2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Radijas

*print*

Archyvas :: Kunigas jėzuitas Vincentas Pupinis - Vatikano radijo Lietuvių skyriaus vadovas

2021-02-13
 
Vincentas Pupinis

Vincentas Pupinis

STASYS TUMĖNAS

 

ĮVADAS
Įvairūs literatūros šaltiniai pateikia nemažai informacijos apie Linkuvos parapijai daug nusipelniusius asmenis: vyskupą K. Paltaroką, vieną iš Linkuvos gimnazijos steigėjų kunigą L. Šiaučiūną, ilgiausiai Linkuvoje pastoracinį darbą dirbusį
kanauninką J. Danį, L. Pratkelį. Pastaruoju metu Panevėžio vyskupijoje, Troškūnų parapijoje, darbuojasi iš Linkuvos kilęs
kunigas S. Filipavičius.
Kunigas jėzuitas švietėjas Vincentas Pupinis (1920-1993) - viena iš tų Žiemgalos krašto asmenybių, kuri dėl savo religinių pažiūrų ir tiesioginio darbo, susijusio su tarnyste Dievui, sovietmečiu Lietuvoje buvo ignoruojama, neminima, ją stengtasi visiškai išbraukti iš žmonių atminties. Tik po 1990-ųjų, atsivėrus „geležinei uždangai", pradėjus kalbėti apie istorinę ir kultūrinę tautos atmintį, Lietuva plačiau išgirdo apie šią iškilią Šiaurės Lietuvos asmenybę, kuri kelis dešimtmečius (iki 1980 m.) dirbo pastoracinį darbą Austrijoje, Belgijoje, Brazilijoje, o nuo 1980 m. - Vatikano radijuje.
Apie kunigo V. Pupinio asmenybę, jo veiklą daugiausia yra rašęs vertėjas kun. K. J. Ambrasas: Kanados „Tėviškė žiburiuose", „Laiškuose lietuviams".
Lietuvos spaudoje, laiškuose po 1988 m. K. J. Ambrasas ne kartą kunigą V. Pupinį įvardijo kaip „seniausią Romos lietuvį", kuris kartu su kitu jėzuitų klieriku T. Mikalausku į Romą atvyko 1945 m. rugpjūčio mėnesį.
Gyvendamas toli nuo savo gimtojo Gataučių kaimo (dab. Pakruojo r.), jis niekada mintyse nebuvo atitrūkęs nuo savo gimtosios Žiemgalos, prisimindavo brolius, seseris, beveik kiekvieną vasarą, ypač liepos mėnesį rašytuose laiškuose, minėdavo Škapliernos atlaidus Linkuvoje.
Jonas Nekrašius rašo, kad jis domėjosi „Žiemgalos" draugijos veikla. 1992 m. sausio 16 d. iš Romos laiške J. Nekrašiui rašoma: Tikrai, tai Jūsų draugijos nuopelnas, kad buvo į viešumą iškeltas žiemgalių vardas. Mes buvome įpratę, kad mūsų kraštas yra tik Lietuvos užkampis, o Jūs įrodote, kad jis yra svarbi Lietuvos dalis...
Įkvėptas Vilniuje gyvenančių linkuvių kraštiečių klubo „Linkava", kun. V. Pupinis 1990 m. surado ir atsiuntė Linkuvos karmelitų vienuolijos 1676 m. rašto Žemaičių vyskupui dokumentų nuorašus, gautus iš Vatikano bibliotekos rankraštyno.
1993 m. Lietuvoje pasirodė informatyvūs labai nuoširdžiai paties kunigo V. Pupinio parašyti „Mano prisiminimai", susilaukę didelio skaitytojų (ypač kraštiečių ir kunigų) dėmesio.
Trumpai kunigas V. Pupinis yra pristatomas biografiniame žinyne „Pakruojo krašto žmonės", o 2012 m. Vilniuje išleistoje knygoje „Linkuva ir linkuviai: XX amžiaus pirmoji pusė" (sudarytoja Teodora Katilienė) spausdinami jau minėti V. Pupinio „Mano prisiminimai" ir jo prisiminimai iš vaikystės apie Gataučių pradžios mokyklą, rašyti Romoje 1992 m.
BIOGRAFIJOS FAKTAI
Apie savo biografijos pradžią, šeimą V. Pupinis rašo prisiminimuose: Gimiau 1920 m. liepos 18 d. Gataučių kaime, Linkuvos parapijoje. Mano tėvai Juozapas Pupinis ir Emilija Spudaitė buvo pasiturintys ūkininkai: turėjo 60 ha žemės, gražų būrį gyvulių, vištų, ančių, žąsų... Mes buvome 9 vaikai (aš - antrasis). Tėvai buvo geri katalikai.
Minėtini mažojo Vinco krikšto tėvai - Povilas Spudas (1896-1948) ir Teklytė Spudaitė (1902-1925). Krikšto mama Teklytė draugavo su rašytoju Juozu Paukšteliu, kilusiu nuo Linkuvos, kuris jai atminti parašė apsakymą, ir su poete S. Nėrimi, kuri dedikavo Teklytei eilėraštį „A. A. T. Spudaitės skaisčiai vėlei". Deja, Vinco krikšto mama labai jauna mirė.
Vinco krikšto tėvas P. Spudas buvo labai kūrybinga asmenybė, klojimo spektaklių artistas, 1917 m. - vienas iš „Vyturio" draugijos Linkuvoje steigėjų, rūpinosi krašto švietimu, jaunimo auklėjimu, 1918 m. prisidėjo prie Linkuvos progimnazijos steigimo, buvo jos mokytojas, 1919 m. priklausė Joniškėlio apskrities partizanų būriui, dalyvavo kovose su bermontininkais ir bolševikais. 1920 m. Ūkininkų sąjunga jį išrinko į Steigiamąjį Seimą.
P. Spudas buvo ištremtas į Sibirą, 1948 m. mirė Omsko srityje.
Vinco tėvas Juozapas Pupinis (1881-1972) irgi buvo žinomas tarpukariu krašto ūkininkas, žemės ūkio kooperatyvų aktyvistas. 1948 m. gegužės 22 d. jis buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą, o 1956 m., jau gerokai „atšilus" politiniam Sovietų Sąjungos klimatui, iš tremties pabėgo (retas atvejis) ir grįžo į Lietuvą.
Visą gyvenimą kun. V. Pupinis su pagarba prisimindavo savo tėvelius Juozapą ir Emiliją Pupinius: Tėvai buvo geri katalikai, labai draugiški vienas kitam: neatsimenu, kad kada nors būtų susipykę ir aštresnį žodį pasakę. Kiekvieną sekmadienį važiuodavo į bažnyčią (nuo mūsų - 8 km) ir vaikus veždavo - žinoma, ne visus, o paeiliui.
Pirmuosius trejus metus Vincas mokėsi pradžios mokykloje, įsikūrusioje dideliame tėvų name, kuriame vienas kambarys buvo skirtas mokyklai, kitas - mokytojai gyventi. Visų 4 skyrių mokiniai (apie 25-30) sėdėdavo vienoje klasėje.
Nuo 1930 m., baigęs tris skyrius gimtųjų Gataučių mokykloje, Vincas persikėlė mokytis į Linkuvos gimnaziją, o gyveno pas tetą Oną. Jau Linkuvos gimnazijoje išryškėjo Vinco puikios organizatoriaus savybės, perimtos iš tėvo ir krikšto tėvo, jo veiklos nuoseklumas, formavosi asmenybės atsakingumo, visuomeniškumo, bendruomeniškumo bruožai.
Linkuvoje sustiprėjo vaikinuko ryšys su bažnyčia, Dievu. Tetos Onos, pas kurią gyveno, pavyzdžiu jis į bažnyčią eidavo
kasdien: Maždaug tuo laiku, kai man buvo 16 metų, Viešpats leido išgirsti savo žodį. Kaip ir daugelis kitų, kas dvi savaites
eidavau išpažinties ir kvietimų prie šv. Komunijos. Ir štai vieno kunigo žodis (gal rekolekcijų metu) pasiekė sąmonę: „Kodėl neini prie Komunijos kasdien?"
Septintoje klasėje V. Pupinis su suolo draugu Povilu Simonaičiu moksleivių žurnale rado skelbimą, kad Pagryžuvyje, jėzuitų naujokyne, šventoje savaitėje bus uždaros rekolekcijos berniukams moksleiviams; už išlaikymą - 5 litai. Šis skelbimas buvo lemtingas. Pagryžuvio naujokyne tėvas T. P. Masilionis tik sustiprino jo pasiryžimą rinktis kunigystę, o gal ir vienuolinį gyvenimą.
Kai 1938 m. V. Pupinis baigė Linkuvos gimnaziją, pranešė tėvui, kad savo gyvenimą norėtų susieti su kunigyste ar vienuolio gyvenimu. Tėvas neprieštaravo, bet sūnui pasakė, kad kunigystė būtų geriau. Tais pačiais metais V. Pupinis, jausdamas tėvo T. P. Masilionio „užnugarį", mamos brolio kunigo G. Spudo (1891-1960), savo tėvų pritarimą, įstojo į Kauno jėzuitų noviciatą (Kauno katalikų vienuolių ordiną - „Jėzaus draugiją". Apie tuos jaunystės laikus ir pasirinkimą, kuriuo nė minutei neabejojo, V. Pupinis rašo: Man patiko visa gyvenimo tvarka - aš niekada jos nekritikavau, žinojau, jog dienotvarkė galėtų būti ir geresnė, bet kol buvo tokia - ji man buvo Dievo valia. V. Pupinį džiugino galimybė naujokyne dirbti apaštalinį darbą (dirbo tikybos mokytoju pradžios mokyklose). Pirmuosius įžadus V. Pupinis padarė 1940 m. rugsėjo 6 dieną.
Istorijos kataklizmai lėmė, kad 1941 m. pradžioje V. Pupinis perėjo Lietuvos sieną ir atsidūrė Vokietijoje. Iš Berlyno keliems mėnesiams buvo nusiųstas į Drezdeno noviciato namus, o jau tų pačių metų rugsėjį atsidūrė Pullache, kur kartu su atvykėliais iš Šveicarijos, Liuksemburgo, studijavo filosofiją Didžiojoje kolegijoje. Pullachas - 8 km nuo Miuncheno centro, tad V. Pupiniui teko išgyventi bombardavimus, matyti, kaip buvo sugriauta St. Michael jėzuitų bažnyčia, klebonija.
1943 m. vasarą V. Pupinis netikėtai buvo grįžęs į Lietuvą, kur tėviškėje padėjo nuimti derlių. Šis įvykis labai pradžiugino
Vincento mamą, kuri prieš dvejus metus atsisveikindama sūnui buvo sakiusi: Aš tavęs daugiau nebematysiu. Tiesa, kito susitikimo su sūnumi mama laukė beveik 30 metų - iki 1972-ųjų.
PASKUTINIS KARJEROS VATIKANE POSŪKIS
1988-ieji - paskutinis kun. V. Pupinio karjeros posūkis Vatikane. Tais metais jam pavesta perimti vadovavimą Vatikano radijo Lietuvių skyriui vietoj į pensiją pasitraukusio kunigo Vytauto Kazlausko. Šį darbą kun. V. Pupinis atsakingai atliko iki pat mirties. Jis kūrybiškai bendradarbiavo su K. Lozoraičiu, J. Malinausku, B. Vileišyte, ypač džiaugėsi į Vatikano radijo veiklą įtraukęs daug rašiusį kunigą K. J. Ambrasą.
Kun. K. J. Ambrasas, vertėjas, buvęs Vilniaus universiteto dėstytojas, 1993 m. apie kun. V. Pupinį rašė: Jis buvo man mokytojas, patarėjas ir vadovas. Jis nuostabios ir kartu lietuviškos sielos kunigas, kai reikėdavo ką nors lietuviškai parašyti ar pasakyti, vis prisimindavo Jus ir taip klausdavo: „Kažin kaip čia pasakytų mano brolis? Ar šitai supras mano brolis? Ar jam bus aišku, jei klausys radijo.
Deja, nuo tų pačių 1988 m. pradėjo blogėti kun. V. Pupinio sveikata. Jam buvo atlikta sunki burnos operacija, po kurios
jis greitai grįžo prie darbų, rūpinosi Lietuvių katalikų mokslų akademijos veikla, artėjančiu jos suvažiavimu Romoje.
1988 metų laiškų turinio analizė rodo, kad kun. V. Pupinio ligos lyg nebūtų. Tiek daug tais metais nuveikta - Kijevo Rusios 1000 metų krikšto jubiliejaus minėjimai Romoje, susitikimai su naujuoju Lietuvos kardinolu vyskupu Vincentu Sladkevičiumi, LKMA suvažiavimas ir kita tiesioginė veikla Vatikano radijuje.
Jau ir anksčiau kun. V. Pupinis pats retai kalbėdavo į Vatikano radijo eterį dėl akcento, o po sunkių operacijų, chemoterapijos seansų jam būdavo vis sunkiau sklandžiai kalbėti, bet net tada jis buvo optimistas, o broliui rašė, kad chemoterapijos seansai - tai savo rūšies „žaidimai": tegu praktikuojasi jauni gydytojai, o kartais ir seni profesoriai pasižiūri.Optimistas jis išliko ir po 90 švitinimo kursų. Tradiciškai laišką broliui jis rašo ir 1989 m. liepą, prisimindamas Škaplierną Linkuvoje, Mišias, skirtas prieš 40 metų mirusiam garsiam rusų poetui V. Ivanovui atminti. Laiške kun. V. Pupinis išsako mintis, kad pastaruoju metu tvarko Vatikano radijo archyvus: Lietuvių sekcijoje saugoma visa medžiaga nuo pat sekcijos įsteigimo, jau 30 metų. Visa įrišta į dideles knygas. Tikimės, kad kada nors bus galima parvežti į Lietuvą: pavyzdžiui, į kunigų seminarijos archyvą, nes vis dėlto radijo laidose atsispindi visas bažnytinis gyvenimas, ypač liečiąs Lietuvą. Vatikano radijo patalpose tos medžiagos amžinai saugoti negalima - reikia vežti į Lietuvą.
1990 m. kun. V. Pupinis minėjo 70-mečio jubiliejų. Tuo metu jis rašė, kad jo noras buvo ta proga aukoti šv. Mišias per Vatikano radiją ir liepos mėnesį pasveikinti visus linkuvius Škaplierinės Dievo Motinos švenčių proga.
Tais pačiais metais Vatikano radijo lietuvių skyrius minėjo savo 50-metį. Kun. V. Pupinis kukliai rašo: Jubiliejaus proga radijo darbuotojai (ir daugelis Romos lietuvių) dalyvavome popiežiaus ryto mišiose, o kunigai koncelebravome. Aš, kaip vyresnis, buvau prie pat popiežiaus. Taigi buvo gražus įvykis.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kun. V. Pupinio laiškų turinyje atsispindi ir nauja Lietuvos situacija Vatikano veiklos kontekste. Laiškuose jis džiaugiasi, kad vis daugiau klierikų, kunigų ir vienuolių atvyksta mokytis į Romą, 1991 m. spalio 18 d. laiške broliui rašo, kad 1991 m. lietuviškos radijo laidos dabar neturi tokios reikšmės Lietuvai, kaip buvo prieš 5 metus ir anksčiau. Dabar svarbesnės laidos rusų kalba, taip pat kinų, vietnamiečių..." Šie žodžiai - tai ir naujos Vatikano radijo misijos apibrėžtis ateičiai. Paskutinis kun. V. Pupinio laiškas iš Romos, saugomas jo sesers T. Pupinytės asmeniniame archyve Vilniuje, datuotas 1992 m. gruodžio 3 diena. Jame - tradicinės naujienos, sveikinimai artėjančių šv. Kalėdų proga, kasdienės tarnybos Vatikano radijuje atgarsiai. Pagrindinis laiško akcentas - informacija apie artėjančią popiežiaus kelionę ir Vatikano radijo bendradarbių pagalbą. Kun. V. Pupinis šiuos darbus nušviečia tarsi kasdienį savo darbą: Kaip žinote, popiežius ateinančio rugsėjo pradžioje nori ir rengiasi aplankyti Lietuvą. Mišias Vilniuje ir Kaune jis nori laikyti lietuviškai. Jo sekretoriai tuo jau rūpinasi: šiandien paruošėme Mišių tekstus iš lietuviško Mišiolo, o vienas iš mūsų kunigų juos skaitė pamažu ir įrašė ant magnetofono juostelės. Taigi popiežius, kai turės laiko, pradės lavintis: žiūrės į tekstą ir klausysis, kaip lietuviškai žodžiai ištariami.
Deja, kun. V. Pupinis popiežiaus Jono Pauliaus II į Lietuvą 1993 m. rudenį nepalydėjo, nors prisidėjo prie kelionės rengimo. Kunigas jėzuitas V. Pupinis mirė 1993 m. kovo 23 d. Tas pats kun. K. J. Ambrasas, ne kartą minėtas kun. V. Pupinio laiškuose ir jo įvardintas kaip labai mėgstantis rašyti ir kuris turi daug pažįstamų Lietuvoje, 1993 m. balandžio 5 d. vietoj brolio atsakė Aleksandrui Pupiniui į jo iš Joniškio 1993 m. kovo 18 d. rašytą laišką: Jis Jus daugiausia minėdavo ir Jūsų žodžiais remdavosi. Paskutines dvi naktis budėjome prie lovos. Labai kentėjo, bet laikėsi vyriškai. Mirčiai rengėsi labai blaiviai ir krikščioniškai. Gerai, kad saugote laiškus. Pranešiu provinciolui. Tegul Jums duos žinią.
Po kun. V. Pupinio mirties pamaldos Rytų apeigoms vyko Romos Popiežinės rusų kolegijos šventovėje. Jas koncelebravo Rytų apeigų kongregacijos sekretorius arkivyskupas Myroslav Marusyn ir Vatikano radijo rusų skyriaus vedėjas kun. Lawrenty Dominik. Pamaldose dalyvavo Lietuvos ambasadorius prie Šv. Sosto Kazys Lozoraitis, daug Vatikano radijo bendradarbių.
Kun. V. Pupinis iškilmingai buvo palaidotas Romos Verano kapinėse. Ten jėzuitų kape greta jo palaidoti buvę Grigaliaus universiteto profesoriai kunigas Paulius Rabikauskas ir kunigas Antanas Liuima.
IŠVADOS
Jėzuitas kunigas V. Pupinis - viena iš ryškiausių lietuvių asmenybių, dirbusių Vatikane prie Šventojo Sosto. Keletą metų garbusis išeivis iš Šiaurės Lietuvos dirbo Popiežiškoje rusų kolegijoje Romoje, 1980-1988 m. vadovavo Vatikano radijo rusų skyriui, o nuo 1988-ųjų iki 1993 m. - Vatikano radijo lietuvių redakcijai. 1993-aisiais, paskutiniaisiais savo gyvenimo metais, jis tiesiogiai padėjo rengtis popiežiaus Jono Pauliaus II kelionei į Lietuvą.
Iki šiol nepublikuotų 105 kun. V. Pupinio laiškų, rašytų broliui Aleksandrui į Joniškį 1956-1992 m., aprašomoji-analitinė analizė parodė, kad jis niekada neatitrūko nuo Žiemgalos šaknų, gimtųjų Gataučių (dab. Pakruojo r.). Mintimis, laiškais į tėviškę artimiesiems jis grįždavo prieš svarbiausias metų datas - Kalėdas, Velykas, kiekvienų metų liepą prieš ar po Škaplierinės atlaidų Linkuvoje.
Laiškų turinys atskleidė plačią, kūrybingą, bendruomenišką kunigo jėzuito misionierišką veiklą Austrijoje, Brazilijoje, jo didžiulį indėlį į Vatikano radijo veiklą.
Laiškų, rašytų iš Brazilijos, kuriuose aprašomos lietuvių išeivių gyvenimo detalės, tradicijos, papročiai, turinys turėtų sudominti tyrinėtojus, studijuojančius lietuvių išeivijos istoriją Pietų Amerikoje.
Sodri laiškų kalba, dalykiškas stilius parodė, kad kun. V. Pupinis, gyvendamas kitakalbėje aplinkoje (pats kalbėjo lietuviškai, rusiškai, itališkai, ispaniškai, portugališkai, vokiškai), niekada neprarado kalbos jausmo, išsaugojo puikią gimtinėje išmoktą tėvų kalbą, dalykiškai laiškuose aptarė savo pavardės kirčiavimo niuansus, skolinių pakaitalus ir pan.
Laiškuose, rašytuose į Lietuvą, išryškėjo pagrindinės jo charakterio savybės ir vertybės: darbštumas, atsakomybės jausmas, konkretumas, dalykiškumas, pagarba gimtinei ir ten likusiems artimiesiems, tolerancija aplinkiniams, tikėjimas tuo, ką išpažįsti, jėzuitiškos vertybės, gerbiančios kitos konfesijos atstovus. Išskirtinis kunigo jėzuito bruožas - kuklumas. Dažnai Mišiose, įvairiose Vatikano erdvėse būdamas greta Popiežiaus, jis to niekada laiškuose neišskirdavo, nesipuikavo tokia galimybe, o kukliai priėmė tai kaip Dievo duotybę.
Laiškuose daug informacijos, kokią turtingą kartoteką apie rusų stačiatikius, Vatikano radijo programas buvo sukaupęs pats kun. V. Pupinis ir jo kolegos. Jis viename iš paskutinių laiškų rašė, jog reikia pasirūpinti, kad kartotekos, kita medžiaga, svarbi Lietuvos tikintiesiems, būtų kada nors perkeltos į kunigų seminarijos archyvus Lietuvoje. Tikėkimės, kad toks metas ateis, ir tyrinėtojai galės analizuoti svarbią ir reikšmingą istorinę medžiagą, prie kurios kaupimo, kūrimo prisidėjo ir žiemgalis kunigas jėzuitas V. Pupinis.
 
Rubrika Radijas yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis. 
 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-04-02 12:48
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media