2024 m. balandžio 18 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Pasijuokime kartu

*print*

Archyvas :: Virgilijus Juodakis: Argi dabar Palangoje bangos... Štai tada...

2014-01-13
 
Žurnalistas, fotografas, muzikantas,  docentas Virgilijus Juodakis

Žurnalistas, fotografas, muzikantas, docentas Virgilijus Juodakis

Virgilijus Juodakis 

 

1. UNGURYS PRIEŠ SAULĘ

 

Tais metais, kai pavasarį mirė J.Stalinas, buvau devyniolikos. Būtent tą vasarą gavau rimtą darbą Palangoje. Netgi dvi tarnystes visai vasarai.

Vienoje būdavau užimtas nuo ankstyvo ryto iki vidurdienio. Antroje - nuo vakaro iki vidurnakčio.

Iki vidurdienio buvau kalkuliatorius valgykloje „Jūra". Vakarais toje pačioje „Jūroje" grojau orkestrėlyje, tik dabar jau ji vadinosi restoranu.

Antra populiari vieta papietauti buvo ties pagrindiniu įėjimu į parką, skersai už gatvių sankryžos. Ji buvo vadinama studentiška valgykla. Čia padavėjų nebuvo, pačiam reikėjo eilutėje pastovėjus pietus pasiimti ir apsimokėti. Eilė sparčiai judėjo pirmyn, nes pagrindinis patiekalas buvo samtis virtų bulvių ir viena ar dvi stiklinės kefyro. Pigu, greitai ir skanu.

Nuo pat ryto iki pavakarių visi visur vaikščiojo chalatais apsisiautę, o neretas ir vien tik pižamą vilkėdamas. Bet vakare, artėjant 18 valandai,  nerašytas įstatymas liepė pižamas ir chalatus pasikeisti į normalius kasdienius rūbus. Tik šitaip apsitaisius galima buvo eiti ant tilto vakaro saulės palydėti.

Nuo tada jau nuvilnijo tolumon šešiasdešimt metelių.

 Yra toks posakis - „Argi dabar Palangoje bangos... Štai tada...".  Bangos, tiesą sakant, tokios pačios. Ir saulė. Ir vėjelis. O štai kitkas... Daug kas šiandien jau ne taip atrodo, kaip tada, prieš šešiasdešimt metų. Kai kas geriau, kai kas blogiau...

Visų pirma - pliažas. Nuo vandens iki kopų erdvės buvo žymiai daugiau. Vietomis futbolą galima buvo žaisti. Bet tik kol šviesu. Nakčiai pasieniečiai visus pliažus netoli vandens traktoriniais grėbliais suakėdavo, kad būtų matyti, kur priešo desantas išsilaipino ir į kopas per smėlį nupėdino.

Ir pačios kopos buvo kitokios nei šiandien. Jokių šabakštynų, jokių tvorų tvorelių iš sunarstytų sausų šakų. Tik baltas smėlis ir kuokštais augančios žolės ilgais aštriabriauniais lapais. Gulkis kur patinka. Nori - saulėkaitoje tarsi keptuvėje, nori - įduboje šešėlį susirasi.

Ir Basanavičiaus gatvė buvo kitokia. Jokio asfalto. Vien baltas smėliukas kaip ir kopose. Jokio triukšmo. Jokių balaganų. Jokių rėksmingų reklamų. Jeigu būtų mano valia, aš būtinai nedelsdamas asfaltus vėl pakeisčiau smėliuku. Kad skirtųsi nuo miesto gatvių, nuo betono apkaustų. Kad jaustųsi pajūrio kurortas dar bangų mūšos neišgirdus.

Visa pramoga būdavo pamatyti žymesnį žmogų gatve per smėlį žirgliojantį. Tai rašytoją, tai dailininką, artistą, dainininką, valdžios žmogų... Televizorių juk tada nebuvo, taigi Palangos tiltas ir Basanavičiaus gatvė buvo lyg ir pažinčių klubas. Kur kitur galėjai pamatyti, pavyzdžiui, kad ir...

Kad ir tolokai nuo tilto nuplaukusį „kažkokį dailininką Krasauską", kuris vidury jūros susiradęs tik jam žinomą akmenį pastovėdavo ant jo, atsipūsdavo ir pasukdavo atgal link tilto.

Arba Kiprą Petrauską, kuris niekada nestoviniavo gatvėje vienas. Visada jį supo kelios žmogystos. Kažką kalbėjo, linkčiojo ir su pavydu stebėjo kaip šis retkarčiais išsitraukdavo iš užpakalinės kišenės plokščią buteliuką, prisipildavo kamštelį rudo skysčio ir ... nieko nepavaišindavo.

Eidamas link jūros, persiritęs per kopą, nosies tiesumu pamatydavai tiltą, o kairėje čia pat esantį mėlynai dažytą medinį paviljoną su didele veranda. Paviljono bufete visada galėjai gauti ungurio. Tiesa, jie nebuvo dideli, vos per du pirštus storumo. Bet tiek pat skanūs kaip ir stori metriniai. Įdomiausia, kad bemaž visi ungurio odą nešdavosi toliau į pliažą. O ten, išsirinkę patikusią vietelę, iškart nesiguldavo kepintis saulutėje, o visų pirma atsinešta ungurio oda išsitrindavo savo odą skersai ir išilgai. Mat, ungurio riebalai puikiausiai pavaduodavo kosmetinius tepalus prieš saulės nudegimus.

 

2. KAUKAZIETIŠKAI PAKEPINTA DEŠRA

 

Tą vasarą, kai rudenį savo gyvasties neteko J.Stalino dešinioji ranka budelis Lavrentijus Berija, dirbau kalkuliatoriumi restorane „Jūra". Buvau lyg ir virtuvės viršininkas. Be mano žinios joks patiekalas negalėjo būti pateiktas lankytojams, kol aš neparagausiu ir nepasakysiu „dobro", tinka. Ši pareiga man buvo pati keisčiausia iš trijų, kurias privalėjau vykdyti. Kaip kelrodis man buvo įteiktas keturių pirštų storumo žinynas „Valgių receptai". Rusiški, čekiški, latviški, bulgariški, kaukazietiški.. . Čia gramais ir miligramais buvo nurodyta, kiek ko turi būti kotleto ar kokios sriubos porcijoje. Pagal šitą foliantą aš privalėjau tikrinti ar būtent tiek virėjos įbėrė druskos ar cukraus į patiekalą, ir antra - pagal nurodytus normatyvus apskaičiuoti kiek už tą ar kitą patiekalą turi susimokėti „Jūros" lankytojas. Vienok niekas niekada netikrino, kiek ko yra įdėta patiekalan. Lygiai kaip niekam nerūpėjo, kokiomis sąlygomis laikomi atvežti produktai.

Vieną rytą atplazdėjo mano „kabinetan" išsigandusi vyriausioji virėja - vajėzau, kunkuliuk (taip ji kreipdavosi, užuot kalkuliatoriumi vadinusi), ką daryti? Vakar atvežė daug tos virtos dešros, o ji per naktį ėmė ir pasmirdo sandėlyje. Ką darysime? Nurašyti juk nevalia...

Be ginčo sutarėme - kepame tos dešros ripkas ant sviesto, kad kvapas būtų gardesnis, ant viršaus - kiaušinį ir daug, daug daug pipirų, kokių tik turime. Negailėti. Dar kokių nors, ką turime, kvapnių žolelių. Irgi negailėti.

O aš atsiverčiau savo kalkuliacinį talmudą, susiradau skirsnį su kaukazietiškais patiekalais ir pritaikiau kažkokį receptą. Kainą užkalkuliavau kuo mažiausią. Pavadinau „Kaukazietiškai pakepinta dešra".

Po pusvalandžio net paliepėje pasklido sviesto kvapas. O virėjos vos suskubo suktis kilnodamos keptuves su kaukazietišku patiekalu.

Bet viena bėda - ne bėda. Vėl atpūškavo vyriausioji. Vajėzau, dejavo, kunkuliuk, ką daryti? Justas Paleckis su vaikiu atėjo papietauti ir užsisakė tą kaukazietišką dešrą. Ką daryti? Gal sakyti, kad pasibaigė, nebeturime? O gal vien pipirus su krapais lėkštėn dėti ir tik ant viršaus skibinėlį tos dešros? Garstyčių uždrėbti...

Dviguba apgaulė man pasirodė dalykas netaktiškas. O, be to, atėjęs čia papietauti, tas Justas Paleckis toks pat pilietis kaip ir visi kiti čia atėję. Paliepiau duoti iš eilinės keptuvės. Kaip visiems kaukazietiško patiekalo mėgėjams.

Bet nenustygau vietoje savo paliepėje. Nusileidau virtuvėn ir kartu su virėjomis pro pravertą plyšį lango užuolaidoje stebėjau tas kaukazietiškas vaišes. Labiau žiūrėjau į jaunikaitį, maždaug mano vienmetį pagal išvaizdą. Ir kas? Ogi nieko. Skaniausiai sušveitė ir jis ir jo sūnus, dabar diplomatas ir europarlamentaras. (Beje, buvęs ir žurnalistu - red. past.)

Ar sveiki išliko tą vakarą - nežinau. Mano viduriams nieko nenutiko. Pirmą kartą viešai išpažįstu šia savo „nuodėmę".

 

 

3. RAZINOS

 

Gera knyga tas kalkuliatoriams skirtas talmudas. Nori - pabrangini patiekalą iki reikiamo lygio, nori - papigini. Viskas priklauso nuo to, kiek kokių pipirų ar kitokių prieskonių prirašysi į kalkuliacinius lapus. Svarbu nutuokti, kiek ir ko turi virtuvė. Nesvarbu, kad virtuvė neįbers tiek pipirų, kiek užprogramavai. Svarbu, kad patiekalų kainos būtų pelningos restoranui. Tada ir įmonės finansinis planas gražiai vykdomas ir premijos atsiranda ir sandėlyje šiokios tokios atsargos po truputėlį kaupiasi.

Beje, apie tas atsargos aš sužinojau tik paskutinę dieną, kai virtuvė nebedirbo, kai visi popieriai buvo sutvarkyti, visi darbuotojai ruošėsi namolei. Būtent tokią dieną virtuvės vedėja pakvietė mane į maisto sandėlį. Kunkuliuk, tarė vedėja, čia šis bei tas yra likę, kas į gerai sukalkuliuotus patiekalus netilpo, taip sakant nubyrėjo nuo lankytojų lėkščių. Pasirink, sakė, kas tau prie dūšios, ką norėtum namo parsivežti. Tau pirmenybė. Kas liks - mes pasidalinsime.

O buvo čia visko. Ir miltų, ir makaronų, kruopų, riebalų, žinoma - ir pipirų su laurų lapais, cukraus. Ne maišais, bet pusmaišiais buvo. Buvau nustebęs, bet padrąsintas pasirinkau kelis kilogramus razinų. Jos man atrodė dieviško skonio...

1954 metais buvo labai striuka su maisto produktais. Kai parvažiavęs namo mamai išdidžiai kaip didžiausią turtą įteikiau maišelį razinų, man buvo keista, kodėl ji nesidžiaugia. O kai papasakojau, kad ten buvo ir makaronų, ir kruopų ir miltų, ji kažkaip kaltai šypsojosi ir paslapčia ne kartą nubraukė ašarą...

 

 

4. VAKARIENĖ

 

Netoli Palangos, arčiau Klaipėdos, pokario metais Giruliuose vasaros mėnesiais funkcionavo didelė stovyklavietė vaikams „Žilvytis". Vieną vasarą ėmiau ir įsidarbinau čia fotografu. Man buvo įdomu, ką galima nuveikti su fotoaparatu tokioje stovykloje.

Veiklos buvo daug ir įvairios. Pliuškentis bangose laiko visai nebuvo.

Valgykla vaikus maitino dviem, o gal ir trimis bangomis, nes vienu metu visiems nepakako nei stalų, nei lėkščių. Personalui buvo skirtas atskiras kambarys.

Stovyklautojų buvo daug. Kas vaikas - vis kitas charakteris. Todėl auklėtojams ir būrių vadovams rūpesčių buvo per akis. Ir visai rimtų konfliktų pasitaikydavo. Ne visus juos pasisekdavo išnarplioti, taikiai sureguliuoti ir nukenksminti.

O kartą nutiko štai kas. Kažkas kažką nuskriaudė, kažkas kažką įžeidė. Nuskriaustasis slapta nusigavo Klaipėdon ir kažkur gavęs parsinešė porą saujų kažkokių baltų miltelių. Kaip vėliau sklido spėlionės, tai būtą purgeno - efektyvaus vaisto viduriams liuosuoti.

„Keršytojas" įsigudrino niekieno nepastebėtas įsmukti į virtuvę ir į du katilus su vakarienei skirta sriuba subėrė po saują to purgeno.

Vasaros metu temsta vėlai. O vakarienė stovykloje būdavo dar su šviesa. Lengva suprasti, kaip atrodė „Žilvyčio" teritorija, kai purgenas paleido vidurius visiems, kam teko zupė iš tų dviejų „pakrikštytų" katilų.

Kai šiandien kam papasakoju apie tą visuotinį trėdimą, dažnas išsako apgailestavimą, kad tada dar neturėjome Seimo, kuris būtų galėjęs sudaryti specialią komisiją šiam konfliktui ištirti. Tąkart niekas nieko neištyrė, juoba, kad po poro dienų pasikeitė stovyklos kontingentas.

 

 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2014-01-13 09:19
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Oi!

2014-01-21 11:24

Kur tik to Juodakio nebūta...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media