2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Pasijuokime kartu

*print*

Archyvas :: DZŪKŲ PASAKA APIE ILGAAMŽĘ MEILĘ TARP DZIEDULIO IR BOBULĖS

2022-02-13
 
IŠ KUR KILO ŠV. VALENTINO ŠVENTĖ?
Jonas Paulauskas
Pasakojama, kad III a. Romoje gyveno vyskupas Valentinas, padėjęs mylimiesiems. Tuometinis Romos imperatorius Klaudijus II-asis siekė suburti kuo didesnę kariuomenę, kad jie gintų imperiją. Kad savo tikslą pasiektų, jis netgi buvo išleidęs įsakymą, laikinai draudžiantį tuoktis, nes manė, kad šeimos vyras negali būti geras karys, nes jam svarbesnė jo šeima.
Vyskupas Valentinas išklausydavo mylinčiųjų žmonių išpažintis ir prašymus slapčia juos sutuokti. Klaudijus II-asis, sužinojęs, kad vyskupas paslapčia sutuokia poras, jį suėmė ir nubaudė mirties bausme. Valentinas mirė vasario 14 dieną. Po kurio laiko Valentinas paskelbtas šventuoju, o Šv. Valentino diena vasario 14 d. oficialiai pradėta švęsti nuo 496 m., popiežiaus Gelasijaus nurodymu.
Vasario 14-osios šventė gali būti susijusi ir su senąja Romos švente - Luperkalijomis. Pagal to meto kalendorių vasaris buvo pavasario pradžia, o Luperkalijos - pavasario ir meilės šventė. Senovės Romoje jaunų vaikinų ir merginų gyvenimas buvo griežtai atskirtas, tačiau šios šventės metu senas paprotys leido susipažinti ir susidraugauti poroms.
Luperkalijų išvakarėse vykdavo „Meilės loterijos". Romos mergaičių vardai buvo surašomi ant popieriaus skiaučių ir sumetami į ąsočius. Kiekvienas jaunuolis traukdavo po vieną lapelį su vardu ir tapdavo tos merginos jaunikiu šventės metu, o kartais - ir visiems metams ar net gyvenimui.
Taip buvo kadaise, o dabartyje ši romantiška individualiai jautri šventė labai sukomercinta, suvulgarinta. Ypač prekybininkų pastangomis. Šia diena - švente jie naudojasi parduoti kuo daugiau savo prekių, pažymėtomis raudonomis širdelėmis. Lyg ir gražus dalykas - švęsti meilę. Bet ir graudus - meilei skirta viena diena per metus! Ir ta pati paversta šventės karikatūra su šokoladinėmis širdutėmis ir rožėmis traškančiame celofane. Bet švenčiame. Ir dovanojame rožes, tulpes ir kitas raudonai žydinčias gėles. Ir ne todėl, jog kaip tik tada, tą dieną, labai mylime, o todėl, jog bijome, kad „mano moteris / mano žmogus" nepagalvotų, kad pamiršome, kad išvėsome, kad nebemylime. Taigi...Su Meilės diena!
 

DZŪKŲ PASAKA APIE ILGAAMŽĘ MEILĘ TARP DZIEDULIO IR BOBULĖS

Menkutėj pirkutėj
Prieg ūžuolo seno
Dziedulis su bobu
Laimyngai gyveno.
Dziedulis per dzienų
Žvejojo prieg upės.
Bobulė dzieduliu
Išvyrdavo zupės.
Pavalgius bobulė
Torielkas mazgojo.
Dziedulis šiūkšlukį
Paspyrdavo koju.
Bet rozų dziedulis
Parejo be ūpo,
Ba nepagavo
Ir menko kilbuko.
Ir zupė pasdarė
Jam negardzi.
Ir boba tų vakarų
Rodės britki.
O dar tos šiūkšlukės
Bado akis...
Supykis dziedulis
Bobulai sakys:
-Padlagės kap suodzis,
Vieni guriniai.
Ir kų tu per dzienų,
Sakyk man, darei?
Dziedulis bobulį
Be reikalo barė.
,,Ne pyrmas cia rozas''-
Bobulė pamanė.
- Gana tau, dzieduli,
Sakau, večeroc.
Škaradnas daraisi,
Geriau aik miegoc.
Bobulė dzieduliu
Laškų paklojo.
Prieg pečiaus nuvejus,
Indus sumazgojo.
Dziedulis pro langų
Liūdnai pažiūrėjo,
Firankas užtraukis,
Laškon nuvėjo.
Bobulė padlages
Švariai išmazgojo
Pareitų graiciau
Ir išvyrtų zacyrkos.
Visi jau pavalgį,
Tuoj reiks abiedoc".
Nežino dziedulis
Nei kų ir galvoc.
Laukia prieg lango
Valandų gerų,
O rodos paciam,
Kad ne valandų - parų.
Ir aina dziedulis
Pas susiedkas,
Mislina, tį gal
Antosį suras.
O bobulė tuom čės
Nulipus nuog aukšto,
Kad kerta tai kerta
Šaukštų po šaukšto.
Pavalgė Antosė
Smetonos su duonu,
An aukšto dar nusnešė
Pieno uzbonų.
O tas nabagucis
Kol kaimų apėjo,
Kaliošuosna kojas
Baisiai užgėlė.
Pavargis, pailsis
Namo paržirgliojo,
Šuva nepažinis
Ir tas jį aplojo.
In pirkių inejis
Sušylc sugalvojo.
Ale pečius nekūrtas -
Kap nabašnyko kojos.
,,Nu kų, be bobulės
Sunku bus gyvenc.
Pečių paciam
Reikės paskūrenc".
Mislina dziedas
Ir striokas baisus,
Kas četvergi
Išskalaus jam autus?
Alkanas, piktas...
Ir kų dar daryc?
Žarnos pradės
Viena kitų tuoj ryc.
Kantičkų paskaitius,
Dzievuliu dėkojo.
Nusvilkus rūbus
An uslano pasdėjo.
Ir pas dziedulį
In laškų nuvėjo.
Senatvė - ne šposas,
Visus kaulus maudzia.
Bobulė prieg dziedo
Šaltas kojas glaudzia.
- Aik, varla, po biesais,-
Supyko dziedulis.
Apsiautai škarpietkom,
Matiau šėpoj guli.
Vilnonių prismezgus
Be dzievo mieros,
Dar kandės inlindį
Visas sukapos.
Su kojom ladzinėm
Nesglausk prieg many,
Ba, rodos, ne laškoj
Guliu, o grabi.
Ir šonan pastraukis,
In koldrų vyniojas.
Knarkia dziedulis,
Net stogas kilnojas.
O nabagei bobulai
Sunku kojas trync.
,,Geriau pas susiedų
Aitau susišylc".
Mato susiedo
Budinkus pro langų.
Ir mislys juodziausios
Jai lenda in galvų.
,,Nevyrsiu jam zupės,
Tegu pabadaus.
Pabuvis be bobos,
Nagus sau nusgrauš.
Daugiau nesišydzys
Jisai iš manį.
Ir košė an vandenio
Bus jam gardzi.
Rozu negyvensiu,
An aukšto miegosiu.
Žiponų senų
Po šonais pasklosiu".
Lašinių atsipjovis
Jis duonos pasraiko,
Dar cibulio užkąs,
Ir skanu bus, ir sveika.
Ale duona kieta,
Trekšč - nulūžo dancys.
Cik vienų turėj.
Kų be jo dar darys?
Nei valgis, nei gėris,
Nusvilkis rubaškų,
Išalkis dziedulis
Vėl gulas in laškų.
Mislina dziedas
Ir sukas galva;
,,Gal mano bobulė
Seniai negyva.
Ir nor toj Antosė
Dazbridus jau man
Ale rozu vis geriau
Nei vienam.
Pečiukų pakūrus
Man valgyc padaro..."
Suprato dziedulis-
Gerai jis gyveno.
,,Kad jinai cik sugrįšt,
Kad būt cik gyva,
Rankas išbučiuotau
Kokia man gera".
Ir ašarų braukia
Dziedulis liūdnai,
Vienam be bobulės
An svieto blogai.
O bobulė an aukšto
Tupėdama žiūri,
Kad vienas dziedulis
Šaltoj laškoj guli.
Ir gailescis ima
Baisiausiai bobulį,
Ir lipa nuog aukšto
Žemyn pas dziedulį.
O kad jam gyvenimas
Būt nekartus,
Nuog aukšto parsitempia
Jo čebatus.
An dziedo pikta,
Vos rytu išaušus,
Bobulė gyvenc
Išsikraustė an aukšto.
O, kad dziedu
Gyvenimas būt nesaldus,
An aukšto dar nustempė
Jo čebatus.
Ir gulas an žipono
Seno bobulė,
Ir žiūri pro plyšį
Kų daro dziedulis.
O dziedas priskėlis
Velkas rubaškų,
Ieško čebatų -
Neranda prieg laškos.
Ir mislina dziedas,
Vyniojas autus,
,,Ir kur aš galėjau
Nukišč čebatus?
Po suolu nesdėjau,
Prieg laškos nėra...
Ir kur ciej čebatai,
Kad juos kvaraba.
Paklausc reikia bobos,
Jinai viskų žino,
Galėc palikau čebatus
Prieg vežimo".
- Antose, ateik,
Ratavok tu mani.
Nežnau kur čebatai,
Katram jiej gali.
Ale pirkioj cyku,
Dziedas nuskosci.
,,Ir kur gi po biesais
Nuvej toj Antosė?"
Kaliošuosna stojas
Dziedulis surūgis
Ir aina bobulės ieškoc
Jis po ūkį.
Ir tvartų, ir kluonų -
Jis viskų apėjo.
Net išvietį dziedas
Ir tų apžiūrėjo.
,,Dzievuliau tu brangus,
Ir kas cia per cyrkai?
Pūkini koldru
Ji dziedulį apklosto,
Pražilusių galvų
Jam švelniai paglosto.
Nusrengus in laškų
Lipa bobulė,
Ba reikia gi kojas
Pašyldzyc dzieduliui.
Cykiai dziedulis
Atlaidzia griekus,
Prieg jos prisiglaudis
Usnaudzia ramus.
Ir bobulė laimynga,
Jau pykc nėra noro,
Dziaugias, kad guli
Dziedulis prieg šono.


TAIGI, NEPYKIM,
NEBŪKIM PANIURĮ,
VERCYKIM ŽMOGŲ,
KATRŲ ŠONI TURIM.

(Svetlana Žadeikienė)

Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-02-13 11:44
 
 

Komentarai (4)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media