2019 m. balandžio 23 d., Antradienis

Radijas

*print*

Niujorko lietuvių radijas ir atkaklaus lakūno atminimas

2019-04-02
 
Giedrė Kumpikaitė

Giedrė Kumpikaitė

Povilas Sigitas Krivickas

 

Niujorkas yra salų miestas. Garsiausia iš jų - Manhattanas, jame susitelkusios stambiausios pasaulio finansų, komunikacijų, pramogų institucijos ir net Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) centrinė būstinė. Joje ne sykį teko lankytis, bendrauti su dviem JTO generaliniais sekretoriais - Kurtu Valdhaimu ir Peresu de Kueljaru. Tačiau tąkart mūsų atvykimo į Manhattaną tikslas buvo kitas. Prie greitojo mersedeso vairo - profesorė, filosofijos mokslų daktarė Giedrė Kumpikaitė. Ji taip pat yra savaitinės Niujorko lietuvių radijo laidos vedėja. Mes ką tik atidavėme laidos įrašą transliavimo stoties Manhattane atstovui ir per Viljamsburgo tiltą grįžome į Brukliną, o iš jo - į Kvinsą, kuriame yra G. Kumpikaitės namai. Vienas jų kambarys - tai redakcija, studija ir muzikos archyvas drauge. Čia daryti įrašai per multikultūrinę stotį Paterson, NJ transliuojami Niujorko apylinkėse ir per internetą kiekvieno antradienio vakarą. 

Gerai sekėsi mokslai 
Niujorko Lietuvių radijas (Lithuanian Radio New York) veikia nuo 2001 m. gegužės 27 d. Pateikiamos politinės, kultūrinės Lietuvos bei vietinės naujienos, transliuojama lietuviška muzika. Radijo programa išlaikoma iš aukų bei surengtų koncertų. Ji pakeitė ir pratęsė Niujorke nuo 1966 m. kovo 20 d. veikusią Romo Kezio radijo programą „Laisvės žiburys". Ši programa gimė po didelio mitingo prie JTO. Pagrindinis programos tikslas buvo viešinti Lietuvos nepriklausomybės bylą. Šios programos dalyviai taip pat prisidėjo prie Helsinkio konferencijų 1972 m. ir 1975 m. nutarimų viešinimo. 
Programa transliuota lietuvių ir anglų kalbomis. Nors „Laisvės žiburio" radijo programa buvo ryškiai politiškai išreikšta ir veikiama katalikiškosios srovės, ji nebijojo diskutuoti ir naudoti okupuotos Lietuvos menininkų kūrinių. 
Jau septyniolika metų Niujorko Lietuvių radijo vadovė yra Giedrė Kumpikaitė (Kumpikas). Ji gimė Kaune 1940 m. liepos 3 dieną. 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vakarus. 1966 m.baigė Niujorko Hunter kolegiją (prancūzų literatūros magistrė). Kadangi buvo gera mokinė, pelnė nemokamas studijas universitete. 1974 m. The Graduate Center kolegijoje apgynė daktaratą iš prancūzų literatūros. 1980 m. Queens kolegijoje įgijo anglų literatūros magistro laipsnį. Nuo 1962 m. Niujorko mokyklose dėstė prancūzų, vokiečių ir lotynų kalbas. Nuo 1998 m. dėsto prancūzų literatūrą Long Island universitete. Aktyviai bendradarbiauja su lietuviška spauda. Išleido lietuviškai ir vertė į anglų kalbą savo tetos Juzės Avižienytės-Žukauskienės atsiminimus iš Sibiro „Nelaukta kelionė" (2007). Sukūrė filmą „Sparnams prisiminti" apie tėvą, lakūną Julijoną Kumpikevičių (2008). 42-ajame tarptautiniame Hjustono dokumentinių filmų festivalyje „World Fest" (2010) filmas pelnė aukščiausią apdovanojimą - Platininį prizą.
Pro „oro vartus"
Vėl riedame į Manhattaną. Kai kur pasitaiko kamščių. Vairuotojai vienas kitam nepypina ir nerodo nepadorių gestų. Eismas vyksta ramiai ir kiek įmanoma sklandžiai. Didelėje žalioje lentoje yra nuoroda baltomis raidėmis į tarptautinį Johno F. Kennedy oro uostą, vieną didžiausių pasaulyje. Į jį teks grįžti po keleto dienų ir patraukti į namus. Netoliese, Longailando pietuose, yra ir daugiau „oro vartų". Tarp jų istoriniai „Roosvelt Field" ir „Floyd Bennet Field". Iš pirmojo savo transatlantinį skrydį 1927 metais pradėjo Charlesas Lindberghas. Iš antrojo 1933-ųjų liepos penkioliktąją lemtingo žygio į Lietuvą pakilo Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Tuo pačiu betono taku, kuriuo įsibėgėjo didvyriškieji lakūnai, prieš keletą metų G. Kumpikaitė mudu su žmona pavėžėjo tokiu dideliu greičiu, kad pasijutome, lyg tuoj atsiplėštume nuo žemės ir kiltume virš Atlanto įlankos. Giedrė pasakojo: „Jau gyvendamas Amerikoje tėvelis mėgdavo žvejoti prie „Floyd Bennet Field" aerodromo. Į tas išvykas dažnai imdavo ir mane. Taip išmokau žuvauti. Amerikoje tėvelis dirbo įvairų mechaniko darbą, bet daugiau skraidyti jam nepavyko." 
Julijonas Kumpikevičius (1910-1985) vos po aštuonių mėnesių po S. Dariaus ir S. Girėno odisėjos mažu senu lėktuvu iš Prahos atskrido į Kauną ir tapo pirmuoju Lietuvos civilinės aviacijos lakūnu. Šiemet sukanka 85 metai jo istoriniam skrydžiui. Šį penkias dienas trukusį žygį 1934-ųjų kovo 5-ąją jaunas lakūnas pradėjo senu, nurašytu čekišku, savo paties suremontuotu lėktuvu. Dėl techninių nesklandumų teko tūpti Vokietijoje, prastos oro sąlygos Kaune jį dargi išbandė mirties kilpoje - prieš nusileidžiant lėktuvas skrido aukštyn ratais. 
Iš Mažeikių krašto kilęs žemaitis 
J. Kumpikevičius nuo jaunumės mėgo mechaniką. Tarnaudamas kariuomenėje gerai užsirekomendavo kaip lėktuvų mechanikas, tačiau jam nepavyko patekti į karo lakūnų kursantų būrį. Atlikęs karinę tarnybą, J. Kumpikevičius gavo vairuotojo vietą Užsienio reikalų ministerijoje ir vežiojo patį ministrą Dovą Zaunių. Vaikinas papasakojo ministrui apie savo norą skraidyti. Šis suprato jaunuolio troškimus ir pasiuntė jį dirbti į Lietuvos ambasadą Prahoje. Ten aviacijos klubai sparčiai augo ir be didelių formalumų priimdavo sveikus jaunuolius. 1932 metų kovą Julijonas išvyko į Prahą. Padedamas vieno čekų aviacijos karininko, įstojo į T.Masariko lakūnų mokyklą. 1934-ųjų sausį J.Kumpikevičius labai gerai išlaikė praktinio skraidymo ir jo taisyklių egzaminus, pastarąjį - čekų kalba. Julijonas - pirmasis užsienietis, gavęs Čekijos civilinės aviacijos lakūno liudijimą. Didžiausia Julijono svajonė - pačiam parskristi į Kauną. Bet kaip ją įgyvendinti? 
Atkaklaus žemaičio oro uostas
J.Kumpikevičiui pavyko už tūkstančio kronų auką aeroklubui tapti seno mokomojo lėktuvo, kuriam jau reikėjo rimto remonto, savininku. Jaunas nagingas žemaitis sugebėjo jį suremontuoti. "Letov Š-18" - dvivietis biplanas, sukurtas čeko Aloyzo Šmoliko, lakūnų populiariai vadintas vien konstruktoriaus pavarde. Jis galėjo pasiekti 140 kilometrų per valandą greitį ir nuskristi 325 kilometrus. Tikslas - pasiekti Kauną, skrendant per Čekiją ir Vokietiją. Po jau minėtos priverstinės mirties kilpos J.Kumpikevičius sėkmingai nusileido Kauno aerodrome. Vėliau jis uždarbiavo skraidindamas žmones. Po poros metų šeimininkas lėktuvą pardavė Lietuvos aeroklubui. Atgavus Vilniaus kraštą, "šmolikas" tarnavo Aukštagirio sklandymo mokyklai. Užgriuvus sovietinei okupacijai, buvo atskraidintas į Kirtimų aerodromą. Tolesnis lėktuvo likimas nežinomas. Gali būti, kad prasidėjus karui jis buvo išgabentas į Vokietiją arba sunaikintas kaip pasenęs. 
"Tėtis visą laiką norėjo grįžti į Lietuvą ir niekada emigracijoje nesijautė laimingas", - tikino G.Kumpikaitė. Galima sakyti, kad J.Kumpikevičius tikrai grįžo į gimtinę per dukros sukurtą dokumentinį filmą "Sparnams prisiminti". Filmuota Čekijos Respublikoje, Lietuvoje ir Niujorke. 
"Nors Giedrė nėra profesionali režisierė, šis filmas, sukurtas tikrai profesionaliai ir su didele meile, yra gražus paminklas jos tėvui ir kitiems iš Žemaitijos kilusiems aviatoriams atminti", - per juostos premjerą Mažeikiuose kalbėjo kino režisierius Gytis Lukšas. Juk Žemaitija - tikras mūsų aviacijos pradininkų ir narsuolių lakūnų daigynas. Jame ryškūs Aleksandro Griškevičiaus, XIX šimtmečio viduryje paskelbusio "Žemaičių garlėkio" idėją, pėdsakai. Pernai minėjome drąsiųjų Lietuvos patriotų žemaičių S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą 85-ąsias metines. Šiemet - toks pat J. Kumpikevičiaus oro žygio iš Prahos į Kauną jubiliejus. 
Prieš dešimtmetį kilo idėja drąsaus lakūno vardą suteikti Šerkšnėnuose esančiam aerodromui. Šis vardas oficialiai įteisintas 2012 metų gegužės mėnesį, dabar jis įrašomas į civilinės aviacijos administracijos skelbimus, todėl apie jį jau žino visas pasaulis. 
G. Kumpikaitė, Niujorko „Lietuvių radijo" vadovė, ilgametė Tautos fondo pirmininkė, ordino „Už nuopelnus Lietuvai" kavalierė, Mažeikiuose ji turi dar vieną interesą. Tai - sumanymas pastatyti tėvui - idealistui, svajotojui, užsispyrusiam žemaičiui - paminklą. Ji kartu su Lietuvos piliečių klubu Jungtinėse Valstijose surinko ir padovanojo aerodromui 10 tūkst. JAV dolerių.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-04-02 15:03
 
Share |
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Jurgita

2019-04-17 15:17

Šaunuoliai niujorkiečiai.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media