteigta Lietuvos radijas ir televizija.

•10.                       Tą pačią dieną, 1990 m. kovo 22-ąją, Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą Nr. I-60 „Dėl Lietuvos radijo ir televizijos valdybos", kuriame buvo nustatyta, kad Aukščiausioji Taryba sudaro Lietuvos radijo ir televizijos valdybą iš 15 visuomenės ir Lietuvos radijo ir televizijos darbuotojų atstovų. Tokia valdyba buvo sudaryta Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. I-106 „Dėl Lietuvos radijo ir televizijos valdybos paskyrimo".

•11.                       Aukščiausioji Taryba 1990 m. gegužės 10 d. priėmė nutarimą Nr. I-208 „Dėl Lietuvos radijo ir televizijos statuto tvirtinimo", kuriuo buvo patvirtintas Lietuvos radijo ir televizijos statutas; šis Aukščiausiosios Tarybos nutarimas įsigaliojo 1990 m. gegužės 31 d.

•12.                       Taigi jau šiais pirmaisiais Aukščiausiosios Tarybos teisės aktais, skirtais su Lietuvos radiju ir televizija susijusiems santykiams reguliuoti, buvo sudarytos prielaidos siekti, kad Lietuvos radijas ir televizija taptų nepriklausomi nuo valdžios institucijų (jų pareigūnų), kad nei valdžios institucijos (jų pareigūnai), nei kiti asmenys nesikištų į Lietuvos radijo ir televizijos veiklą. Toks nepriklausomumas - būtina Lietuvos radijo ir televizijos tapimo visuomeniniu transliuotoju sąlyga.

•13.                       Šiuo metu LRT veikia pagal specialų Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymą (toliau - LRT įstatymas), taip pat savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymu, Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymu, kitais teisės aktais, jeigu LRT įstatymas nenustato kitaip, taip pat savo įstatais.

•14.                       LRT įstatyme apibrėžta LRT misija: LRT privalo rinkti ir skelbti informaciją apie Lietuvą ir pasaulį, supažindinti visuomenę su Europos ir pasaulio kultūros įvairove bei šiuolaikinės civilizacijos pagrindais, stiprinti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir demokratiją, kurti, puoselėti ir saugoti nacionalinės kultūros vertybes, ugdyti toleranciją ir humanizmą, bendradarbiavimo, mąstymo ir kalbos kultūrą, stiprinti visuomenės moralę ir pilietiškumą, ugdyti šalies ekologinę kultūrą. Rengiamų  programų turinys, forma ir kalba turi būti geros kokybės. Rengdamas ir skelbdamas programas, LRT turi vadovautis objektyvumo, demokratijos, nešališkumo principais,  užtikrinti žodžio ir kūrybos laisvę, programose turi atsispindėti įvairios pažiūros ir įsitikinimai, dalyvauti jose ir reikšti savo pažiūras turi teisę įvairių įsitikinimų žmonės. Programose turi būti gerbiamas žmogaus orumas ir jo teisės, nenusižengiama moralės ir etikos principams.

 

III. DĖL KOMISIJOS IŠVADŲ KEISTI TARYBOS FORMAVIMO TVARKOS PRINCIPUS ATITIKIMO TEISĖS AKTŲ REIKALAVIMUS IR KONSTITUCINIO TEISMO PRAKTIKĄ

•15.                       Konstitucinis Teismas savo nutarime byloje Nr. 30/03 yra konstatavęs, kad dabartinis LRT valdymo modelis, kur itin svarbus vaidmuo tenka LRT tarybai; taip pat buvo numatytos LRT generalinio direktoriaus, vadovaujančio LRT administracijai, ir LRT administracinės komisijos, steigiamos LRT ūkinės ir finansinės veiklos klausimams svarstyti, funkcijos ir įgaliojimai, yra nustatytas „siekiant užtikrinti LRT nepriklausomumą nuo valdžios institucijų (jų pareigūnų), kitų asmenų kišimosi į LRT veiklą (dėl kurio būtų sunkiau deramai vykdyti LRT misiją, apibrėžtą Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme), LRT programų objektyvumą, nešališkumą." Taigi, kaip matyti ir iš šios Konstitucinio Teismo išvados, šiuo metu veikiantis LRT valdymo modelis yra optimalus ir progresyvus, dėl nesutampančių kadencijų ir konstitucinės doktrinos įtvirtinto LRT nepriklausomo valdymo  ir atskaitingumo balanso principų užtikrinantis nepriklausomumą nuo politinės įtakos, todėl nekeistinas.

•16.                       Komisijos Išvados 8.3.3.1.1.; 8.3.3.1.2.; 8.3.3.1.3.; 8.3.3.1.5.; 8.3.3.1.7.; 8.3.3.1.8. punktuose numatyti siūlymai keisti LRT tarybos formavimo tvarką, jos narių kadencijų trukmę, steigti kolegialų vykdančiosios valdžios organą - valdybą - bei atsisakyti Administracinės komisijos yra pertekliniai bei laikytini kišimusi į LRT veiklą, dėl kurio būtų sunkiau arba neįmanoma deramai vykdyti LRT misijos, kuri yra apibrėžta LRT įstatyme.

•17.                       Komisijos išvados 8.3.3.1.3. p. numatytas siūlymas skirti Seimo ir Respublikos Prezidento atstovus į Tarybą šių institucijų kadencijų metu neabejotinai pažeis LRT nepriklausomumo nuo politinės valdžios principą: Seimo nariams ir Respublikos Prezidentui atsiras galimybė deleguoti jiems palankius asmenis į aukščiausią nacionalinio transliuotojo valdžios organą ir tokiu būdų daryti įtaką LRT sprendimams, tuo tarpu toks politikų kišimasis į visuomeninio transliuotojo veiklą yra draudžiamas tiek vidaus, tiek tarptautiniais teisės aktais. Visuomeninio transliuotojo raison d'être yra užtikrinti viešąjį interesą - Konstitucijoje įtvirtintą, jos ginamą ir saugomą visuomenės interesą būti informuotai bei informacijos laisvę, kuri neatsiejama nuo žmogaus įsitikinimų ir jų raiškos laisvės, yra jos sąlyga. Tarybos narių skyrimą susiejus su skiriančiųjų institucijų kadencija, konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, kuri yra vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų, bus pažeista. Tai sukels neigiamą tarptautinį atgarsį, neigiamai paveiks ir  Lietuvos  žiniasklaidos laisvės indeksą bei sukels kitus neigiamus padarinius.

•18.                       Komisijos išvados 8.3.3.1.4. p. siūloma „Įstatymu numatyti LRT valdybos, kaip kolegialaus valdymo organo, įsteigimą.  Jos narių skyrimą, teises ir pareigas reglamentuoti remiantis analogija su Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymu." Tokį siūlymą Komisija grindžia Išvados 8.2.1.2.1. p.: „Pagal Europos transliuotojų sąjungos išdėstytus visuomeninio transliuotojo valdymo principus visuomeninio transliuotojo valdymo struktūra turi būti panaši į gerai dirbančių tinkamai organizuotų komercinių bendrovių valdymo struktūrą,  kuriai būdingas tam tikras specifiškumas atsižvelgiant į jo statusą." Šis Komisijos teiginys neatitinka tikrovės. Nei minėtoje European Broadcasting Union. Legal Focus. Governance Principles for Public service Media, 2015 m., nei vėlesnėje šių metų European Broadcasting Union. Legal case study. PSM Management &Supervision nėra nustatyta, kaip turi būti reguliuojamas visuomeninis transliuotojas, kokia turi būti jo teisinė forma ar juridinio asmens organai. To ir negali būti, nes kiekviena valstybė turi jai būdingą valdymo formą, valstybės formą, teritorinį susiskirstymą, tradicijas, kultūrą, papročius, kurie taip pat turi įtakos visuomeninio transliuotojo struktūrai, jo organams. Pvz., tose valstybėse, kuriose parlamentą sudaro dveji rūmai, į visuomeninio transliuotojo aukščiausią valdžios organą gali būti skiriamą po atstovą (-us) iš abiejų rūmų (Lenkija, TVP); į ORF (Austrija) 9 narius (po vieną nuo kiekvienos federalinės provincijos) skiria federalinės provincijos ir pan. Negana to, tiek European Broadcasting Union. Legal Focus. Governance Principles for Public service Media, 2015 m., tiek vėlesniame EBU leidinyje (apžvalgoje) „European Broadcasting Union. Legal case study. PSM Management &Supervision yra nustatyti kitokie faktai, liečiantys nacionalinio transliuotojo formą: visuomeninis transliuotojas gali turėti tiek viešojo, tiek privataus juridinio asmens statusą (formą), atsižvelgiant į skirtingas įstatymų leidybos tradicijas[1]; remiantis EBU atliktu tyrimu, dvylikoje ES šalių visuomeninis transliuotojas yra privatus juridinis asmuo, likusiose aštuoniose - viešas juridinis asmuo (viešoji įstaiga, kurios teisinis statusas nustatytas įstatymo), tyrime nedalyvavusiose kitose ES/EEB šalyse: penkiolikoje šalių - visuomeninis transliuotojas yra viešasis juridinis asmuo, keturiolikoje  - privatus[2].

•19.                       Daugelyje ES valstybių stengiamasi atitolinti politikų kišimąsi į visuomeninių transliuotojų organų formavimą (vadinamasis ištiestos rankos principas (angl. arm‘s length principle), veiklos reglamentavimą, tuo tarpu šiame rašte aptarti Komisijos siūlymai keisti LRT tarybos formavimo tvarką, Tarybos narių kadencijų trukmę, naikinti nesutampančių su politiniais ciklais Tarybos narių kadencijų principą, mažinti Tarybos galias steigiant naują valdymo organą - valdybą, priešingai, rodo LVŽS pastangas monopolizuoti visuomeninį transliuotoją, tuo tarpu, kaip nustatyta Konstitucijos 44 straipsnyje, valstybė, politinės partijos, politinės ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių.

•20.                       Visuomeninis transliuotojas turi tarnauti kaip institucinis garantas medijos laisvei ir pliuralizmui ir puoselėti bei palaikyti demokratinės valstybės vertybes. Jei Komisijos Išvada taps realybe, visuomeninis transliuotojas nebegalės tarnauti visuomenei ir būti jos pamatinės laisvės gauti informaciją ir demokratijos garantu.

 

IV. KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCIJA

 21. Toliau pateikiamos reikšmingos citatos iš Konstitucinio Teismo nutarimų byloje 30/03, (2006-12-21) kontrargumentams prieš Komisijos Išvadoje esančius siūlymus keisti visuomeninio transliuotojo tarybos sudėtį politikams palankiu būdu:

21.1. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, visuomenei, ilgą laiką gyvenusiai okupacinio totalitarinio režimo sąlygomis, informacijos ir konkrečiai žiniasklaidos laisvės įtvirtinimas turėjo ypatingą reikšmę, todėl užtikrinti materialines sąlygas veikti nepriklausomoms visuomenės informavimo priemonėms šiame visuomenės raidos etape buvo objektyvus visuomenės poreikis, nes tai buvo esminė demokratijos įtvirtinimo prielaida.

21.2. Visuomeninio transliuotojo raison d'être yra užtikrinti viešąjį interesą - Konstitucijoje įtvirtintą, jos ginamą ir saugomą visuomenės interesą būti informuotai.

21.3. Konstitucijoje yra įtvirtinta informacijos laisvė, kuri neatsiejama nuo žmogaus įsitikinimų ir jų raiškos laisvės, yra jos sąlyga (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Ji yra žmogaus prigimtinė laisvė (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Informacijos laisvės konstitucinį pagrindą sudaro Konstitucijos 25 straipsnio nuostatos: žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (1 dalis); žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (2 dalis); laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (3 dalis); laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais - tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija (4 dalis); pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį (5 dalis).

21.4. Konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją yra vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų; Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. liepos 8 d., 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimas, kitų konstitucinių vertybių užtikrinimas labai priklauso nuo galimybių gauti iš įvairių šaltinių informaciją ir ja naudotis. Konstitucinis Teismas 1995 m. balandžio 20 d. nutarime yra konstatavęs, kad žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus turi būti pagrįsta realia galimybe laisvai juos formuoti įvairios informacijos pagrindu, įskaitant teisę nevaržomai gauti informaciją.

21.5. Konstitucijos garantuojamas ir saugomas visuomenės interesas būti informuotai suponuoja atitinkamas valstybės konstitucines priedermes. Viena vertus, valstybė (jos institucijos, pareigūnai) turi ne tik negatyvaus turinio pareigą nekliudyti visuomenėje laisvai sklisti informacijai bei idėjoms, bet ir pozityvaus turinio pareigą imtis visų reikiamų priemonių, kad tam nekliudytų kiti asmenys. Šiame kontekste pabrėžtina, jog Konstitucijos 44 straipsnyje nustatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama (1 dalis), taip pat kad valstybė, politinės partijos, politinės ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių (2 dalis).

21.6. Valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis - užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Tai pasakytina ir apie visuomenės interesą būti informuotai. Laisvas ir visuotinis keitimasis informacija, nevaržomas jos skleidimas yra ypač svarbus demokratinių procesų veiksnys, užtikrinantis ne tik individualios nuomonės, subjektyvių įsitikinimų, bet ir grupinių pažiūrų, įskaitant ir politines, bei visos Tautos valios formavimą (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas). Pabrėžtina, kad valstybė, kurią Konstitucija įtvirtina kaip bendrą visos visuomenės gėrį (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai), yra konstituciškai įpareigota ne tik nekliudyti visuomenėje laisvai sklisti informacijai bei idėjoms, imtis visų reikiamų priemonių, kad tam nekliudytų kiti asmenys, bet ir pati (per savo institucijas) imtis priemonių (pozityvios veiklos), kad visuomenė būtų informuota apie svarbiausius visuomenėje ir valstybėje vykstančius procesus, kad piliečiai (ir kiti gyventojai) gautų kuo tikslesnę informaciją apie tuos dalykus, kuriuos jiems būtina žinoti, kad piliečiai galėtų dalyvauti priimant valstybinės reikšmės sprendimus, kad žmonės galėtų dalyvauti priimant kitus sprendimus, susijusius su viešųjų reikalų tvarkymu, taip pat sprendimus, susijusius su savo teisių ir laisvių įgyvendinimu. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos pažeisti ne tik asmens teises (įskaitant Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintą piliečių teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus), bet ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes.

21.7. Atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, kurios siekis yra skelbiamas Konstitucijos preambulėje, atžvilgiu bet kokios žiniasklaidos audiovizualinio sektoriaus, inter alia radijo ar televizijos, taip pat elektroninės žiniasklaidos monopolizavimo tendencijos yra netoleruotinos. Kaip savo 1995 m. balandžio 20 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 44 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas „visų pirma reiškia draudimą monopolizuoti radijo ir televizijos programų rengimą ir informacijos skleidimą". Šis draudimas, kaip minėta, taikytinas ir valstybei (jos institucijoms), ir visiems kitiems asmenims.

21.8. Ypač pabrėžtina, kad visuomeniniam transliuotojui, vykdančiam savo konstitucinę misiją, tenka svarbios funkcijos prisidedant prie Tautos suvereniteto, demokratijos principų įgyvendinimo, taip pat prie visuomenės ir valstybės saugumo, viešosios tvarkos, piliečių gerovės, jų teisių ir laisvių užtikrinimo. Visuomeniniam transliuotojui tenka ir svarbus vaidmuo valstybei vykdant savo konstitucinę priedermę remti kultūrą ir mokslą, rūpintis Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga.

21.9. Apibendrinant konstatuotina, kad visuomeninis transliuotojas vien dėl savo pobūdžio ir paskirties skiriasi nuo privačių (komercinių) radijo ir televizijos transliuotojų - visuomeninio transliuotojo programų ir laidų transliavimas turi būti viešųjų paslaugų, t. y. paslaugų visuomenei, teikimas, nes viešosios paslaugos turi tenkinti viešąjį interesą, taigi turi būti visuomeninio pobūdžio. Šiuo atžvilgiu visuomeninis transliuotojas yra viešojo intereso reiškėjas. Vadinasi, visuomeninis transliuotojas visuomet turi išlikti nepriklausomas nuo partikuliarių - privačių ar grupinių - interesų (politinių, ekonominių ar kitokių).

21.10. Pliuralistinėje demokratijoje (o Lietuva pagal Konstituciją yra pliuralistinė demokratija) visuomeninio transliuotojo veikla turi būti grindžiama objektyvumu, nešališkumu, teisingumu, ji negali priklausyti nuo partinių ar kitokių politinių preferencijų.

21.11. Konstitucinė visuomeninio transliuotojo misija suponuoja ir tai, kad turi būti sudarytos materialiosios, organizacinės, finansinės sąlygos visuomeniniam transliuotojui veiksmingai ją vykdyti, taip pat kad įstatymu nustatytu teisiniu reguliavimu turi būti užtikrintas visuomeninio transliuotojo nepriklausomumas nuo valdžios institucijų, pareigūnų, taip pat kitų asmenų kišimosi į jo veiklą. Kad visuomeninis transliuotojas vykdytų savo misiją, tai yra conditio sine qua non.

21.12. Šiame kontekste pažymėtina, jog vien tai, kad valstybė yra visuomeninio transliuotojo steigėja, savaime nereiškia, kad yra nukrypstama nuo visuomeninio transliuotojo nepriklausomumo imperatyvo.

21.13. Pabrėžtina, kad įstatymu turi būti nustatytas toks visuomeninio transliuotojo valdymo modelis, kuris užtikrintų, kad nebus nukrypta nuo šios transliuotojo konstitucinės misijos ir kad nebus paneigtas visuomeninio transliuotojo nepriklausomumas.

21.14. Nukrypimu nuo minėto nepriklausomumo imperatyvo taip pat savaime negali būti laikoma tai, kad tam tikros įstatyme numatytos valstybės institucijos gali dalyvauti formuojant visuomeninio transliuotojo aukščiausią instituciją, turinčią įgaliojimus spręsti svarbiausius visuomeninio transliuotojo veiklos klausimus, kaip antai: numatyti nacionalinio transliuotojo veiklos strategiją, nustatyti reikalavimus programoms ir laidoms ir t. t. (ši aukščiausia institucija gali būti vadinama įvairiai: taryba, valdyba ar kt.), taip pat institucijas, prižiūrinčias, kontroliuojančias visuomeninio transliuotojo veiklą. Toks įstatyme numatytų valstybės institucijų dalyvavimas formuojant minėtas nacionalinio visuomeninio transliuotojo institucijas savaime nereiškia, kad valstybė kišasi į nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklą.

21.15. Pabrėžtina, kad valstybės įsteigtas visuomeninis transliuotojas tik tuomet gali būti pagrįstai laikomas visuomeniniu, kai institucija, turinti įgaliojimus spręsti svarbiausius visuomeninio transliuotojo veiklos klausimus, susideda ne iš valstybės pareigūnų ar tarnautojų, bet iš asmenų, kuriuos pagrįstai galima vadinti visos visuomenės, o ne kokių nors interesų grupių (taip pat ir profesinių bei institucionalizuotų, inter alia susijusių su žiniasklaida, ypač radiju ir televizija, taip pat vienijančių asmenis, kurių kūrybą arba produkciją visuomeninis transliuotojas gali įvairiai populiarinti) atstovais. Jie turi išreikšti būtent visos visuomenės interesus. Šie asmenys turi atstovauti kuo platesniam socialiniam spektrui. Aukščiausios institucijos, turinčios įgaliojimus spręsti svarbiausius visuomeninio transliuotojo veiklos klausimus, narių rinkimo ar skyrimo procedūra turi būti vieša ir skaidri.

21.14. Konstitucija netoleruoja tokios situacijos, kai visuomenės poreikis būti informuotai būtų tenkinamas naudojant tik kurią nors vieną visuomenės informavimo priemonę, nes tai reikštų žiniasklaidos monopolizavimą, kurį Konstitucija draudžia. Valstybė, politinės partijos, politinės ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių. Ši konstitucinė nuostata taikytina ne tik valstybei (jos institucijoms), bet ir visiems kitiems asmenims. Taigi įstatymų leidėjas yra konstituciškai įpareigotas įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visuomenės informavimo priemonės nebūtų monopolizuotos, kad žiniasklaidos rinkoje, viešosios informacijos erdvėje neįsigalėtų monopolizavimo tendencijos.

22. Įstatyme numatyta Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvada - tai įstatymų nustatyta tvarka Seimo laikinosios tyrimo komisijos priimtas teisės aktas, kuriame pateikiamas tam tikrų veiksmų ar faktų, kuriems ištirti ši komisija buvo sudaryta, įvertinimas, pareiškiama nuomonė dėl pavesto ištirti klausimo, formuluojami atitinkami pasiūlymai ir kt. Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvados paskirtis - pateikti Seimui informaciją komisijos ištirtu valstybinės svarbos klausimu, kad šis galėtų priimti atitinkamus sprendimus. KT 2004 Byla Nr. 43/03-46/03.

23. Pabrėžtina, kad Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvada (ar jos atskiri teiginiai) savaime, tiesiogiai nesukelia teisinių padarinių joje nurodytiems asmenims. Jiems tokius padarinius gali sukelti tik kitų institucijų, jų pareigūnų sprendimai, kurie gali būti priimti atsižvelgiant į Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadą.

24. Seimas pagal Konstituciją turi teisę įvertinti ir savo sudarytos laikinosios tyrimo komisijos veiklą bei Įstatyme numatytą šios komisijos išvadą. Seimas savo nuomonę, požiūrį į savo sudarytos Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadą gali išreikšti įvairiomis formomis. Pavyzdžiui, Seimas gali nuspręsti pritarti ar nepritarti Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadai, arba pritarti jai iš dalies (su išlygomis), Seimas gali konstatuoti, kad jo sudaryta Seimo laikinoji tyrimo komisija atliko jai suformuluotus uždavinius ar jų neatliko, arba juos atliko iš dalies, Seimas taip pat gali konstatuoti, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija baigė savo veiklą, arba nuspręsti pratęsti jos veiklą ir t. t. PABRĖŽTINA, KAD SEIMO LAIKINOSIOS TYRIMO KOMISIJOS IŠVADA SEIMO NESAISTO(KT 2004 Byla Nr. 43/03-46/03).

                

Generalinė direktorė                                          Monika Garbačiauskaitė-Budrienė

 

Daiva Apšegienė, tel. 236 3292

 



[1] European Broadcasting Union. Legal Focus. Governance Principles for Public service Media, 2015 m, 11 psl.

[2] European Broadcasting Union. Legal case study. PSM management &supervision, 2018, 6 psl.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-10-24 12:50
 
Share |
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media