2024 m. balandžio 23 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Pasijuokime kartu

*print*

Archyvas :: Apolinaras Juodpusis: Miniatiūros iš natūros

2014-01-18
 
Docento Jono Bulotos draugiškas šaržas. 1973 metai. Piešė Apolinaras Juodpusis

Docento Jono Bulotos draugiškas šaržas. 1973 metai. Piešė Apolinaras Juodpusis

 

Miniatiūros iš natūros

Apolinaras Juodpusis

 

G ar H

 

Kolega V. Juodakis aną kartą vienoje savo humoristinių miniatiūrų paminėjo buvusio „Tiesos" laikraščio buvusio redaktoriaus Zimano pavardę. Bet redaktoriaus vardą Virgilijus supainiojo: Zimanas savo vardą visada rašydavo su G, t.y., Genrikas. Bet kodėl man tai užkliuvo?

Pamenu - per kažkokias lietuvių kalbos pratybas mes, žurnalistai neakivaizdininkai, diskutavome su docentu K. Ulvydu. Įsidrąsinęs paklausiau jo:

- Kaip reikėtų teisingai rašyti Čekoslovakijos sostinės vardą: Praha ar Praga?

- O kaip rašytum? - klausia manęs docentas.

- Manau, kad Praha, bet „Tiesoje" visur rašo Praga...

- „Tiesa"... -  net kelis kartus ulvydiškai pakartoja dėstytojas laikraščio pavadinimą. - Bet ko norėt? „Tiesos" redaktorius net savo vardą rašo su G.

 

Pasėrokavuom žemaitėškaa

 

Gražių prisiminimų yra užsilikę iš mano ilgalaikių neakivaizdinių studijų Vilniaus universitete. Kai prisimenu docentą Joną Balkevičių ir jo vedamas sintaksės pratybas, istorijos ir filologijos fakulteto dekaną Juozą Pikčilingį, kuris mokė mus stilistikos ir kalbos kultūros, kitus garbius ir itin reiklius dėstytojus, dabar dažną kartą, per radiją ar TV klausydamas brolių žurnalistų kalbos, nebesuprantu, ar šiais laikais būsimiems žurnalistams nebedėstomi lietuvių kalbos dalykai, ar tie plunksnos broliai prarado savigarbą, kad taip negražiai lietuviškai vapalioja ir rašo. Anais laikais paskaitos, pratybos, gan laisvos formos pokalbiai lietuvių kalbos norminimo temomis įsiminė iki šiolei.

Kartą dėstytoja V. Maniukienė mums skaitė paskaitą apie tarmes, pateikė labai gražių pavyzdžių iš gyvosios kalbos ir netikėtai paklausė:

- Gal mūsų auditorijoje yra žemaičių?

Pakėliau ranką. „Iš kur?" - klausia. -  „Iš Naujosios Akmenės" - atsakau.

Kažkaip neskaniai nusišypsojo: „Ten iš visokių papeklių privažiavę..."

- Aš iš Vėikšnių, -  teisinuosi.

- Tap ėr sakyk.

Mat pati buvo grynakraujė žemaitė, telšiškė. Tada visiems bendramoksliams girdint mudu „baise poike pasėrokavuom žemaitėškaa".

 

Tautų draugystė ar paprasčiausia prekyba

 

Spalvingas studentiškas gyvenimas, o neakivaizdininko būdavo dar ir juodai margas: parvažiuoji po sunkios sesijos šiaip taip persiritęs į kitą semestrą, bet su tvirta nuostata: grįžęs tuoj sėsiu prie konspektų, prie kontrolinių darbų. Bet... Buvo sesijoje labai sunku, dieną kitą galima pailsėti. Ir, žiūrėk, vėl sesija, dažniausiai neapmokama, kontrolinių darbų recenzijos irgi neguodžia... Atvažiuoji Vilniun, artiniesi pro buvusį telegrafą link Universiteto, eini kaip per minų lauką - kaip šįkart išsikapstyti?

Docentas Jonas Bulota dėstė kažkurį spaudos teorijos ir praktikos kursą. Parašiau kontrolinį darbą apie ekonominius aspektus vietinėje spaudoje, pririnkau faktų. Ateina paštu recenzija, pilnas lapas prirašytas! Šakės, manau, turbūt mano kontrolinis neįskaitytas. Skaitau ir jaučiu šio šmaikštaus žurnalisto šypsnį. Dėstytojas tarsi diskutuoja su kontrolinio autoriumi, bet jo argumentai - ne mano naudai. „Per sesiją, gerbiamasis, padiskutuosime apie šį kontrolinį - kur čia tautų draugystė, o kur paprasčiausia prekyba." Bet... Įskaityta. Ir J. Bulotos parašas. Prisimindamas tai pridedu anais laikais, matyt, per docento paskaitą „užmestą" jo šaržiuką.

 

Apie šampano burbuliukus

 

Buvo tradicinė paskutinė paskaita Vilniaus universitete, matyt, kaip įprasta su saikingu pasižmonėjimu vienoje iš auditorijų. Nežinau kodėl, bet aš buvau išsiųstas į miestą šampano. Tais laikais šampano! Ilgai blūdinėjau po miestą su tuščiu sakvojažu, jau buvau beprarandąs viltį, bet štai dabartinės J. Basanavičiaus ir Teatro gatvių kampe, parduotuvikėje (dabar čia prekiaujama frakais ir smokingais) radau to anuometinio deficito. Grįžau laimingas, nes mano nešulį su džiaugsmu sutiko jau įsilinksminę moksladraugiai ir vienas kitas dėstytojas.

Pokštelėjo kamščiai. Nepamenu, taurėmis ar stiklinėmis susidaužiau su greta atsiradusiu docentu Broniumi Raguočiu. Ir pratariu:

- Pasimėgaukime šampano burbuliukais, gerbiamas docente, kaip kad rašo „Tiesa", kritikuodama žurnalą „Tarybinė moteris", kuriame buvęs išspausdintas profesoriaus Kazio Daukšo straipsnis apie tai, kaip kultūringai gerti šampaną pasimėgaujant jo burbuliukais, bet ne maukti gurkšniais.

- Tai mano rašyta replikėlė „Tiesoje", -  sako man docentas.

Jaučiu, kaip man iš gėdos raitosi ausys, atsiprašinėju, o docentas man sako:

- Buvo tokia nuostata, esą, ir be šampano burbuliukų rimtas moterų žurnalas galįs susirasti svarbesnių temų.

Tada jau be įtampos pasimėgavome šampano burbuliukais, kaip kad dera po paskutinės paskaitos, prieš artėjančius valstybinius egzaminus.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2014-01-18 10:50
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

G.K.

2014-01-21 11:26

Zimano neigiama įtaka Lietuvos žurnalistikai dar nėra visiškai atskleista.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media